„Aurora“ – personažų šešėliai, užstrigę idėjos labirintuose
Klaipėdietės režisierės Kristinos Buožytės naujausias darbas „Aurora“ tapo šių metų pradžios Lietuvos kino ekrano intriga. Nors pirmoji lietuviška mokslinės fantastikos juosta jau spėjo susižerti apdovanojimų net 12 tarptautinių kino festivalių, kad ją įvertintum, reikia pačiam pamatyti.
Aivaras Dočkus
Aktorių atrankos dalykėliai
Niekaip nepavyksta gyventi taikoje su lietuvišku kinu ir pritaikyti jam kokias nors nuolaidas vien dėl to, kad jis vietinis. Kad galėtum jausti gimtus sentimentus arba bent jau pasišalinti į neutralų užribį ir nepraleisti progos patogiai patylėti tolerantiško išminčiaus poza. Mūsų filmai renka prizus Europos bei Azijos festivaliuose, kai kurie iš tų renginių net visai ne mistiniai, o realiai prestižiniai. Bet šiokia tokia rašančiojo apie kiną patirtis kužda, kad jokiais apdovanojimais ar interneto svetainių vertinimais pasikliauti neverta. Reikia įsmeigti į ekraną nuosavas akis.
Neveidmainiausiu, keliaudamas į „Auroros“ premjerą buvau įkyriai kamuojamas minties, kad Marius Jampolskis neįsiklijuos į šio filmo statinį. Panašiai, kaip Manto Jankavičiaus neįsivaizdavau Blindos vaidmenyje. Čia tiesiog aktorių atrankos dalykėliai, į kuriuos plačiajame kino pasaulyje investuojama daug kantrybės ir laiko. Nors išties čia labiausiai reikalingas įžvalgumas, nes kartais vaidmeniui tinkamas ne pats graibstomiausias aktorius. O tas, kuris sugebėtų įkūnyti scenaristo bei režisieriaus viziją. Be abejo, tą viziją dar reikia turėti. Ir profesionalai, laimėję ne vieną „Oskarą“, įspėja – „venkite abstrakcijų, nes su jomis žiūrovui sunku susitapatinti, kaip su bet kokiu negyvu daiktu“.
Turi stiprų atspirties tašką
Nuogąstavimai pasitvirtino nuo pirmųjų kadrų. M.Jampolskio herojus Lukas – visiškai neaiškus tipas, nekeliantis jokių emocijų ir neverčiantis dėl jo išgyventi kokių nors jautrių vidinių būsenų. Lyg ir kažko ieškantis, lyg ir kažkuo nepatenkintas, bet ne toks, kuriam būtinas emocinis sukrėtimas, kad naujai pažvelgtų į gyvenimą. Detalės – tamsus kambarys ar bejėgis paukštis niekaip nepalengvina spėlionių, kas toks ir koks yra mūsų herojus. O juk jo neabejotinai laukia kažkoks įvykis, kuris palaikys viso filmo gyvybę.
Štai čia stipriausia „Auroros“ vieta. Stuburas. Siužetas. Idėja. Skirtingai nuo daugelio lietuviškų filmų, „Aurora“ gali tuo pasigirti. Filmas turi stiprų atspirties tašką, raketos paleidimo aikštelę, teritoriją, nuo kurios prasideda kinas. Vykdomas unikalus mokslinis eksperimentas. Herojus patenka į komos būsenoje atsidūrusios merginos pasaulį. Here we go. Truputėlį primena „Celę“ ir „Jausmų galią“, šiek tiek kultinį 9-ojo dešimtmečio „hitą“ „Anapus“. Bet vis tiek labai originalu, išradinga ir atsiveria beribės erdvės fantazijai.
Įdomiausia, kad mokslinės fantastikos elementai atrodo nepriekaištingai. Tyrimų centras įtikinamas, panardinimo į komą procesas tikroviškas, visas ritualas niekur neprasilenkia su logika ir neiškyla papildomų abejonių. Vonios efektas suveikia – ir mes kitoje erdvėje.
Personažai – tik abstrakcijos
Tik… beveik visos įdomybės sulig persikėlimu ir baigiasi. Prasideda lietuviško poetinio kino miksas su vaizdo klipų stilistika. Du besiblaškantys neįprastame meilės ryšyje kūnai. Naujasis tautinių filmų atradimas – žiūrovus reikia nustebinti atviromis meilės scenomis. Žinoma, „Aurora“ daug subtilesnė už juostas „Tyli naktis“ arba „Valentinas vienas“.
Bet nuogas nuobodulys užvaldo ir nebepaleidžia iš savo tuščio glėbio. Paradoksas – kaip tik tame filmo taške, kur kaip tik turėtų kilti įtampa ir didėti žiūrovų dėmesys. Tačiau mums lėtai pasakojama istorija, kuri telpa į pradinę „Auroros“ idėją. Tiesa, mes dar turime sužinoti, kaip Jurgos Jutaitės herojė pateko į komą, kokie buvo jos santykiai su vyru, dar turime pamatyti, kaip jai norisi gyventi. Ilga ilga ilga ilga ilga scena prie stalo. Nenuvedanti niekur. Iš dalies dėl to, jog J.Jutaitės Aurora taip pat abstrakcija. Nėra personažo, dėl kurio kažkas kairėje krūtinės pusėje virptelėtų. Argi kinas kuriamas ne tam, kad keltų emocijas? Todėl netgi Auroros, besikankinančios komoje, taip pat negaila. Nes mes jos irgi per tuos „vaizdoklipinius“ lakstymus nepažįstame tiek, kad imtume kvėpuoti vienu ritmu. Bendra išvada – susitiko du nelaimingi žmonės. Dviejų nelaimingų žmonių abstrakcijos. Šešėliai. Tad jiems ir atitenka tik užuojautos šešėlis.
Yra ir trečiasis asmuo. Moteris, su kuria Lukui nesiseka gyventi. Šis personažas taip pat neapibrėžtas, todėl „skyrybų“ momentas pražiūrimas pro pirštus. Pakilo nuo stalo, kažką negražaus leptelėjo ir išgaravo. Beveik jokio skausmo. O juk Luko gyvenime iškilo rimta dilema. Bet ji elegantiškai prašokama.
D.Meškauskas išvaiko miegus
Gyviausią ir tikriausią personažą iš kūno ir kraujo sukuria Darius Meškauskas. Tie jo pakankamai komiški ir dinamiški blykstelėjimai išvaiko miegus. Net dialogai sustiprėja, tampa šmaikštūs ir satyriški. Tik klausimas – o kokią funkciją bendrame filmo paveiksle atlieka D.Meškausko herojus? Epizodai su juo taip ir lieka filmu filme.
Kartais atrodo, jog lygiagrečiai su tuo, kas vyksta ekrane, kažkur atskirą gyvenimą gyvena tikroji filmo versija su gyvais žmonėmis – ne su tais, kurie butaforiškai vaikšto koridoriais, norėdami, kad mes tuose pasivaikščiojimuose pamatytume stulbinantį meną.
„Auroros“ finalas lyg ir pagal visus dramaturgijos stulpus. Lukui suteikiamas paskutinis šansas. Tik vietoj baigiamojo sukrėtimo ar netikėtos atomazgos… žvalus dešimties minučių nuogalių maratonas. Pagauk, jei gali. Galvoji, ką tai galėtų reikšti, o po to vėl pasineri į nuobodulio sapną. O kai pramerki vieną akį ir įjungi vieną ausį, pamatai bei išgirsti poetišką psichoanalizės seansą. Tvarkingai kaip poteriai beriami liūdnieji herojų gyvenimo potyriai. Tai, ką turėjome išjausti bei įskaityti filmo procese, išdėliojama epiloge. Ir dabar kažkaip jau nei šilta, nei šalta. Filmas baigėsi ten, kur prasidėjo. Ties tikrai stipria idėja. Kuri taip ir liko idėja. Operatoriaus darbas geras. Vizualieji efektai geri. Rimta pretenzija į pilnavertį kiną. Nes idėja ir apipavidalinimas yra labai nemažai. Belieka susitvarkyti su viskuo kitkuo.
Naujas filmas
Šalis: Lietuva, Belgija, Prancūzija.
Premjera: 2013 m. sausio 5 d.
Žanras: mokslinės fantastikos romantinė drama.
Trukmė: 120 min.
Režisierius: Kristina Buožytė.
Prodiuseris: Ieva Norvilienė.
Aktoriai: Marius Jampolskis, Jurga Jutaitė, Šarūnas Bartas, Darius Meškauskas.
Scenaristai: K.Buožytė, Bruno
Samper.
Operatorius: Feliksas Abrukauskas.
Kompanijos: „Tremora“, „Acajou Films“, „Les Films du Cinema“.
Amžiaus cenzas: N18.
Siužetas: Lukas – jaunas neuronų informatikas, pakviestas dalyvauti moksliniuose bandymuose ir tapti jų pagrindiniu stebimuoju subjektu. Aurora – po automobilio avarijos komos ištikta moteris, kuri taip pat įtraukta į bandymus. Mokslinio eksperimento tikslas – neuronais perteikti informaciją iš komos būsenoje atsidūrusios moters smegenų į šiam eksperimentui pasiryžusio Luko smegenis ir stebėti, kaip ši informacija priimama bei kaip ji funkcionuoja ir veikia žmogaus potyrius.
