Paryčiais, gerdama kavą ir kažką skaitinėdama, aptikau
nuostabaus gražumo frazę, kurią kaip mat išsirašiau į storą
didelio formato raudoną “virtuvinį” sąsiuvinį. “Man patinka,
kad “Colombard” vynuoges Prancūzijoje iki šiol tebeskina
rankomis ir būtent taip gimsta taurus gėrimas,
besiskleidžiantis prabangiais gėlių, medaus, tabako ir
šokolado aromatais”. Tai apie brendį.
O man iki šiol patinka skalbti rankomis.
Semiu vandenį iš šulinio, nešu į virtuvę, pilu į didelį
žalią puodą ir pašildau ant paprastos koklinės malkomis
kūrenamos viryklės.
Skalbimui reikia daug vandens. Tačiau pradžiai
pakanka keturių kibirų. Tiek telpa į žaliąjį puodą.
Išskalbiu, kai ką išvirinu, viską sukraunu į emaliuotą
dubenį ir nusinešu prie šulinio. Iš sandėliuko išsitraukiu seną
skardinę vonelę, kurioje kažkada maudžiau vaikus, o paskui
šunį, pasistatau patogiai, po ranka, pripilu pilnutėlę šalto
vandens ir po vieną skudurėlį viską rūpestingai išskalauju.
Skalauju laisvai, lengvai ir su pasimėgavimu. Nebijau
pritaškyti ar prilaistyti.
Išskalauju ir padžiaunu sodelyje prie namo. Nebijau,
kad privarvės, todėl nesirūpinu, kad nelabai sausai
nugręžiau. Tik tvirtai ir gražiai prisegu. Lyg kurčiau
performansą ar kokias puikaus filmo dekoracijas.
Tada atsistoju ir ramiai pasigrožiu bendru vaizdu.
Plazdančiais skalbiniais. Esu ne tik kūrėja, bet ir atidi bei
ištikima šio spektaklio žiūrovė. Nesvarbu koks metų laikas.
Nebūtinai tai turi būti vasara, ar pavasaris, kaip štai dabar.
Ne. Nebūtinai.
Tačiau to, kas vyksta dabar,- neįmanoma nei aprašyti,
nei nupasakoti. Dabar skalbiniai plazda tarp žydinčių medžių.
Virš jaunutės žalsvos vejos. Papūsti narcizų vėjo. Ir dar.
Rytas yra toks gaivus ir vaiskus, kad jauno mėnesio
pjautuvėlis vis dar tebekybo virš rausvos didžiosios obels
galvos,- visiškai ir absoliučiai žydro dangaus fone.
Skalbimas mane žavėjo visada. Dar vaikystėje man
taip patiko žiemą parneštų iš lauko sušalusių skalbinių
kvapas, kad iki šiol tikiu, – taip kvepia rojuje… Dar tada
prisiekiau,- užaugusi būsiu skalbėja. Nes tai nuostabiausias
darbas šioje žemėje. Tikrą skalbėją Dievas myli, Jis Ja
asmeniškai rūpinasi ir visada suteikia puikų orą, kai reikia.
Tai ir yra ženklas, kad esi Dievo mylima.
Tačiau vis dažniau, nežinia kodėl, eidama pro prekybos
centrą vis užsuku pasižiūrėti į prabangias automatines
skalbimo mašinas,- tikrą technologijos stebuklą.
Niekada nieko neperku. Net neketinu. Dėl filosofinių
priežasčių. Automatinei skalbimo mašinai reikalinga
nuolatinė vieta. Nes ji gali funkcionuoti tik tam tikroje
nuolatinėje vietoje. Ta nuolatinė vieta turi būti ne šiaip sau.
Mašinai turi būti garantuotas visas būtiniausias komfortas:
elektra, tam tikras fazių skaičius, vandentiekis,
kanalizacija… Techninė priežiūra. Prijungimo specialistas.
Garantijos. Remontas. Nuolaidos. Pažyma iš darbovietės, jei
perki išsimokėjimui. Darbovietė. Vyr.buhalterė. Antspaudas.
Pasas. Darbo stažas… Bet svarbiausia,- vieta. Nuolatinė
vieta, kurioje ji bus prijungta ir priregistruota. Kur ji, kitaip
sakant, gyvens ir dirbs.
Tu skalbi rankomis, be galo nustebęs paklausė
Oskaras. Diena, kaip sakiau, buvo tokia puiki, kad jis
atvažiavo nepaskambinęs. Atvežė didelę puokštę
pavasarinių lauko gėlių. Pavažiavo už miesto. Sustojo
šalikelėje. Perlipo per griovį. Krūmuose ir pakelėje priskynė
gaivių laukinių gėlių, ir atvežė. Dieve… Nežinojau nei kaip
sureaguoti.
Tu braidžiojai po pievą, lipai per griovį, susipurvinai
batus ir sušlapai kojines, sušukau. Lyg būtum koks
piemenėlis. Kodėl negalėjai paskambinti – tau būtų atnešę į
ofisą.
Mes stovėjome vienas priešais kitą ir žiūrėjome vienas į
kitą išvertę nustebusias akis. Mūsų galvos traškėjo ir
kibirkščiavo, nes neturėjo jokio supratimo, kur, į kokias
lentynėles, sudėti šias visiškai netikėtas mudviejų
keistenybes.
Prisimeni pasaką apie kaminkrėtį ir piemenaitę?
Oskaras pirmasis sugalvojo, kaip paversti mudviejų
nuostabą juokais.
Prisimenu, atsakiau. Tik pas mus viskas atvirkščiai:
skalbėja ir piemenėlis. Truputį pasijuokėme. Bet neilgai.
Nori, aš tau nupirksiu skalbimo mašiną, staiga paklausė.
Bet juk jai reikės nuolatinės vietos?
Taip. Reikės… Tikrai… Aš net kažkaip nepagalvojau
apie tai… Nenorėtum sėslaus gyvenimo?
Taip, atsakiau, nes niekada nesakau “ne”. Taip.
Nenorėčiau. Mūsų giminė nomadai. Mes klajoklių veislės.
Sėslumas mums nebūdingas.
Mudu nebežinojome ką toliau veikti su šia netikėtai mus
ištikusia informacija. Oskaras tiesiog prarado žadą, o aš,
gelbėdama padėtį, paėmiau švarų rankšluostį ir atsiklaupiau
prie jo kojų. Ėmiau šluostyti batus. Jis vis negalėjo
atsipeikėti, todėl nejautė, ką aš darau. Stovėjo ramiai ir
leido šluostyti. Ši situacija buvo dar keistesnė. Ką mudu čia
veikiame?
Pažvelgiau iš apačios į viršų. Oskaras buvo toks gražus
ir toks vyriškas… Taip, tikriausiai, atrodė šaunus jaunas
dievas Apolonas arba nenugalimasis karys Aleksandras
Makedonietis… Jis buvo toks didingas žvelgiant iš apačios,
kad… Dieve, aš neištvėriau… Aš nebesusivokiau, ką
darau… Didžiulis vergijos, pasiaukojimo, pasidavimo
nelaisvėn troškimas visiškai užplūdo mano smegenis ir
paralyžavo mano mąstymo sistemą.
Gerai, pasakiau beveik alpdama. Nupirk.
Keista, bet Oskaras suvokė tai, kaip įsakymą. Jis juk
buvo vyras ir todėl buvo išmokytas paklusti komandoms.
Gerai, pasakė nė nesvarstydamas. Tuojau.
Apsisuko, išėjo pro duris, sėdo į mašiną ir išvažiavo.
Atsikėliau nuo grindų ir, vis dar nieko nesuvokdama,
stengdamasi kaip nors susidoroti su naujų minčių chaosu,
pažėriau ant virtuvinio stalo gėles.
Yra toks vienas labai senas, Rytuose išbandytas,
nusiraminimo būdas – įsigilinus sudarinėti šviežių, ką tik
nuskintų, lauko gėlių kompoziciją. Tada, kai turėsiu
automatinę skalbimo mašiną, nebebūsiu skalbėja,
pagalvojau. Gal būsi floristė, pašaipiai paklausė mano
nugara. Mano vargšelė nugara… Dieve, ji visada buvo labai
nusistačiusi prieš skalbimą rankomis…
