Autoriaus gimimas

Teorija

Autoriaus gimimas

Ričardo ŠILEIKOS nuotrauka

 

Guntis Berelis

– Ką gali žodis pasakyti apie žodį?

– Nieko. Tik tai, kad žodis yra žodis.

Nesunku pastebėti, kad šios esė pavadinimas (“Autoriaus gimimas”) yra priešprieša Rolano Barto esė “Autoriaus mirtis”, kuri publikuota 1968 metais ir jau tapusi vienu iš XX amžiaus kultūros atramos taškų. Esė “Autoriaus mirtis” Bartas abejoja, tiksliau – nepripažįsta Autoriaus kaip kūrybinės asmenybės pastangų ir sugebėjimų. Tuo metu struktūralizmas jau buvo apiformintas ir, jei mes šią esmę priimam įprasta definicija (bet kuris tekstas – abstrakčių nepasaulietinių struktūrų realizacija), tampa aišku, kad Autoriaus mirties paskelbimas buvo dėsningas žingsnis, tam tikru atžvilgiu – rekviem struktūralizmui (nes: jei Autorius yra miręs, tad ką bekalbėti apie pačių struktūralistų tekstus, taip pat ir esė “Autoriaus mirtis” bei apie jos autorių?). Po trumpo ekskurso į literatūros istoriją konstatuojama, kad Autoriaus figūra yra kilusi iš racionalizmo ir pozityvizmo ir kad Autoriaus mirties pradžią paskelbė jau Malarmė, sakydamas, kad kalba ne Autorius, o pati kalba. Bartas teigia: šiuolaikinis Autorius yra tik perrašinėtojas (raštininkas), aklas užrašytojas, instrumentas, kurio pagalba tekstus produkuoja literatūros istorija; Autorius “… gali tiktai mėgdžioti tai, kas jau yra parašyta ir galbūt ne pirmą kartą, jis gali tiktai sumaišyti įvairias rašymo formas, priešpastatyti jas viena kitai, kurios visiškai neparemia viena kitos, kad vidinė “esmė”, kurią jis norėtų “išreikšti”, yra niekas kitas kaip sudarytas žodynas, kuriame vienus žodžius aiškina kiti žodžiai, ir taip – iki begalybės”. Ir: “tekstas sudarytas iš daugybės skirtingų rašymo stilių, kurie rodo įvairias kultūras, kurios yra suradusios dialogą, viena kitą parodijuoja ir ginčijasi”.

Tačiau Barto esė, kaip ir kiekvienas polemikai atviras tekstas, sukelia ištisą klausimų virtinę (dar kartą primenu, kad Bartas siekia panaikinti ne kokį abstraktų “Autorių apskritai”, tačiau tą tradicinę, kartais gana melodramatišką autoriaus figūrą, kokią yra sukūrusi akademinė kritika, biografiniai romanai, sukurtosios psichologinės koncepcijos – vienu žodžiu, metodai, kurie pretenduoja į literatūros analizę, kalba apie visai ką kita, tik ne apie literatūrą). Tikriausiai neatsakytas liks klausimas, ką reiškia pirmojoje citatoje įtraukta frazė “ir taip iki begalybės” (panašiame kontekste ji pakartota tik kitoje vietoje): kurią citavo, pavyzdžiui, Homeras? T.y. kada – kurioje kultūroje, kuriuo laikmečiu Autorius mirė? Kiek Autoriaus mirties koncepcijų galima priskirti laikmečiams, kada vyko literatūrinių paradigmų pasikeitimai (kada į literatūrą atėjo iki tol neregėtos struktūros ar bent jau senųjų radikalūs pasikeitimai)? Ir t.t. – nors iki begalybės. Tačiau svarbiausia yra kas kita. Barto esė pagrindinė mintis: Autorius su savo tekstu nesusiduria jokiu kitu būdu kaip rašydamas; tekstas kaip vienovė (vieningas visetas) realizuojasi tik per skaitytoją. (“Autoriaus mirtis” baigiasi tokiais žodžiais: “skaitytojo gimimas ateis su Autoriaus mirtimi (atlygins Autoriaus mirtį)”). Rodos, neesminis sąvokos praleidimas, mažas nenuoseklumas, ir Autoriaus mirties paskelbimas būtų gan problemiškas. Autorius anaiptol nėra, sakykim, Homo literaris, kuris įsivaizduoja – esą vertėtų kažką parašyti – prisėsiąs prie rašomosios mašinėlės ir greitai parašysiąs romaną. Tekstas ne “atsiranda” – staiga ir netikėtai, “nežinia iš kur”, bet pamažu “tampa”, “formuojasi”, “auga” – ir šiame procese užsirašo visai ne Autorius: Autorius yra rašytojas ir skaitytojas tuo pačiu metu. Jis visąlaik formuoja dialogiškus santykius su literatūros istorija ir pačiu tekstu: Autorius yra pirmasis skaitytojas, kuris suvokia tekstą kaip vienovę, realizuotą dar prieš jo paskelbimą. Taigi: kur toji atomazga, kada rašytojas-skaitytojas pavirsta Autoriumi? Ar Autorius jau gimsta negyvas (miręs)? Kaip susiformuoja šie santykiai tarp rašytojo-skaitytojo ir teksto?

* * *

Literatūroje yra motyvas, kuris nuolat pasikartoja ir varijuoja jau du šimtmečius. Antrininkai: personažas ir jo veidrodinis atvaizdas (kartais ir portretas), kuris turi savybę kartais “materializuotis” iš miglotos metaforos, įsikišti į siužetą ir perskelti (pereiti) jį varomąja jėga. Matyt, istorijos sukurti antrininkai gan artimi visuotinei literatūros istorijai – jie turi be galo daug rašytojų, kurie įvairiais būdais yra pasinaudoję šiuo motyvu. Jis pradėtas romantizmo laikotarpiu nuo Hofmano “Velnio eliksyro” ir Matjūrino “Melmoto Keliautojo”, sužaidžia keleriopus variantus Poe (“Viljamas Vilsonas”), Stivensono (“Daktaras Džekilas ir misteris Haidas”), Dostojevskio (“Antrininkas”), Vaildo (“Doriano Grėjaus portretas”) kūriniuose; gerokai rafinuoti tapo Gustavo Marinko romanai “Golemas” ir “Vakarinio lango angelas” ir Hesės “Stepių vilkas”; vėliau išvystytas Nabokovo, Boreso ir Kortasaro kūryboje – ir pagaliau nė vienas save gerbiantis postmodernistas neišsiverčia be veidrodinių žaidimų ir antrininkų.

Galėtų kilti klausimas: kodėl reikia atkreipti dėmesį į šią iš esmės visai elementarią, romantinę sąmonę, tipišką literatūriniam metodui? Todėl, kad Autorius dažniausiai tiesiog intuityviai suvokia savo asmenybės dvilypumą. Bendrus santykius (bendrą lygmenį) galima suvokti kaip Autorių, kuris iš vienos pusės yra visiškai kasdieniškas, galbūt net per daug kasdieniškas žmogus, tačiau iš kitos pusės – jis priverčia įsikūnyti į Autoriaus personažą, į tą patetišką ir melodramatišką autoriaus figūrą (Autorius-tribūnas, Autorius-bohemos atstovas, Autorius-asketas), kurią siekė sunaikinti Bartas, t.y. rašytojas-skaitytojas sąmoningai jį verčia vaidinti svetimą vaidmenį, kad savo gyvenimą pritaikytų potencialiai biografinei interpretacijai, kuri parašoma po jo mirties.

Tačiau tai veikiau yra bendrabūvio problema, lovys, iš kurio vėliau priauga svorio biografijos. Tam tikru mastu jas galima redukuoti ir į “socialinio vaidmens” koncepciją: jeigu kartą visuomenė pareikalauja iš Autoriaus kokio vizualinio įsikūnijimo, tai tam tikram Autoriui nėra sunku užsidėti reikiamą kaukę. Vis dėlto susidvejinimas vyksta ir pačiame kūrybiniame procese, ir čia Autoriaus – kaip realaus žmogaus – visai nėra: jei Autorius būtų žmogus, tai mes jau seniai būtume paskendę begalybėje grafomanijų ir absoliučiai nesuprantamų tekstų antplūdžiuose; kiek autorių – tiek būtų literatūros žanrų. Autorius yra išgalvota būtybė; kūrimo esmė yra ne rašymo ir teksto šlifavimo procese, bet Autoriaus išgalvotame fakte: Autorius yra tas taškas, kuriame žmogus susitinka su literatūros istorija, kad paklustų diktuojamoms žaidimo taisyklėms.

Rašyti “iš širdies” ar, kaip ironizavo Bartas, “išreiškiant save”, neįmanoma, nes tokiu atveju būtų tik amorfinių žodžių masė, kuri, nors ir gramatiškai tikslinga, su literatūra neturėtų jokio ryšio. Geriausias pavyzdys čia yra įvairūs asmeniniai užrašai – dienoraščiai, laiškai, kurie rašomi sau ar kokiam konkrečiam adresatui: jei jie publikuojami, paprastai nurodoma, kad tas autorius, jei jis ir nėra profesionalus literatas, visuomet kaip orientyras iš pasirinktos kokios literatūrinės struktūros. Kartu su tuo autoriumi paprastai susidaro kaip kompromisas tarp žmogaus troškimų, idėjų, ambicijų ir tarp tradicijos ir kas tikrovėje yra tik literatūros taisyklių kodeksas. Dar kartą pabrėšiu: literatūroje yra svarbiausia išgalvoti – ar galbūt atrasti, ar išrinkti – Autorių; toliau jau viskas priklauso nuo savikritikos ir profesionalumo.

Autoriaus išgalvojimo faktas tuo pačiu metu yra ir Autoriaus bėgimas nuo mirties: nes Autorių kuria ne vien literatūra; žmogus, “Autoriaus Autorius”, bando išsivaduoti – kad ir dėl garbės – iš uždaro rato, iš begalinio proceso, kuriame literatūra produkuoja Autorių, o Autorius savo ruožtu – literatūrą. Žmogus siekia sugalvoti tokį Autorių, kuris galėtų pakeisti literatūros istoriją – ar bent jau būtų pastebėtas tekstų sraute. Prasmė – pamatyti save kaip Autorių, pamatyti paties sukurto Autoriaus išskirtinumą – tai yra viena iš literatūros varomųjų jėgų. Tam tikru mastu šio žmogaus ir Autoriaus santykiai galėtų formuotis kaip tiesė, kurios viename gale stovi žmogus, kuris siekia “išreikšti save”, t.y. grafomanas, antram – mirusysis Autorius, aklas klišių reprodukuotojas (dar vienas modelis: sujungus abu tiesės galus, suvienijus grafomaną su mirusiuoju Autorium, gausim ką nors iš fantastinės produktyvios trivialiosios literatūros gaminių). Savo ruožtu rašymo procese toji šizofreniška asmenybė trokšta atgauti vienybę – žmogus bando suartėti su dabar jau gerokai svetimu Autoriumi, atgauti jį jėga, tačiau Autorius pasislepia už žmogaus nuo mirties nagų. Galbūt (ko gero) visą literatūros istoriją, ypač XX amžių galima interpretuoti kaip nepaliaujamą Autoriaus bėgimą nuo Autorių kapinyno žmogaus kryptimi – tačiau rašymas visada lieka tik rašymu, kuriam itin žmogiškas troškimas “išreikšti save” yra nepasiekiamas tikslas. Autorių kapinynas greitai plečiasi: bet kuris kūrinys kito autoriaus rankose tampa savižudybės įrankiu.

Vienas pavyzdys. Nežinia, ar tos permainos, kurias XX amžiaus prozoje sukėlė Lorencas ir Henris Mileris, susijusios su “moralės krize”, “seksualine revoliucija” ar, kita vertus, su modernizmui būdingu iššūkiu ir provokacine poetika. Veikiau tai yra vienas iš įrodymų Autoriaus ir žmogaus suartėjimo mėginimų. Žmogus paprastai save suvokia kaip seksualią būtybę, tačiau Autorius to išsigina literatūrinio žaidimo taisyklėmis, vadinamomis “etika” ir “moralės normomis”. Suvokdamas save literatūros pagalba, Autorius praranda esmę: žmogaus veidrodinis atvaizdas besąs su defektais. Maždaug taip: žmogus žvelgia į veidrodį ir staiga pastebi, kad jo antrininkui, Autoriui, trūksta kai kurių intymių detalių – ir todėl jis bijo susilieti su savo atvaizdu; kadaise paties sukurtas Autorius jam atrodo įtartinas, nors ne nenormalus: jis nežino, kokia pabaisa iš šio susiliejimo susiformuos, kuris ims viršų – itin žmogiškas žmogus ar su gerokais nuostoliais Autorius. Dėl to jam priklauso peržengti literatūros įstatymų kodeksą ir sukurti naują Autorių, kuris, bent jau iš pirmo žvilgsnio, būtų be fizinių trūkumų.

* * *

Tačiau grįžkime prie teksto kūrimo proceso – prie Autoriaus, kuris kartu yra ir rašytojas, ir skaitytojas. Servanteso “Don Kichote” yra toks nuostabus epizodas, kurio, paradoksalu, tačiau, rodos, nėra pastebėjęs nė vienas komentatorius: Don Kichotas, apie kurį autorius tiesiogine prasme kiekviename puslapyje neužmiršta priminti, kad jis yra pamišęs, žinodamas, kad klajojantieji riteriai dėl meilės paprastai praranda protą, nutaria sekti jo pavyzdžiu taip pat šioje sferoje, t.y. pamišęs Don Kichoto personažas išprotėjo. Nežinau, kaip tai atrodo medicininiu požiūriu – ar pamišęs iš tiesų gali suvaidinti – ir dar suvokti – sumišusį protą, tačiau šį Don Kichoto savitą elgesį galima suvokti kaip kūrybinio proceso metaforą. Don Kichotas yra tas mirusysis Autorius: riterių romanai jau yra parašyti, visos įmanomos variacijos išplėtotos – belieka tik jas pakartoti (“cituoti”) dar nebūtose kombinacijose. Tai, ką mes vadiname tikrove, Don Kichoto supratimu yra pasaulio metaforiškos pastabos (beveik tiesiogine prasme: Don Kichotui atrodo, kad jam kelią pastoja koks burtininkas, kuris riterių pasaulio realijas pakeičia kasdieninio pasaulio realijomis) apie riterių romanų temą. Tačiau ir Don Kichoto sąmonė yra mirusi – jis yra tiktai riterių įstatymo kodekso sekėjas – jis išgyvena šį metaforų pasaulį; bet kuriam jo vyksmas (žodinė veikla) vienokiu ar kitokiu būdu paveikia jį patį. Be to, tos problemos, kurias Autorius paprastai išgyvena protiškai ar dvasiškai, Don Kichotą verčia išgyventi fiziškai; jis neapgauna savo personažų, bet jie apgauna jį; jis jaučiasi sumuštas ne dėl savo bejėgiškumo palenkti paties sukurtą pasaulį, bet pasaulis sunaikina jį tiesiogiai – sumuša ar apmėto akmenimis. Pasaulis-tekstas priešinasi Don Kichoto vienareikšmiškai interpretacijai; pasaulis yra visai kas kita, negu tai, ką mano esant Don Kichotas. Pavaizduodamas sumišusį protą, Don Kichotas visiškai paklūsta tradicijai – jis yra šio žaidimo mirusysis Autorius, tačiau pasaulis yra labai įvairus (tekstas yra daugiareikšmis per Autoriaus planą) – pasaulis pradeda kitą žaidimą, tik tariamai paklusęs Don Kichoto idėjai (pirmosios dalies pabaigoje ir visoje antroje dalyje personažai ironiškai su nuolankumu žaidžia drauge su Don Kichotu). Pasaulis reaguoja į kiekvieną Don Kichoto veiksmą – ir daro įtaką jo tolimesniam elgesiui tiesiogiai arba tuo, kad pasaulio reakcija visiškai skiriasi nuo tos, kurios tikisi Don Kichotas. Don Kichotas netgi siekia būti mirusiuoju Autoriumi – bet pasaulis jį nuolat verčia atgimt iš naujo.

Kafkos dienorašty yra įrašas, kuriame jis pasakoja apie naktinį rašymą – kaip naktį gimstąs kūrinys – jis pasižiūri aplink ir staiga pasirodo, kad kambarys tapęs “svetimas” ir “keistas”. Žinoma, juk ne kambarys pasikeičia – rašymo įkvėpimo metu pasikeitęs yra pats Autorius; rašytojas-skaitytojas įgyja nepaprastą pasaulio matymą – gimsta Autorius. Tokio gimimo esmė – abipusis ir nepaliaujamas procesas: Autorius kuria tekstą, o tekstas kuria Autorių. Vos tik spėjama išreikšti žodį, rašytojas-skaitytojas jau yra kitas, pasikeitęs ką tik parašyto-perskaityto žodžio įspūdyje. Prasmė viso to, kad Autorius nuolat yra gimstantis. Autorius, kuris yra kompromisas tarp žmogaus ir literatūros istorijos, visą laiką kuria ir perkuria ne tik tekstą, bet ir save. Galbūt jis dažnai jaučiasi priblokštas to, ką parašęs. Jei nebūtų šio netikėtumo, nenutrūkstamo gimimo jausmo, kūrimas virstų mechanišku reprodukavimu.

Gan banalus yra pasisakymas apie Autorių, kuris “rašo, nes negali nerašyti” (manoma, kad dauguma literatų nesutinka su tuo, jog susilaikyti nuo rašymo galima bet kada). Šią metaforą paprastai mėgsta interpretuoti gana romantiškai ir net kurioziškai: Autorius, jautri ir egzaltuota būtybė, ištisas dienas “tokių būtybių kančiose” blaškosi rudeninėmis gatvėmis ar užsnigtu mišku, prieš vidurnaktį staiga ir tikriausiai dieviško įkvėpimo apimtas, ima į rankas plunksną, ir nuo jos srovėmis “iš paties savęs” liejasi genialios eilutės – Autoriui belieka tik jas užrašyti. Tačiau iš tikrųjų Autorius gimsta tik tada, kai rašytojas-skaitytojas trokšta priversti rašyti; tiksliau, kai asmenybės susidvejinimas pasiekia kulminaciją, ir skaitytojas priverčia rašytoją dirbti (be abejonės, jį gali priversti rašyti taip pat ir be galo daug trivialių dalykų – kad ir rankraščio perdavimo terminas arba tuščia kišenė, kuriai mes galim būti dėkingi už keletą Dostojevskio romanų – bent jau už “Lošėją”; deja, šios tariamai antrarūšės paskatos nė vienas nėra ištyręs, nors ir jos Autoriaus gimimo procese turi ne mažiau reikšmės kaip ir labai retos įkvėpimo minutės); t.y. jį priverčia rašyti, kas jau yra parašyta, – vis tiek, ar tai būtų teksto pirmoji frazė, užklupusi “mintis” ar tik netikėtai į galvą šovusi atsitiktinė žodžių kombinacija. Tekstas reikalauja, kad jį tęstum. Tekstas nesitaiksto su “vienkartiniu” Autoriaus gimimu – ir šiam poreikiui rašytojas-skaitytojas nepajėgia priešintis; jis iš tikrųjų “negali nerašyti” (panašiai kaip Don Kichotas, įvykdęs pasaulio-teksto reikalavimą, suvaidina pamišėlį).

Autorius yra tas taškas, kuriame rašytojas-skaitytojas susiduria su būtimi: jis rašo, nes yra rašantis. Dekarto formulė “cogito ergo sum” paprastai verčiama kaip “mąstau, vadinasi, esu”, tačiau ją galima interpretuoti ir kaip “esu, nes save pažįstu”. Rodos, ne kiekvienam žmogui duoti gabumai ne tik pažinti “kažin ką” ir pažinti save kaip “kažką”, tačiau pažinti ir savo būtį kaip nepaliaujamą savęs pažinimo procesą – tam reikalingas Autoriaus gimimo suvokimas, rašytojo-skaitytojo tarpusavio santykiai, dialogas su tekstu, kuris kartu yra dialogas su savimi: kad ir apie kokią aukštą ar žemą sferą rašytų Autorius, jis visada ją pažįsta taip, kaip ir save. Rašymas-skaitymas yra metaforiška veikla, kuri pažymi (kartais ir pakeičia) gyvenimą. Galbūt dėl to tiek daug žmonių rašo dienoraščius. Dienoraštis yra ne pageidavimas fiksuoti “atmintį” ar palikti “prisiminimus” – tokiu atveju dienoraštis būtų tik sausų faktų sąrašai ar iliustracijos istorinei knygai. Svarbus yra Autoriaus gimimo suvokimas, būtinybė pažinti save ne tik kaip “kažką”, kuris lygiavertis kitiems “kažkam”, tačiau ir kaip formavimosi ir savęs kūrimo procesą.

Kodėl Kafka neužbaigė savo romanų (“Rūmai” ir “Amerika”)? Kodėl Muzilio “Žmogus be ypatybių” pasirodo, kaip išsireiškė vienas kritikas, “be galo rašomas romanas”? Kodėl kyla ginčai dėl Sterno “Tristano Šendžio” užbaigtumo? Kodėl kritikai, sutrikę dėl “Karo ir taikos” neaiškios pabaigos ir kelių savarankiškų skirtingų teksto variantų, atkakliai kuria koncepcijas apie “vidinį užbaigtumą”? Ir, kita vertus, kodėl gi Servantesas, parašęs trumpą novelę, visiškai užbaigtą kūrinį, kuris nukreiptas prieš to meto trivialią literatūrą ir itin gerai tinkantis “Pamokomųjų novelių” ciklui, besitęsiančiam eilių eilėmis (tiesiogine prasme: “Don Kichotas” kelis kartus “grasina” užsibaigti, tačiau autorius visada suranda kokį siužeto posūkį, naują veiksmo ratą, kurio pagalba išvysto tekstą) išaugęs iki turiningo romano – tačiau ar tai tik sutapimas, kad tik po bemaž dešimties metų prie pirmosios dalies prijungta tiek pat turininga pabaiga, “Don Kichoto” antroji dalis?

Šiuo atveju Autoriaus atgimimas (t.y. “vienkartinis” gimimas: Autorius iškelia idėją, kuri priverčia jį parašyti knygą) įgyvendintas kaip Autoriaus gimimo idealusis variantas – kaip nepertraukiamas ir begalinis tarpusavio kūrimo procesas: Autorius nepajėgia užbaigti teksto, nes jis niekuomet nepažįsta savęs “galutinai”; jis nepajėgia padėti taško – nes tuomet jis atsidurtų prie Autorių kapinyno. Autorius, priešinantis tradicijai, išvengia mirties – jis nori, kad sukūrimo-gimimo procesas tęstųsi be galo. Kartu formuojasi ir tekstas kaip šios begalybės projekcija. Šioje vietoje būtų galima priminti aforizmą, kad kiekvienas autorius visą gyvenimą rašo vieną vienintelę knygą: nereikšminga tik tai, kad tinkamos autoriaus rašymo ypatybės praktiškai netinkamos išlieka visoje jo kūryboje – jis iš tiesų su mielu noru rašytų vieną vienintelę knygą, tačiau to neleidžia literatūrinio žaidimo taisyklės, ir jam tenka šią “gyvenimo knygą” suskaidyti į keletą mažų tomų. Balzakas turėjo utopinį sumanymą dvidešimt metų dirbti prie “Žmogiškosios komedijos”, užbaigti ją ir tada visą paskelbti iš karto, tačiau tuščios kišenės įdiegė savas korekcijas. Gerokai vėliau panašią idėją iš dalies pavyko realizuoti Prustui, kuris, pabaigęs “Prarasto laiko beieškant” pirmąją redakciją, pradėjo tomas po tomo leisti antrąją redakciją. Tačiau iki galo neišsipildė ir Prusto utopija, nes jis buvo užsimojęs išleisti visą ciklą viename didžiuliame tome (dar daugiau – pirmajam tomui nepavykus surasti leidėjo, Prustui teko jį išleisti savo sąskaita). Šiose nenutrūkstamose utopijose įsikiša vienas pagrindinių kultūros simbolių – knyga: knyga yra toji riba, ant kurios spaudžiasi Autorius; knyga reiškia užbaigtumą, “brandą” – joje Autoriaus dvasinio gimimo procesas yra materializavęsis kaip “vienkartinis” fizinis užgimimas (čia dar reikia pridurti tiesiog socialinius faktorius – jau minėtą Autoriaus vaidmenį, kurį tenka vaidinti rašytojui: knyga yra jo “ataskaita” visuomenei, viešas parodymas apie jo naudingumą ir socialinę svarbą). Be to, dėl visiškai suprantamos priežasties ne kiekvienas autorius yra pajėgus rašyti “amžiną” knygą – simbolinėje riboje juntama pernelyg stipri perskaityto dalyko vilionė. Tačiau knygos publikacija – ji yra Autoriaus gimimo savanoriškas ar priverstinis sprogimas: Autorius miršta savo knygoje. Vėliau, jei Autoriui pasiseks įveikti simbolinę ribą – jo gimimo tęsinį, – galbūt su kita (būsima) knyga jis visiškai paneigs ankstesnes; jei ne – seks nesibaigiančiomis to paties motyvo variacijomis: Autorius tartum trypia prie ribos, nedrįsdamas jos peržengti.

Tekstas niekada nepaklūsta Autoriui; tekstas paprastai išreiškia kažką kita ar kažką daugiau negu Autoriaus idėja (dar kartą prisiminkime Don Kichotą: pasaulis visada buvo jo iliuzija). Jau nuo senosios Romos laikų visi pasaulio teisininkai atkakliai stengėsi įvykdyti absoliučiai vienareikšmius įstatymus – kad jie turėtų tik vieną vienintelę interpretaciją ir kad jos jokiu atveju nebūtų galima klaidingai suprasti. Tačiau nesėkmingai – net įstatymų tekstai, kuriuose neįmanoma surasti literatūriškumo ženklų, išreiškia žymiai daugiau negu jų kūrėjai pageidauja. Taigi teisėjai patenka įstatymų vergijon – jie priversti sukurti be galo daug patikslinimų ir papildymų. Žinoma, literatūroje ši ypatybė pasireiškia daug dažniau. “Su kiekvienu užbaigtumu sukūrimo akimirka nutolsta nuo meistro – erdvėje neišmatuojamu atstumu. (…) Tą pačią akimirką, kai jai visiškai reikėtų pereiti Autoriaus nuosavybėn, ji yra reikšmingesnė negu jis pats, kūrėjas. (…) Menininkas priklauso savo kūriniui, o kūrinys nepriklauso menininkui”,- rašė Novalis. Tekstas siekia įgyti nepriklausomybę nuo Autoriaus – padaryti Autorių savo vergu, priversti, kad Autorius priimtų teksto diktuojamas žaidimo taisykles, teksto logiką – tačiau Autorius savo ruožtu mėgina priversti tekstą tarnauti jam, tačiau dažniausiai nesėkmingai.

Tekstas išnyra iš neaiškumų, iš variacijų debesų – iš po Autoriaus minčių, “kaip vienintelis galimas” – išnyra neapčiuopiamą akimirką, kai Autoriui priklauso ją nutverti ir užfiksuoti. Poezijos esmė slepiasi ne šiame konkrečiame ir iš pirmo žvilgsnio “aiškiame” žodžių rinkinyje, tačiau ir pačioje migloje, iš kurios jis išnyra. Kitame akimirksnyje tekstas vėl plūsta; jis vėl pakeičia interpretaciją debesyse – pastarasis sugrįžęs Autoriuje jį klaidina ir kvailina. Autorius nebesupranta, kas yra tai, ką jis užrašęs, – ar tai yra “gerai”, ar “blogai”, tačiau ir paties svarbiausio jis nesupranta: ar kūrinys yra toks, kokį jis norėjo parašyti? Galbūt jis gali minutėlei apsiprasti skaitytojo kailyje ir kritiškai įvertinti tekstą – tačiau jis negali “perskaityti savęs”: fiksuoti tuos pasikeitimus, kuriuos tekstas sukėlė jame, Autoriuje.

Iš latvių k. išvertė
Ramutė Dragenytė

by admin