Baimės užkalbėjimas lėlėmis

Baimės užkalbėjimas lėlėmis

Gitana Gugevičiūtė

Gegužės 6-ąją Klaipėdos lėlių teatras pakvietė į naują spektaklį „Baubas“ (pagal T.Janson), skirtą mažiesiems. Jį pastatė režisierė Jūratė Januškevičiūtė, kuri taip pat sukūrė lėles ir scenovaizdį bei parinko muziką. Spektaklyje vaidina Linas Zubė ir Renata Kutaitė.

Režisierės J.Januškevičiūtės lėlių spektaklis „Baubas” – apie mažą žmogiuką, kuris nugali savo baimes. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Atgijo sena istorija

Iš tikrųjų „Baubo“ teatrinė istorija prasidėjo gana seniai, dar 1992-aisiais tuometiniame Klaipėdos universiteto lėlių teatre “KU-KŪ”. Tik vadinosi ji tada truputėlį kitaip – „Maciukas, baubas ir kiti“. Paskui spektakliukas vis atgimdavo, sutviskėdavo (lėlių teatrų festivalyje „Aitvaras“ 1999-aisiais buvo pripažintas geriausiu), atrasdavo naujų spalvų, niuansų; keitėsi lėlytės ir aktoriai (L. Zubė – spektaklio senbuvis), liko – ta pati puiki, turinti savitą kūrybinį braižą režisierė ir amžinas spektaklio aktualumas.

Pagrindinis spektaklio veikėjas Maciukas – berniukas, kuris bijo tamsos ir joje gyvenančių baubų. Jis palieka namus ir išeina į platųjį pasaulį, kuriame sutinka keisčiausių personažų, o gelbėdamas Baubo įkalintą Drobynką, pats atsikrato savosios baimės ir tampa drąsus.

Tiesiog geras

Valandėlė, praleista minimalizmo estetiką išpažįstančios režisierės spektaklyje, skatina dalintis įspūdžiais, bet jie tokie skaidrūs ir vienareikšmiai, kad lieka tik pasiūlyti: mielieji, nueikite į spektaklį su savo vaikučiais, nes suaugusio žmogaus vertinimas, kad ir kiek grįstas gerais ketinimais, – akmens kalba apie gyvastį.

Mat, anot J.Lotmano, vaikų auditorija – „folklorinė, archainė“, todėl į spektaklį reaguoja kaip žaidimo dalyvė, o aš (ir visi kiti suaugusieji) – kaip informacijos priėmėja. Čia jau teisinuosi, nes tikrai giniau šalin spektaklio metu į galvą lendančius apibendrinimus ir pseudoįžvalgas.

Pritaikytas bendrauti

Spektaklis betarpiškas ir kamerinis, t.y. pritaikytas nedidelei erdvei, tiesioginiam bendravimui su publika, kuri, turint omenyje jaunyvą amžių, linkusi emocionaliai reaguoti: nerimauti, tikslintis, klausti („Kada bus baubas?“, „Ar čia jau baubas?“, „Ar bus baisu?“), bruzdėti. Užtat, jaučiu, visai jauku (ir saugu) vaikams kuistis ant minkštų sėdynėlių, sėdint už nugaros mamoms ir tėčiams, ir profesionaliems aktoriams adekvačiai reaguojant į jų šūksnius.

Šiapus „juodojo kabineto“ veikia Renata ir Linas, anapus sienelės atgyja veikėjai: dryžuotu jūreivišku kostiumėliu pasidabinęs Maciukas, papūgiškai margos Zizytės; švenčiantis gimtadienį ir susiruošęs atostogauti Povilas Nasrūnas; Žuvėdra, dėl apklotėlio besipešantys Miško baubiukai, pats Baubas – didelė, savotiškai pavidalą keičianti kaukė (žaismingas sprendimas: plaštakas paversti pėdomis), spindinti Drobynka.

Aktoriai – daugiabalsiai

Kai tamsiai apsirengę aktoriai, veidus paslėpę po kepuraičių snapeliais, juodame fone išnyksta, lėlės stebuklingai atgyja, o kai kurios jų – Povilas Nasrūnas, Baubas – nustebina ir judesių gausa, nes nematomai yra valdomos abiejų aktorių, todėl tampa dar plastiškesnės. Sakau „dar“, kadangi pirštininių lėlių maniera sukonstruotiems veikėjams gyvybės netrūksta: rankos pirštai, transformavęsi į kojytes ir rankytes, atlieka net išradingus šokio žingsnius, plaukimo judesius; dvi plaštakos, aprengtos žuvėdros kūnu, imituoja paukščio skrydį…

Darnus dviejų aktorių darbas negali būti nepastebėtas – vienu metu valdydami bent po porą lėlių, aktoriai sugeba individualizuoti kiekvieną personažą, dinamiškai atlikti skubius perėjimus, improvizuoti. Tokius aktorius vadina daugiabalsiais, plataus diapazono.

Mainais į šventę

Nesinori nutylėti ir apie muziką: subtilios, skaidrios melodijos; šmaikščios, žaismingos dainelės sukuria foną autonomiškai keistais veikėjais apgyvendintai realybei, kurioje atgyja lėlės mitologija, žaidimo poezija, antrasis pasaulis – sveikas, autentiškas, nesuluošintas modernių technikos sprendimų. Paprasta ir stilinga.

Ilgainiui tampi „angažuotas“ tiems veiksmams, renginiams, iniciatyvoms, kurie gali būti suvokiami kaip alternatyva statiškai „dviejų teatrų“ hegemonijai. Todėl kiekvienas susitikimas su Klaipėdos lėlių teatru vis sukelia į nuošales krypstančią retoriką: tai neramina jų statusas, tai gąsdina menkos patalpos (ir lėšos, kuriomis disponuoja) ar žiūrovų (ne)dėmesingumas, (ne)sąmoningumas. Ar bilietą reikia pirkti? Taip, reikia. Tik ne pirkti, o pinigėlį mainyti į mažą šventę.

by admin