Baleto meistrai nusipelnė ovacijų

Baleto meistrai nusipelnė ovacijų

Paskutinįjį kovo vakarą į Klaipėdos žvejų rūmuose vykusį Vilniaus, Rygos bei Minsko baleto solistų koncertą, pavadintą „Žvaigždžių šou“, rinkosi gausi elitinį meno žanrą vertinanti publika.

Violeta Milvydienė

Orientuota į klasiką

Visa koncertinė programa labiausia orientuota į XIX a. baletų ištraukas – adagio, pas de deux, solines partijas ar nedidelius grupinius šokius.

Tai klasikinio ir demi-charakterinio baleto stilių „perliukai“, sukurti žymių minėto laikotarpio baletmeisterių: prancūzų romantikų Ž.Pero ir Ž.Korali (A.Adamo „Žizel“), įvairios stilistikos kūryba XIX a. pabaigoje Rusijoje pasižymėjusio M.Petipa (L.Minkaus „Bajaderė“ ir „Don Kichotas“), muzikaliojo rusų pedagogo L.Ivanovo (P.Čaikovskio „Spragtukas“), XX a. pradžios Rusijos moderniojo baleto pradininko M.Fokino (K.Sen-Sanso „Mirštančioji gulbė“, sukurta garsiajai A.Pavlovai) ir kitų. Tarp jų įpinta vienintelė šiuolaikinė moderniojo baleto kompozicija buvo ne ką mažiau choreografiškai ir muzikaliai stipri už paminėtąsias.

Nors pati koncerto forma – tipiška, t. y. įprasta, ir tarytum jokio veiksmo nėra, kaip baleto spektaklyje, vis dėlto dramaturgijos pagrindas savitai apibrėžtas. Pirma, numeriai sudėlioti dinamiška eiga gana tiksliai, lyg vadovaujantis siužetiniais principais (rami pradžia, energinga pabaiga, tinkami kulminaciniai taškai). Antras svarbus dalykas – tas, kad abi dalys sklandžiai vystomos ir nuotaikos atžvilgiu, tad renginys neprailgo – atvirkščiai, jis pralėkė akimirksniu. O kadangi prisodrintas įvairos stilistikos, leksikos, muzikos bei atlikėjų kaitos, natūralu, jį stebėti buvo įdomiau nei ištisą spektaklį su dažnais dramatiniais intarpais ar mimikos mizanscenomis, daugybe masinių, neretai pasikartojančių šokių. Beje, reikšmingas ir vizualus įspūdis – itin daug baltos spalvos, o ji savaime teigiamai veikia pasąmonę.

Pasirodymų pozityvai

Kartą žymus XX a. anglų baletmeisteris F.Ashtonas, atkirsdamas skeptikams, „metė“ tokią frazę: „Jei baletas – miręs menas, tai jo laidotuvės labai ilgos ir gražios“… Taikli formuluotė, nieko nepridursi.

Ne veltui baletas šokio enciklopedijose bei žinynuose įvardijamas kaip aukščiausia choreografinio meno teatrinė forma, derinanti specialią šokio leksiką ir techniką.

Šiuos argumentus esant nenuginčijamais dar kartą įrodė jauni, gražūs, talentingi žmonės – 14 geriausių Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos baleto solistų, tarptautinių konkursų laureatai, pasirodę koncerte Klaipėdoje.

Melodramatiškas Nikijos-bajaderės, profesionalios senovės Indijos šokėjos, ir jos mylimojo kario Soloro „pasimatymas“ sapnų karalystėje, romantiškasis Žizelės ir Alberto susitikimas nakties mėnulio šviesoje, „baltasis“ Odetos ir Zigfrydo adagio iš „Gulbių ežero“ – šie ir kiti duetai tą vakarą buvo pateikti organiškai, subtiliai ir jausmingai. Ispanišką temperamentą (šokiuose iš „Gulbių ežero“ bei „Raimondos“) mums bandė perteikti mūsiškiai atlikėjai – Margarita Verigaitė, Igoris Zaripovas ir Martynas Rimeikis.

Iš solinių moteriškų numerių imponavo lyriškas rusų mergelės šokis ir, kaip visada, jaudinanti pašautos gulbės agonija. Ilgomis grakščiomis galūnėmis pasižyminti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Olga Konošenko savitai, kiek labiau mažorine gaida nei įprasta matyti, interpretavo „Mirštančiąją gulbę“ (pvz., Rusijos primadonos M.Pliseckajos ar mūsų primabalerinos E.Špokaitės atlikime – daugiau tragizmo).

Minskiečių pora – efektinga

Toliau maloniai stebina techninės Romo Ceizario galimybės, sparčiai progresuojantis jo potencialas – aukštas lengvas šuolis, ypač gera elevacija, sceninė elegancija.

Iš kitų dar išskirčiau charakteringąjį Andrių Žužžalkiną, trykštantį ekspresija ir savuoju šarmu sužavėjusį visus ukrainietiškojo „Hopako“ atlikimu.

Pirmosios koncerto dalies pabaigai pasirinktas modernus kūrinėlis „Šokame Pergolesi“, stebėtinai lengvai atliktas minskiečių, byloja dar ir apie faktą, jog šie meistrai yra įvaldę ne vien klasikinio baleto stilių, o turi kiek platesnį repertuarą.

Apoteozei, baigiamajai šventinio koncerto daliai, vykusiai pasirinktas pakilusis „Don Kichoto“ pas de deux, kurį vėlgi puikiai pademonstravo pora iš Baltarusijos nacionalinio akademinio didžiojo baleto teatro – Jekaterina Oleinik ir Konstantinas Kuznecovas. Berods idealiai susišokę poroje ir beatodairiškai pasitikintys bei jaučiantys vienas kitą, sudėtingiausius pasažus jiedu atliko ne tik techniškai preciziškai, bet ir neįtikėtinai lengvai, efektingai, tad teisėtai nusipelnė didžiausių žiūrovų simpatijų.

Tik keli negatyvai

Nebūtų teisinga šalia liaupsių nepaminėti ir keletą „liapsusų“. Tikriausiai net eilinio žiūrovo akis pastebėjo gruboką klaidą „Spragtuko“ adagio pabaigoje, kai R.Ceizaris netikėtai „pasitaisė“ benuslystančią nuo peties savo partnerę Anastasiją Čumakovą. Duete iš „Gulbių ežero“ vieno fragmento choreografija atrodo kiek palengvinta – jame Rygos nacionalinės operos solistas Sergejus Neikšinas vietoje pakėlimų tik apvedė poza O.Konošenko, o kažkuriame solo – ne visai stabiliai susukti tours…

Kokia trapi riba tarp profesionalumo ir primityvumo! Nesusišokimas, banali nesėkmė ar nelemtas kaprizas?.. Kaip apgailėtinai gali atrodyti nepasirengę baleto artistai, neseniai teko matyti per N.Juškos ir N.Beliakaitės pasirodymą TV „Padėkos koncerto“ metu. Partnerės pakėlimai, o ypač nepavykę nuleidimai, privertė krūpčioti ne vieną. Visiškas fiasko…

Žinoma, panašūs akibrokštai atrodytų nepateisinami, tačiau žinant, koks tai sunkus kasdienis triūsas ir begalinis atsidavimas scenoje, nepaisant skausmo ir traumų… Juk net patys sudėtingiausi pas turi būti atliekami nerodant jokių pastangų – lengvai, grakščiai, plastiškai. Kita vertus, žvaigždėms lyg ir nederėtų taip akivaizdžiai klysti…

Lyg atsakant į komentarą

Impulsą tolesniems pasvarstymams suteikė „užkliuvęs“ vienintelis, bet gana ciniškas internautės komentaras po koncerto anonsu „Baleto žvaigždžių šou – Klaipėdoje“ (http://klaipeda.diena.lt/laisvalaikis, 2010-03-31), tad maga į jį savotiškai sureaguoti. Koks prasmės konfliktas! Save įvardijusi „egle“ rašo (kalba netaisyta): „baisu ir gaila baleto artistu – scena nusiurusi, jokiu patangu (reikia suprasti – pastangų) scenografijai ir apsvietimui, balbieriskio kaime bent zaliu berzo saku butu pastate scenos kampuose…“

Tai perskaičiusi pamaniau, betgi neretai yra blogiau – pavyzdžiui, kai grindys nelygios ar danga netinkama (per kieta, per slidi ir t.t., ir pan.). Būtų galima ilgai gilintis į panašius techninius dalykus, dejuoti be paliovos ir kaltinti sunkmetį ar ką kita (kaip pvz., „egle“: „geda organizatoriams!“)… Arba tiesiog pasidžiaugti baleto atlikėjų meistriškumu, stebint pakylėtą jų šokį, persunktą romantizmo estetika, nugrimzti į pasakos pasaulį, galiausiai užsikrėsti teigiama energija…

Ir jokios scenografijos čia netrūko (juk ne spektaklis) – visose pasaulinėse scenose baleto meistrų koncertai vyksta visai tuščioje erdvėje, be jokių ypatingų aksesuarų. Tiesa, apšvietimas gal kiek „sušlubavo“, kartais pernelyg užtemdant avansceną.

Kas praturtina dvasią

Tačiau kuo dėta VšĮ „Renginių era“? Jai berods puikiai sekasi (ne finansinės naudos prasme) organizuoti panašaus pobūdžio renginius. Tik jai ir jos vadovui Algirdui Guzauskui reikėtų išreikšti padėką su giliu reveransu, kad jau ketvirti metai – tradiciškai pavasarį bei rudenį – mums „atvežama“ tai, kas praturtina dvasią – įkvepia, sukrečia, suglumina.

Štai klasikinio šokio technika vis dar gniaužia kvapą naudojamų akrobatinių elementų gausa (moderniame ar šou balete tai senokai nieko nebestebina). Beje, išvertus iš graikų kalbos acrobateõ reiškia „vaikštau ant pirštų galų“, o pati akrobatika apibūdinama kaip cirko šaka (ar todėl „egle“ parašė: „primine cirko zveriuku pasirodymus“?). Betgi akrobatika dar grindžiama ir kūno lankstumu, ištverme, vikrumu, pusiausvyros išlaikymu (pranc. aplomb). Tai beveik visuose duetuose bei soliniuose šokiuose ir teko tą vakarą išvysti.

Sunku kuo nors nauju nustebinti šiuolaikinę publiką, tačiau uostamiesčio žiūrovai – itin nuoširdūs, imlūs ir jautrūs meno gerbėjai. Be to, čia kaip niekur kitur daug ne tik šokio gerbėjų, bet ir choreografijos specialistų – jau dirbančių ar dar bestudijuojančių šokio paslaptis. Taigi daugelį jų galėtų žeisti paskutinis internautės šūkis: „Patarimas artistams – nevaziuokite daugiau i Klaipeda, cia negerbia meno!“ Jeigu…

Jeigu jos komentaras nebūtų parašytas balandžio 1-osios rytą.

by admin