„Balkonas” – tarybinės vaikystės „sekreto” žavesys

„Balkonas” – tarybinės vaikystės „sekreto” žavesys

Aivaras Dočkus

Režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas „Balkonas”, spalio 17–31 dienomis rodytas Klaipėdoje, kino teatre „Cinamon”, praėjusį šeštadienį vėl sugrįžo į pajūrį, Palangos kultūros centrą „Ramybė”, lydimas autorės ir filmo kūrybinės grupės. „Iškristi per balkoną ir nusibrozdinti smakrą arba praryti žuvies ašaką – neskauda, o mylėti – skauda”, – teigia naujas lietuviškas vaidybinis filmas, pasakojantis apie dviejų vaikų bendravimą ir nukeliantis žiūrovus į praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį.

Sovietmečio realijos

…Štai taip mes anuomet gyvenom. Per popierines sienas klausydavomės kaimynų barnių ar meilės dūsavimų. Spausdavom vienas kitam rankas ar žiebdavom antausius išėję į balkonus. Kiemuose užkasinėdavom „sekretus”. Gaudydavom užsieninę muziką kaip auksines monetas. Įsimylėdavom su vaikišku įkarščiu ir nusivylimu. Skaitydavom pamokamus apsakymus komunistiniuose žurnaluose. Pažaidę futbolą lėkdavom į eilę prie giros furgonėlio. Skaniausias tų laikų prisiminimas ir išliko gira – kaip apdovanojimas už pavyzdingą elgesį ir gerus pažymius.

Ši Grūto parko atmosfera G.Beinoriūtės „Balkone” atkurta tobulai. Su visais niuansais. Tik kieme prie stalo šachmatus pliekiančių dėdulių gyvai neteko matyti. Ne bėda, tokiais vaizdeliais pamalo-nindavo kas trečias tarybinis filmas. „Balkonas” niekur neprasilenkia su sovietmečio prisiminimais, kurie asmeniškai man neteikia didelio malonumo, apie nostalgiją net nėra ko kalbėti. Geriausia, ką sukelia tarybinės realijos, – ironiška šypsena.

Du magiški veiksniai

Bet, be abejo, „Balkonas” pirmiausia – apie vaikystę. Ir tik po to – apie tarybinius laikus. Nors iš kino salėje sėdinčių žiūrovų reakcijos aiškiai supranti, kad sugrįžimo į praeitį efektas veikia labiausiai. Lengviausiai atpažįstamas ir „perskaitomas”.

Antras magiškas veiksnys – Rolandas Kazlas. Pasiilgo jo žiūrovai. Jis – skaudžiausias Lietuvos televizijų praradimas. Todėl kiekvienas aktoriaus pasirodymas sutinkamas tarsi legendinės roko grupės sugrįžimas. „Balkone” jis – tik epizodinis personažas ir jokių vaidybos šedevrų nepateikia, nors ir vėl įrodo aukščiausią aktorinį meistriškumą.

Vaikai – pagrindiniai herojai, jiems tenka beveik visas „Balkono” krūvis. Šaunu, kad Elzbieta Degutytė ir Karolis Savickis puikiau-

siai susidorojo su savo vaidmenimis. Neperspaudė, natūraliai bėrė žodžius, įsigyveno į situaciją. Tai labai padeda rutuliotis filmui, o su juo kartu – augti žiūrovo tikėjimui, kad tai, kas dedasi ekrane, – grynų gryniausia tiesa.

Todėl „Balkoną” žiūrėti lengva. Kartais su švelnia šypsena, kitąsyk pavyksta nusikvatoti. Lietuviškam filmui tai jau nemažas pasiekimas. Yra tiesiog stulbinamų momentų ir netikėtų atradimų, kurie suteikia vilčių, kad mūsų kinas pagaliau išsikapanos iš užstrigusio lifto. Bent jau pabandys jį išsiūbuoti.

Scenarijus – silpniausia vieta

Tačiau kai kurie dalykai, ko gero, nepajudinami. Kai atrodo, kad atsiplėšime nuo lietuviškos nuobodybės, gauname smūgį į pašonę ir vėl sustingstame tarybinės skulptūros poza.

Tėvų skyrybų linija „Balkone” tyliai ramiai nuvinguriuoja nežinomais takais kažkur į užribį. Tarsi nieko nebūtų nutikę. Ir pati istorija pakimba tarp trumpametražinio filmo ir staiga nutrūkusio bandymo pretenduoti į kažką daugiau. Vaikai nueina dulkėtu gyvenimo keliu, pasipila titrai. O tai, ką matei per ne visą valandą, sunkiai apibūdinama žodžiais – geras, blogas, patiko, nepatiko. Kažkas lyg ir buvo. Bet nieko lyg ir nebeliko. Buvo nuotaika, emocijos, personažai. Tačiau pilnaverčio filmo nebuvo. Labai primena užkastą „sekretą”. Malonų niekaliuką, kuris turėtų būti svarbus, tačiau iš tiesų tėra miela apgaulė.

„Balkonas” konkrečiai parodo lietuviško kino dabartinę situaciją. Su aktoriais dirbti išmokome. Atmosferą sukurti visuomet mokėjome. Detalės ir smulkmenos labai gražios. Prie filmavimo neprisikabinsi. Klasikinis. Dialogai taip pat palaipsniui žmogiškėja, atsiplėšdami nuo literatūriško dirbtinumo. Tačiau scenarijus – silpniausia vieta. Vis dar mėgstame neva prasmingai pasišnekėti apie nieką. Pabaigti daugtaškiu, nutraukti neišvystytas linijas, nužudyti intrigą.

Šnekant paprastai – „Balkonas” „fainas”, bet trumpas. Žavingas, bet nepilnavertis. Žaismingas ir neišbaigtas. Tačiau paremti lietuvišką kiną būtina. Kitaip jo visai nebeliks. O reikia

by admin