Baltija tarp Graikijos, Kipro ir Šveicarijos

Leidiniai

Baltija tarp Graikijos, Kipro ir Šveicarijos

Dainius SOBECKIS

Jau natūralu ir įprasta, kad šalia Baltijos jūros, Klaipėdoje, gimsta “Baltija”. Todėl nė kiek nenuostabu, jog ir šiais 2004 m. dienos šviesą ir nakties tamsą išvydo almanachas “Baltija”.

Šiųmečio almanacho viršelius puošia Liudviko Natalevičiaus tapybos darbai, apie kuriuos menotyrininkas Ignas Kazakevičius rašo taip: “Jo paveikslų stiprybė kyla iš deformuotų sakralių motyvų, modernia forma atgimusio krikščioniškos ikonografijos ilgesio” (p. 149). Gaunasi graži ir vykusi sintezė tarp viršelių ir jų analizės. Tapybos analizė reikalinga tiems, kurie žiūri, grožisi, anei velnio nesupranta. Tiems ir skirtas I. Kazakevičiaus straipsnis “Gero meno rentgenas. Geros tapybos griaučiai” apie L. Natalevičiaus tapybą. Išeina, jog ne veltui šio tapytojo kūriniais padabinta “Baltija”, nes vienu šūviu nušaunami net du zuikiai: pristatomi tapybos darbai bei jų analizė.

Almanacho turinys suskirstytas į penkias dalis, iš kurių dvi dalys neturi pavadinimo. “Baltijoje” yra debiutai, vertimai, kultūra bei dar kažkas, kas neįvardijama. O tas kažkas tai eilėraščiai, proza ir eseistika. Tik jie kaip skirtinga kategorija šalia debiutų, vertimų ir kultūros neturi save identifikuojančio pavadinimo.

Šiame numeryje gausu poezijos atstovų, jų net dešimt: V. Bložė, R.Dragenytė, D. Molytė-Lukauskienė, E. Karnauskaitė, D. Bielskytė, D. Zelčiūtė, M. Valiukas, J. Raudys, N. Kliukaitė bei I. Rakusa. Tačiau kur pajūryje dingo proza? Pristatomi tik keturi prozos atstovai: J. Jojo, R. Čergelienė, A. Kuklys bei O.Gluškinas. Nejaugi Baltijos jūros krante nebėra mėgstančių ir sugebančių įvertinti stambųjį literatūros žanrą? Yra, tačiau kodėl tai neatsispindi almanache, visiškai neaišku.

Pristatomi du debiutantai. Tai Dalia Bielskytė, kuri atstovauja ir taip gausų poetų būrį: “Geidžiam mylėt, / Nors menki / Kaip dulkės / Viešpaties rūbų / Klostėje. / Ne kaip duoną / Mane paimk, / Adomai, / Kaip ostiją” (p. 29). Ir J. Jojo, kuri bando gelbėti pajūrio prozininkų reputaciją. Beje, jai tai sekasi su dviem novelėmis, na, o trečioji “Tarakonai” gana silpna. J. Jojo, tai labai akivaizdu, yra slapyvardis. Kodėl kai kurie autoriai slepiasi po slapyvardžiais? Bijo kritikos ir labiau savo šlovę ar nesėkmę nori regėti iš šalies? Intelektualų kompanijoje aptarinėti savo kūrybą kaip kažkieno kito, diskutuojantiems to nežinant? Ar tai tiesiog iš pernelyg didelio pasididžiavimo? Į tai geriausiai atsakytų patys slapyvardžiai. Gal kada nors ir J. Jojo apsireikš tikruoju pavidalu. O ji rašo visai neblogai, net gerai: “Kai vėl atsimerkiau, šviesos misterija jau buvo pasibaigus, gyvieji akmenys išriedėję. Manęs gulinčios prieblandoje nepastebėjo. Suvalgiau kriaušes, tikėdamasi jei ne stebuklo, tai bent trumpalaikio aiškumo, gal ateisiančio iš šv. Jono rankų per skiesto kraujo balas, – kas esu šiandien: tikinčioji ar Dievo eilinė” (p. 33).

Yra toks skyrius almanache, pavadintas “Kultūra”. Stebina tik vienas dalykas, net ne tai, jog literatūra taip pat priklauso kultūros kategorijai. Stebėtina, nuo kada fotografija patapo eseistika, proza ar poezija. Mat tarp esė ir eilėraščių įsiterpė toks Jurgos Petronytės straipsnis “Fotografė Aurelija Čepulinskaitė plaukia ant meno ir žurnalistikos bangų”. Straipsnis lyg ir kultūrine tematika, tačiau ne prie skyriaus apie kultūrą. Jame J. Petronytė rašo: “Fotografija Lietuvoje priklauso vyrams, tačiau daugelį jų savo sugebėjimais ir veiklumu pralenkė viena moteris. Tai fotomenininkė bei fotožurnalistė Aurelija Čepulinskaitė” (p. 9). Skaitydamas šį straipsnį neaptikau jokios prozos, poezijos ar eseistikos. Turbūt esu didis neišmanėlis, nes gal kokioje kultūrologų konferencijoje fotografija jau priskirta tam tikram literatūros žanrui: poezijai, prozai, eseistikai, gal net dramai? Jei taip, tai prašau nedelsiant mane informuokite.

Šiaip kultūros skyriuje paminėtini du straipsniai. Pirmasis tai Mindaugo Genio labai specifiniu pavadinimu “Lietuvos evangelikų liuteronų bandymai išlikti 1940 – 1955 sovietinės okupacijos metais”. Jame nagrinėjama liuteronų bažnyčios padėtis per penkiolika metų nuo okupacijos pradžios. Straipsnyje daug įdomios medžiagos, kuri verčia susimąstyti: “…vieną iš didžiausių smūgių Liuteronų Bažnyčia patyrė pačių liuteronų apsisprendimu, o ne dėl tiesioginių priešiškų sovietinės valdžios veiksmų prieš šią Bažnyčią. Žinoma, tam yra objektyvus pateisinimas – baimė dėl savo saugumo ir nusistatymas prieš komunistinę ideologiją. Suprantama, kad informacija apie sovietų valstybės Rusijoje specifiką, taikomus metodus prieš Bažnyčią ir jos tarnautojus buvo gerai žinoma ir Lietuvoje. Dauguma bijojo būti apkaltinti esantys vokiečių įtakoje ir dėl to patekti į kalėjimus arba būti išvežti į Sibirą. Galiausiai ši baimė užgožė ir kunigų pareigos jausmą Bažnyčiai, ir likusiems parapijiečiams. J. Kalvanas viename iš straipsnių rašė: “Bažnyčia pasiliko be vadovybės, be pajamų, numatyta mirčiai” (p. 109). Taip pat reikėtų paminėti dar vieną faktą, kurį akcentuoja M. Genys savo straipsnyje: 1940 m. sovietų valdžiai leidus vokiečiams apleisti kraštą, išvyko ne tik visi vokiečiai, bet ir nemažai lietuvių. Iš visų išvykusiųjų trečdalis buvo lietuvių, nes išvykstant nereikėjo pateikti jokio asmens dokumento, pakako priklausymo liuteronų bažnyčiai ar kokiai kitai vokiškai organizacijai (p. 108).

Dar vienas paminėtinas kultūrinis straipsnis taip pat siejasi su liuteronų bažnyčia, tačiau labiau su jos ištakomis. Tai Konrado W. Spray “Kristijono Donelaičio rašysenos grafologinė analizė”. Lutzas Wenau, K. Donelaičio biografijos ir kūrybos tyrinėtojas, vienas iš jo giminės palikuonių, atliko vieną įdomų eksperimentą: jis grafologui Konradui W. Spray davė K. Donelaičio ranka rašytų puslapių faksimiles ir paminėjo, jog šios rašysenos autorius – kunigas, vienas iš jo protėvių. Tačiau jau žinant, jog rašysenos autorius buvo kunigas, galima padaryti nemažai išvadų, būdingų daugeliui kunigų. Eksperimentas būtų dar labiau vykęs, jei nebūtų buvę pasakyta, jog ta rašysena kunigo. Tačiau nežiūrint į tai straipsnis įdomus ir patraukiantis savo analize: “Kiek pasižiūrėjus į šiuos įspūdingus ir savitus braižo požymius, iš karto krinta į akis vienas visus kitus nustelbiantis esminis bruožas: nepaprastai dosniai mūzų apdovanotas žmogus, pasižymėjęs dideliais meniniais gebėjimais ir puikia estetine apercepcija. Ypač krinta į akis nepaprastas gebėjimas reikšti mintis. Rašto autorius mokėjo kūrybiškai ir vaizdingai vartoti žodį. Jeigu jis, vadovaudamasis nuoširdžiausiais vidiniais įsitikinimais, nebūtų pasirinkęs dvasininko pašaukimo, tai tikriausiai būtų tapęs geru poetu ir rašytoju, galbūt ir kompozitoriumi ar dailininku (tapytoju, skulptoriumi)” (p. 130).

Pažvelkime į almanacho vertimus. Jau patį pirmąjį Dalios Staponkutės esė straipsnį “Nostalgijoms…” galima dėti prie vertimų, nes straipsnio pabaigoje autorė pateikia Kipro poeto Kosto Mončio eilėraščio vertimą. Toliau vertimuose pristatoma Ilma Rakusa – šveicarų rašytoja ir vertėja, bei jos eilėraštis “Nowhere”. Taip pat neužmirštama šių metų olimpinių žaidynių sostinės rašytoja bei vertėja Marija Evstatiadi. Pristatoma jos paskutinioji pjesė “Nepaklusnumas”, kuri 2003 m. buvo pastatyta Salonikų nacionaliniame teatre. Pjesė įdomi ir intriguojanti savo siužetine linija. Po pjesės pabaigos seka linksma “autorės pastaba: pastatymo pirmumo teisė Lietuvoje priklauso Rolandui Rastauskui” (p. 99). Iškyla tik vienas klausimėlis: kada imsis šio pastatymo RoRa? Jeigu jis dels, tai tikrai atsiras norinčių jam padėti: pasiūlyti perimti pastatymo pirmumo teisę.

Vertimus užbaigia geras Olego Gluškino apsakymas “Naktinis kapitono Tirchovo laimikis”. Šis apsakymas savo idėja labai panašus į Rimanto Černiausko kūrinį “Girtas laivas”. Todėl nė kiek nekeista, jog O. Gluškino apsakymą ir išvertė pats R. Černiauskas.

Kaip almanachas “Baltija” susijęs su Graikija, Kipru ir Šveicarija – nelabai suprantama. Juk šių šalių krantų neskalauja Baltijos jūra, ir su baltais jie ne ką turi bendro. Jei neklystu, Baltijos jūra skalauja Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Suo-mijos, Švedijos, Lenkijos, Vokietijos bei Danijos krantus. Tačiau kaip Graikija, Kipras ir Šveicarija atsidūrė šalia Baltijos, visai neįsivaizduoju. Bet gal tai ir įmanoma žiūrint iš tam tikro taško. Almanachas “Baltija” niekaip nesugeba išlipti iš savo provincialumo rūbo Lietuvos ribose, kad turbūt nusprendė, jog geriau bandys tapti Vakarų Europos almanachu. Neverta. Juk savo pajūrio brūzgynuose mes turime nemažai gabių kūrėjų, kurių net nepristatome. O juk vertėtų. Gal taip “Baltija” greičiau išsivaduotų iš provincijos sindromo.

by admin