Baltųjų kielių mieste
Alma Riebždaitė
Jau vakare, tarp aštuntos ir devintos, Mo iškeliavo į miesto centrą pėdkelnių pirkti, o sykiu – bevaikštinėdama – ir nusiraminti. Kraujo putos jai dribo iš dantų – taip norėjo savęs gailėtis. Na, o bekeliaudama pėdkelnių ir ieškodama nusiraminimo patyrė daug nuotykių, kuriuos čia jums trumpai, jei trumpai pavyks, ir papasakosiu. Tarytum neįvyko nieko, bet kiek patirta! Žinau, kad jums tie patyrimai galbūt perskelto žirnio puselės neverti.
Kraujo putos dribo Mo iš dantų, taip norėjo savęs gailėtis. Iš serijos „tu negali“, „tai ne tau“, „gal tikrai tu negali“, „tu tikriausiai neturi ritmo jausmo“, „tu ne tik klausos neturi, bet ir nejauti ritmo“, o priekyje matė jos laukiančius baisius neįveikiamus slenksčius. „Bus ledų“, – skambėjo jos ausyse. Ledai čia kas. Specifinis muzikantų žargonas? Žodžiu, savijauta buvo tokia… yra toks žodis „apokalipsė“, taip, savijauta buvo apokaliptinė, akys – priplūdusios ašarų, ir skausmo šaltiniai kiekvieną akimirką grasė išsilieti. Vargai.
Gatve važiavo ir gaudė mašinos, agresyviai pro šalį vieną kitą sykį pralėkė du motociklininkai – absoliutus galios įsikūnijimas. Dar visai neseniai Mo planavo išsilaikyti motociklininko teises, bet, po teisybei, rimtai suabejojo motociklininko teisių būtinybe. Baisūs triukšmadariai. Elgiasi taip, lyg visas pasaulis priklausytų jiems vieniems. O Mo žino, kad pasaulis tikrai nepriklauso jai vienai.
Ir šiaip, jei pagalvoti apie triukšmą, tai mūsuose esama tokios klaikios tradicijos kaip įsitikinimo – esą šūkauti ir rėkalioti galima miške. Nėra žmonijos istorijoje buvę baisesnio įsitikinimo – priešingai, rėkti reikia triukšmo zonoje. Kiek širdis geidžia ir kiek plaučiai išneša, ir pagal įstatymo raidę. Išsilieti galima ir uždaroje patalpoje, išmušta kokia izoliacine triukšmui atsparia medžiaga, kad kaimynai greitosios neiškviestų. Žodžiu, nėra žmogui vietos Žemėje.
Šitaip visaip mintijo Mo visokias nesąmonytes, kai pakėlusi galvą kitoje gatvės pusėje ant stogo išvydo kielę baltąją. Paukštis buvo tolokai ir akimirką Mo sabejojo, bet kai pamatė aukštyn-žemyn judančią uodegėlę, abejonių neliko. Pro mašinų gaudesį Mo pasiekdavo paukščio giesmė. Ne, tai nebuvo giesmė, garsas buvo kampuotas, fiksuotas. Atskrido kita kielė ir abu paukšteliai nuskrido. Tik atsigręžusi, gal akimis nulydėdama abu paukščius, Mo prie prekybos centro, beveik prie įėjimo, pamatė besisukiojantį paukštelį – pilką, murziną, bet su juosva prijuostėle po kaklu. Tai buvo kielė. Baltoji kielė. Patelė.
Akivaizdu už akivaizdžiausią tiesą – patinai gamtoje yra gražesni. Jie turi privilioti ir apvaisinti kuo daugiau patelių, o kam patelei grožis – ji turi būti apvaisinta, ir tiek, o paskui ramiai sau auginti palikuonis, kol patinas laksto, siekdamas apvaisinti kitas pateles. Palikime pateles ramybėje ir leiskime joms džiaugtis gyvenimu! Tegu patinai iš kailio neriasi. Žinoma, netgi gamtoje esama taurių pavyzdžių. O argi žmogus nepranoksta gamtos?
Nerasi žmonėse teisybės, nerasi. Žmonėse viskas priešingai: kad būtų apvaisinta, iš kailio neriasi patelė. Paskui ją apvaisina, o ji vis tiek iš kailio neriasi. Gal kad patinėlį prie savęs išlaikytų, o gal šiaip neriasi, kad nertųsi, kad visi neriasi, kad taip reikia ir taip įprasta. Žodžiu, įprotis toks – nertis iš kailio. Staiposi visaip, stypčioja, grožybes rodo, apsimesdama, kad nerodo. Vargas, ne gyvenimas. O galėtų sau užsiimti kokia dūšiai malonia veikla.
Normalus patinėlis tai kitų lekia apvaisinti, niekaip jo nesulaikysi; dažna patelė, net pati tobuliausia, gyvena iliuzijomis. Bet esama tokių patologiškų atvejų, kai patinėlis liguistai prisiriša prie vienos patelės, kuolą jam ant galvos tašyk – nesitraukia nuo jos, ir gana. Gamtoje visokių sutrikimų pasitaiko. Gamta tuo ir įdomi: vis kokia anomalija išlenda, ima ir nutinka kažkas ne visai normalaus. Tuo čia viskas ir gražu, net gyventi tampa įmanoma. Bet jeigu jūs norite galvoti, kad pasaulyje egzistuoja meilė, tai taip ir galvokite. Tik Mo čia nepainiokite, gerai.
Kielės nardė ore, ir Mo pasirodė, jog šitas miestas galėtų vadintis kielių miestu. Baltųjų kielių miestu. Tiek jų buvo daug, na, gal penkios šešios – tiek tą vakarą pamatyta. Girdėjo jų leidžiamą trumpą garsą ore, bet neaiškiai girdėjo, tas tiesa. Išgirsti vis sutrukdydavo pro šalį pralekianti mašina. Matė, kaip kielės juda ore lyg oras turėtų nematomą linksmųjų kalnelių trajektoriją. Jos plasnoja plasnoja plasnoja, o paskui sparneliai išsilygina, ir tada paukštelis sklendžia.
Grįždama, o buvo jau gerokai vėliau, prieš devynias, mašinos vis dar ūžė, bet jų tekėjimas gatvės gysla jau slopo, ir tada išgirdo. Medžio viršūnėje čiulbėjo paukštelis. Matė jį – rusva krūtinėle. Tai buvo giesmė. Girdėjo ją. Regis, visame pasaulyje buvo vienintelis šitas paukštelis ir Mo girdėjo, aiškiai girdėjo, netrukdė nei kiti paukščiai, nei mašinų gausmas – giesmę, tai buvo giesmė, ne, melodija. Įdubos formos. Viskas buvo čia pat, Mo rankose. Trūko tik vienos, vienintelės smulkmenos: žiūronų, kad viskas stotų į savo vietas ir pasaulyje stotų ramybė.
Keliavo toliau liūdna. Virš miesto praskrido trejetas ančių. Trys antys, praskrendančios virš miesto, Mo pasirodė labai keistas reiškinys. Šiek tiek stulbinantis. Keistas miestas ir keistos antys, ir keistas jų skrydis virš miesto. Ak, ji dar nebuvo visiškai nuleidusi galvos, kai prieš akis ant namo kraigo atsidūrė paukštelis rusva krūtinėle, krūtinėlė įtraukė oro, išsipūtė, supulsavo ir iš snapelio išvirvėjo melodija, sykį, – ir paukštelis nuskrido. Tik šį kartą suspėjo išvysti pilką galvelę.
Virš tvenkinio skraidė žuvėdros. Viena žuvėdra nuskrido, o kita ilgai gaudė savo atvaizdą vandenyje, laikydama jį žuvimi ir tarsi bandydama su juo sutapti. Jai nepavyko ir ji nuskrido prekybos centro link. O tada tvenkinio kamputyje, įbridusią į žalią šlapią žolę, sutiko mažytę kielę baltąją. Patinėlį. Kielės mėgsta vandens artumą. Taip rašo. Ir apie jų pamėgimą judinti aukštyn-žemyn uodegėlė Mo irgi perskaitė. Mo moka skaityti. O tada kielė pakilo ir ji išgirdo jos neypatingą „ciept ciept“, na, tokį gana viščiukišką garsą, nors rašoma, kad turėtų sakyti „civlit“, „cirli“, „citi“. Mo yra tikra, galbūt tai dėl mažos jos patirties, kad paukščių garsų užrašyti neįmanoma, jai atrodo, kad kiekvienas juos truputį girdi skirtingai, bet gal tik jos neįgudusiai ausiai taip atrodo. Nors tarp garsų „citi” „citi” ir „ciept” „ciept” esama neginčijamo panašumo: yra ir c, ir i, ir t.
Jau visai netoli namų virš Mo galvos praskrido paukštis rusva krūtinėle. Įsitaisė netoliese esančiame medyje. Paukščio beveik neįžiūrėjo. Paukštis sučiulbo. Tai buvo giesmė „črrrrr cipt cipt“ „črrrr cipt cipt“, na, maždaug taip, reiškia, ištisinis čirpimas, o paskui keletas kapotų paukštiškų cyptelėjimų. Tai irgi buvo giesmė, bet kitokia nei ana melodijia. Ji vyko vienoj linijoj. Jeigu žinočiau, kas yra tonacija, ką nors parašyčiau apie ją, jeigu šita vieta būtų tinkama ką nors parašyti apie tonaciją.
O kai Mo grįžo ir visi nuėjo miegoti, ji įsijungė metronomą. Jis ciksėjo ir ciksėjo nepakeliamai vienodu tobulu ritmu, kuriam Mo turėjo įtikti. Ledai. Vieni ledai. Ir nežinau, ar kielės, liaudyje ledspiromis vadinamos, juos išspardys.
Pabaigoje dar vienu dideliu ir nepakeliamu širdies skausmu su jumis norėčiau pasidalyti, broliai ir seserys. Kikilis – dažniausiai Lietuvoje sutinkamas paukštis, kielė – dažniausiai Lietuvoje sutinkamas paukštis, varnėnas – dažniausiai Lietuvoje sutinkamas paukštis. Dideliai supratingi supranta apie ką aš. Kantrybės, sesut, kantrybės. Viskas su laiku. Pradedam nuo mažų dalykų ir einam prie didesnių. Viskas teisinga, viskas vyksta pasiutusiai teisingai Baltųjų kielių mieste.
