Vytautas Brencius
Bandymas sugėdinti uraganą „Andžela“
burtažodžių traškesys
staigiai nutrūksta
radisto markonio ausinėse
kabinos laikrodžio rodyklei
įsiropštus į ryškiai
raudoną ciferblato juostą
dabar vien tiktai SOS
turi teisę prabilti
trys taškai trys brūkšniai
trys taškai
iš purpurinio saulėleidžio
pasipuošus baltų kol kas
bangų nuometu ir šydu
į svečius susiruošė
apsimetus nuotaka fėja
pasileidėlė kekšė Andžela
netikėkim ta ragana
jos baltų bangų šydas
pavirs nakties degutu
o po netvirto laivo kyliu
penki tūkstančiai
metrų juodų ir niūrių
iki žemės kurioj negyvenama
penki tūkstančiai metrų
iki Horno rago
žemės kurioj dar gyvenama
o Andžela šunvote tu
prakeikta begėde ar furija
nusitraukus ištikimybės diržą
demonstruoji įžūliai okeanui
savo kosminę galią
sukdama ratą tarp dviejų
paralelių nuo pat Australijos
Bacho fugos jau žviegia
ne bažnyčioj ramioj
natos pabirusios žvanga
nelyg kalavijuočių ar net
paties Hefaisto
velnio drebinamoj kalvėj
tavo bangos parsidavusios
tarnės kalės vilkolakės
išsigimėlės kaip tu pati
jų vadeiva įniršus žudikė
trenkia berods mirtiną
smūgį ir besarmatiškai šoka
apkabinta kibirkščių spiečių
aštrių šratų purslų
nelyg mėnulio bedvasėj jūroj
pamėkle įsiutus Andžela
ar tau maža betikslių aukų
beprasmių tavo kely?
baimė geležiniu lanku
suveržia krūtinę ir galvą
(prisipažinti visai negėda
bijot yra žmogiška)
nors ir bijom tačiau
tau parodom druskėtą špygą
net jeigu ir nepasiseka
ne visada gali pakeisti
likimo kortų kaladėj
devynakę į gelbstintį tūzą
tavo šliundra Andžela
aerodinaminiai skersvėjai
dar nenupūtė nuo mūsų
pečių angelo sargo
dar rusena kol kas viltis
nusiirti
nuo skorpiono iki ožiaragio —
Žodinis autoportretas
Aš pasiruošęs teismo farsui –
liūdnas jūrų bardas,
kaip matot, melavau gražiai –
rūkąs koralų pypkę…
Reabilituoti trokštu savo
tryptą sūrų vardą
nors jau akių išmainėt raištį
maloningos Nikės
į tribevertį litą – bilietą
į žemės rojų,
kuriam tokiems štai bėdžiams
neužsakytos vietos, –
ant Jūros aukuro man artimus
vardus aukojau,
nes netikau tuštybės mugės
skandalingai fiestai.
Kavos, tabako nuodėmė
ir vyno sakramentas,
kur aš, kur alter ego –
taip viskas susipynę
brūžuoju vėl senais
idealistiniais ramentais
siūbuojančiam aš atgailą
atlikęs vandenyne
kur pirštais perrinkus stygas –
laivavirves, akordai
giesmės, nukrėtę jūros dulkes
iš letargo kėlė, –
primindavo, kad aš krante –
prasikortavęs lordas
nors lošiau tik, kol pamačiau
kaip greitai grumba sielos.
Ant vandenų – aš pranašas,
žynys, kurs iš bangos
kvėpavimo nuspėja jūros
dvasios maišto metą —
Jums leidus vietoj paskutinio
žodžio pasiguosiu:
tarp jūrininkų aš esmi geriausias
Lietuvos poeta
Nesėkminga personifikacija
Mano laivas, kuriuo aš turėjau išplaukti,
jau švartuojas uoste Santjago de Cuba.
Aš narve – kambary pavydo priepuolio laukiu
išpakuotus išdrabstęs kelioninius rūbus.
Mano laivas, kuriuo aš galėjau išplaukti –
pasikrauna kava Rio de Žaneire.
Iriuos per šypsenas gatvėm, o norisi šaukti:
kodėl už borto likau, jeigu reikia – už vairo?
Mano laivą, kuriuo aš turėjau išplaukti,
sako, matę paliekant Santa Krus – Tenerifę.
Pykty noriu nuplėšt jėzuitams jų kaukes,
kol manęs dar nepribaigė dvasinis gripas.
Mano laivas, kuriuo aš jau niekad neplauksiu
į egzotiškus uostus – nematė niekad taifūno,
jo rifai nedaužė, nieks jo SOS nesulaukė –
gal aš juo buvau, ir tik man skauda kūną.
Mano laivas, kuriuo aš norėjau išplaukti,
mano laivas, kuriuo aš galėjau išplaukti,
mano laivas, kuriuo aš turėjau išplaukti –
užterštam laivų kapinių vandeny
žiūri į savo pasenusį veidą —
Drastiškas autorequiem
diena traukias į špygą
žmogelis traukias į kuprą
sudilo jau visai
uždulkėjo radikulitinė
atminties plokštelė
o ir moterų kurias
retsykiais dar susapnuoji
jau nebėra nebėra ir laivų
kuriais šokdavai per
auksažvynius ekvatorius
į gyvenimo metų
ekspreso traukinio kupė
įlipa moterys tolgražu ne tos
su kuriomis važiuoti norėtum
iki lemtingo tunelio galo
įlipa vien paleistuvės
alkašės irgi vagilkos
o ratai bėgių sandūrose
jau kala nebe malonius
Morzės ženklus din din
veikiau keiksmažodžius
tiurkų mongolų – rusų
drin dran drin dran
apsidžiaugi kaip vaikas
prabudęs ką tik susapnavęs
purpurinėj ryškioj
saulėlydžio žydrynėje
laivų kūnų šilumą
tegu po velnių ir šaltą
apšerkšnijusią triumo angą
pamiršti praradęs bagažą
kažkur Argentinos Buenos
Airėse ar Montevideo
oro uoste keičiantis
liūdnai ir linksmai įguloms
kam prabundi ką matai
kaip vagia nusmurgę kaimynai
ne tik paskutinįjį
vyną ar šimtlitį
netgi paveikslus nuo sienos
dar visokios namų
valdybos uabai
investiciniai bankai ir kitokie
vertybinių popierių fondai
šventai meditacijai pakiša
įžūliai koją nudvėsęs kiras
visa žudanti depresija
ar gličia medūza apsimetus
desperacija transformavusis
į saulėlydžio vėliavą
artimieji ir draugai mylimi
pasiklydo Nebūties rūkuose
kurie liko tiems ačiū
aplink vis daugiau
įvairaus plauko katšunių
neatiduos nugvelbtos
bepinigės piniginės
su nuzulintais dokumentais
nenorom tampi žmogumi
kuris jau nebesijuokia
po troso kirčio kažkokiam
mažam Nyderlandų uoste
pražiopsojus atoslūgį
su laiku pamažėl atsisveikino
speigą ir kaitrą ragavę dantys
nebedainuoji visai ne todėl
(nors jūrose mėgai)
jei užkimo sūrymu
stiprus skalaujamas balsas
turėtos plokštelės
vysockio rozenbaumo pugačiovos
balsais visai neefektingai
be purslų nudainavo į jūrą
reporteriškų kamerų objektyvai
kažkada pelnę šlovę
dabar pažįstamo kolekcijoj
fiksuoja mirštančią tylą
slenkančią sienom
plėnių drugiais išskrido
sudeginti mylimųjų laiškai
radiogramų tekstai netgi
šventinių atvirukų pataluos
nusispjaut jau seniai
į rėk-lamines televizijas
nors jų nepakeičia knygos
knygų daugiaaukščiai
ar bibliografinės piramidės
iš kažkelinto jau būsto
emigravo pas turgaus prekeivius
ar tėvų ir brolių takais
kelti dabartinių nelaimėlių dvasią
į nacijų skruzdėlyną ameriką
liberalų vadui auštrevičiui
paskelbus dvasinio gelbėjimo akciją
liko nedaug kas – randuotas
postipris kūnas dar pajėgus
nešioti dvasios nuleistą vėliavą
sunkūs desperatiški atodūsiai –
nebyliosios maldos padėsiančios
išsaugoti savo esybę ir
tobulą ekstryminį menkavertiškumą
vyno porto ar bordo
primirštas kvapas
lydėjęs lisabonoje ar marselyje
ir didžiausias turtas
leidyklom nebeįsiūlomi rankraščiai
nes neturi pinigų
sustok minutėlei ir laiko
prakaito dulkes nušluostyk
nuo kaktos atminimo plokštelės
medituok su apsupusiais jogais
atsisėdęs kryžiumi sukalk
savo pailsusias kojas
iki paskutinio atodūsio
sulėtink kvėpavimą
jo dar prireiks įsitikinsi
bėgęs nuo taško A iki Z
dar niekas nėra prabėgęs
visos gyvenimo abėcėlės
galima sakyti – manęs nebėra
pasakiau ir tuo palengvinau
širdį savo
omnia meo mecum porto
tarp šių žodžių yra
ilgos metų distancijos
