Barokiškai efektingas ir visko tirštas miuziklas

PREMJEROS ĮSPŪDIS

Barokiškai efektingas ir visko tirštas miuziklas

Rita BOČIULYTĖ

Klaipėdos muzikinis teatras šį sezoną užbaigė intriguojančiai – publikos teismui pateikdamas bendrą projektą su „Klaipėdos“ dienraščiu. Todėl būtent Spaudos dieną rampų šviesą pirmąkart Lietuvoje išvydo V. Lebedevo miuziklas „O, mielas drauge“ pagal skandalingąjį Gi de Mopasano romaną. Neatsitiktinai spektaklis pažymėtas ženklu „S“…

Spektaklį su Klaipėdos muzikinio teatro artistais sukūrė režisierius Ramūnas Kaubrys, dirigentas ir chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, choreografas Aurelijus Liškauskas, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė ir scenografas Artūras Šimonis.

Pirmąkart šio teatro istorijoje miuziklas pastatytas pagal paskutinį garso technikos žodį – visi dainavo su radijo mikrofonais. Bet ši naujovė nebuvo tokia efektinga, kaip norėtųsi. Trokštamo orkestro bei scenos balanso ir vėl nebuvo, aštrokas orkestro skambėjimas dažnai gožė solistų Virgio Pupšio (Žoržas Diurua), Danguolės Žibkutės (Rašelė) ir kitų balsus. Sovietmečio rusų kino filmus primenanti muzika irgi ne kiekvienam žiūrovui atrodė suprantama, pakankamai šiuolaikiška ir artima. Kita vertus, miuzikle yra tokių melodijų, kurias niūniavo po premjeros skirstydamasi publika. Joje išties buvo galima rasti nostalgiško melodingumo ir grožio.

Gražus, nepaprastai puošnus ir visas spektaklis. Gal net per daug puošnus ir „tirštas“. „O, mielas drauge“ žiūrovą užgriūva kaip lavina. Jis nespėja susivokti, į ką kaip reaguoti. Pasimeta, greitai pavargsta… Topteli mintis, kad gal spektaklis ištęstas, per ilgas? Gal ir ne per ilgas, bet įspūdis – toks. Galbūt čia kaltas jo tempas ar akcentai…

Tų kelių akcentų, tos generalinės linijos miuziklui, ko gero, ir trūksta. Jame tiesiog per daug visko. Kaip tame barokiniame paveiksle…

Pirmiausia užkliūna pagrindinio herojaus – Žoržo Diurua (V. Pupšys) linija. Ji nuo pradžios iki galo lieka tokia pat, charakterio brandos, vaidmens kūrimo aspektu visai nekinta. Vis dėlto spektaklio pradžioje ir pabaigoje kokybine prasme tai turėtų būti du skirtingi žmonės. O scenoje matome vis tą patį Paryžiaus lovelasą.

Spektaklio pretenzijos į seksualumą ir erotiškumą ryškiai išreikštos, bet toji išraiška gana formali. Kai kuriose scenose – ir gana tiesmukiška, netgi mažumėlę vulgaroka. Ta erotika spektaklyje publika nuolat „baksnojama“, bet ji neišplaukia natūraliai ir gal todėl nepasiekia gelmės. Aktoriai ant tos seksualumo ir erotikos ribos balansuoja kažkaip nelanksčiai… Kyla klausimas kodėl. Manyčiau, tai priklauso pirmiausia nuo režisieriaus, jo brėžiamos pastatymo linijos. Jis, matyt, aiškiai kiekvienam artistui neišdėstė motyvų, kam to reikia. O gal toji erotika – kaip barokinė puošyba – todėl, kad dabar visi dėl to pamišę?..

Įsižiūrėjus daug daugiau erotikos slypi nepaprastai stilinguose artistų drabužiuose, originaliame spektaklio scenovaizdyje, netgi apšvietime. Bet jie taip ir lieka nuostabia dekoracija. Nei režisierius, nei artistai jos galimybių toli gražu neišsemia. Seksualumo tema, kurią itin pabrėžia režisierius, spektaklyje iki galo nepagrįsta. Vis dėlto tai turi turėti prasmę. O čia gali būti, bet gali ir nebūti, – nuo to spektaklio kokybė nepasikeis.

Spėju, ji gerokai pasikeistų, jei spektaklyje atsirastų daugiau lengvumo. To tarsi reikalauja ir pats miuziklo žanras. Tačiau šis – specifinis, netradicinis. Ir mes tarsi priversti su tuo taikstytis. Betgi kodėl?! Todėl, kad čia kaip kokiame kokteilyje suplakami skirtingi žanrai – komedija, šou, drama, dar viskas atmiešiama egzistencialistika… Miuzikle „O, mielas drauge“ kaktomuša suvedamos pačios įvairiausios temos (kaip gyvenime, betgi čia – teatras), kurios savo emociniais krūviais pjaunasi tarpusavyje. Ar nepakaktų išgryninti vieną dvi ir „neprifarširuoti“ tiek visko, kad įspūdis nebūtų toks eklektiškas?..

Tai rašau ne todėl, kad spektaklis nuvylė. Palyginti su daugeliu kitų, jis tikrai geras. O galėtų būti puikus. Vizualus jo audinys – labai patrauklus, tiesiog glosto akį ir širdį. Žavi laki režisieriaus fantazija, ypač tik matomi arba tik girdimi jo prigalvojimai – balsas už scenos, į ją atvesti nauji Autoriaus (Aleksas Mažonas), Sekretorės (Inga Briazkalovaitė), Diurua įpėdinio Žano le Dolio (Karolis Makauskas) personažai. Penkios fatališkosios miuziklo moterys – Madlena Forestjė (Aurelija Dovydaitienė), Viržini Valter (Jadvyga Grikšienė), Klotilda de Marel (Rita Konstantinovienė), jaunoji Siuzana Valter (Rasa Ulteravičiūtė) ir Rašelė (Danguolė Žibkutė) – viena už kitą žavesnės. Šioje draugijoje ir vokalu, ir įkvėpta vaidyba ypač išsiskiria A. Dovydaitienė ir J. Grikšienė.

„O, mielas drauge“ jau sunku būtų įsivaizduoti be plastiškų choro įsiliejimų į salę, be choreografiškai išmoningų, veržlių ir temperamentingų baleto trupės šokių, vizualiai itin efektingų scenų redakcijoje, scenovaizdžio viražų su Gi de Mopasano knygos tekstu… Bet tai dažniausiai – tik efektai. Miuziklui būtini. Tačiau vien jų maža.

by admin