Baroti galerija pristato Jono Švažo tapybą
 |
| J.Švažo paveikslai Mėlynas medis” (1969) ir “Raudonos sienos” (1974), eksponuojami Baroti galerijoje. Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcijos |
Klaipėdos Baroti galerijoje praėjusį penktadienį atidaryta paroda iš serijos „XX amžiaus Lietuvos dailės klasikai“ pristato žymaus lietuvių dailininko Jono Švažo (1925-1976) tapybą.
Parodoje eksponuojama 20 paveikslų, atspindinčių dailininko kūrybą nuo 1964 metų iki pat jo mirties. Dauguma jų – šeimos nuosavybė. Parodą surengti padėjo J.Švažo žmona Marija ir sūnus Saulius. Išleistas spalvotas parodos katalogas, kuriame J.Švažo tapybą apžvelgė vilnietė dailėtyrininkė Irena KOSTKEVIČIŪTĖ:
Epochos veidrodis
Rugpjūčio 5-ąją Jonas Švažas būtų šventęs 80 metų sukaktį. Šis stiprios kūrybinės prigimties, vidinės jėgos menininkas, vienas ryškiausių Lietuvos tapytojų išreiškė ištiso mūsų dailės laikotarpio polėkius ir idėjas.
Šeštajame XX a. dešimtmetyje į pokario meninį gyvenimą įsitraukusio J.Švažo kūrybinė veikla buvo sąlygojama sudėtingos okupuoto krašto ir totalitarinio režimo tikrovės, ideologinių kultūros reguliavimo mechanizmų. J.Švažo kūrybos pradžia dar neišvengė socialistinio realizmo reikalavimų, ideologinių štampų poveikio.
Drauge formavosi nepriklausoma kūrybos raiška, dailininkas sėmėsi impulsų iš gamtos, tapė peizažus ir portretus, atsigręžęs į natūralizmui priešišką impresionistinio stiliaus sistemą.
Tapo reformatorium
1960-1965 metais kylanti kūrybinio atsinaujinimo banga J.Švažą iškėlė į pirmąsias meno reformatorių gretas. Drauge su savo kartos bendraminčiais priešinęsis režimo pastangoms paversti tapybą “ideologine tarnaite”, jis atmetė gyvenimo kopijavimą, išplėsdamas kūrybiškumo, plastinio interpretavimo, meninės raiškos galimybių akiračius.
J.Švažui paveikslas buvo formos struktūrų ir spalvų ekspresijos, minties ir jausmo, valios ir improvizacijos proveržio lydinys. Kaip XX amžiaus sūnus, jis daug dėmesio skyrė antrinės gamtos – mūsų laikmečio industrijos tikrovei, radęs čia turtingą plastinių idėjų ir formų inspiracijos šaltinį. Ryškiu kompoziciniu mąstymu, sudėtingų struktūrų kalba, tapybine drąsa jis atskleidė industriniame pasaulyje glūdinčius žmogaus dvasios užmojus, jėgą ir kartu mistinę grėsmę, pateikdamas unikalių šios problemos sprendimų.
Išsiliejo plačiai
Vidinių nuotaikų kaitos prisodrinti J.Švažo laivų ir medžių ciklai, gamtos ir Vilniaus senamiesčio peizažai. Jo paveikslų struktūra tapo dvasinių išgyvenimų, būties apmąstymų išraiška. Subrendo originali metaforiška kalba, laisva gamtos improvizacija, išsiliejo dramatiška įtampa.
Gana žymų poveikį J.Švažui darė abstrakčioji dailė, kurios impulsus jis suvokė kūrybiškai ir individualiai. Dailininko darbuose jaučiamas glaudus sąlytis su ekspresionizmo estetika, bendra Vakarų moderniojo meno patirtimi.
Išgyvenimų dainius
Apie 1974 metus J.Švažo tapyboje atsirado naujų reiškinių – sąlyginės žmonių figūros, giluminė erdvė, realių ir fantastinių vaizdinių, alogiškų įspūdžių sugretinimai. Paveikslo struktūra suartėjo su laisvu poetinio teksto konstravimu, pristatydama dailininką kaip intymiausių dvasinių išgyvenimų dainių, kuris atvėrė poetinio susikaupimo, tapybinės aistros, kontrastingų spalvų pasaulį. Kūrybinės fantazijos drąsa, tapybos laisve jis troško paneigti kasdienybės banalumą, perteikti gyvenimo dramatizmo, įtampos ir ekspresijos tvinksnius.
Menininko kūrybiškumas buvo vienas didžiųjų dailininko estetikos idealų. J.Švažas suprato meną plačiame savo tautos ir pasaulio raidos kontekste, iškildamas kaip veržli, plačių interesų meninio judėjimo figūra, gabus meninio gyvenimo organizatorius, kovojantis su kūrybinio proceso stagnacija.
J.Švažo tapyba savaip pratęsė ekspresionistines lietuvių dailės tradicijas, ypač ryškias tarpukario arsininkų kūryboje, suteikdama joms naujų XX a. antroje pusėje išryškėjusių Europos dailės bruožų.
Nėra abejingų
“J.Švažas yra labai savalaikis dailininkas, – kalbėjo 1977 metais Antanas Gudaitis. – Būdamas dailininkas pilietis, stiprios vidinės kūrybinės minties, jis sugebėjo pasinaudoti daugeliu XX a. tapybos atradimų. Šalia kitko jam pasitarnavo ir kai kurie Europoje vyravusio abstrakcionizmo elementai. Bet J.Švažo kūryboje jie turi dvasinį pradą ir gamtos pagrindą. Tai stiprios asmenybės išsiveržimas, su didele valia, su dramatiška įtampa, ryškia galvosena, su aiškia, o kartais rūsčia, dinamiška formų kalba. Savitai Švažo kūrybai niekada nebus abejingos ateinančios kartos”.
“Stebint J.Švažo darbus, – rašė Viktoras Vizgirda, kitas mūsų arsininkas ir lietuvių tapybos metras, – prieš akis atsiveria naujos dimensijos pasaulis pas mus dar neįprastų spalvinių dėmių ir piešinio raizginyje. Tai ugnies, vandens ir žemės stichijoje nuteptos drobės, kur besibaigiančios dienos žėrinčios pašvaistės ir vakaro žiburiai nuteikia paslaptingų prieblandų vizijoms.”
“J.Švažas – lietuvis, milžiniškas, įvairiapusis talentas. Ekspresionistinė prigimtis, įvaldęs tapybinę techniką, gebantis įkvėpti gyvybę drobei, perteikdamas jai savo ugnį”, – dailininko tapybą apibūdino Prancūzijos meno apžvalgininkas Žoržas Bodelis.
J.Švažas kūrė ir paliko mums dvasinės kaitros ir šviesos švytėjimo meną.
J.Švažo tapybos paroda, dedikuota dailininko 80-osioms gimimo metinėms, Klaipėdos Baroti galerijoje veiks iki spalio 20-osios.
