Belaukiant „duobkasio”
Rita Bočiulytė
Režisieriaus Jono Vaitkaus asmenybė ir jo teatras nepalieka abejingų. Tuo dar kartą buvo galima įsitikinti ir Klaipėdoje – į susitikimą su juo ir knygos apie jį aptarimą susirinko gausus būrys uostamiesčio teatromanų.
Geriau vėliau, negu niekad
Kitaip tų žmonių ir nepavadinsi. Juk vilnietės teatrologės Daivos Šabasevičienės knyga „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“ išleista anksčiau nei prieš metus. Svečiai atsivežė paskutinius 12 šios knygos egzempliorių (visas tiražas – 700 egz.), kurie tą patį vakarą buvo išpirkti. Taigi jos sutiktuvės – gerokai pavėlavo, ilgokai lauktos, planuotos, atidėliotos… Anot autorės ir paties režisieriaus, nelengva buvo suderinti laiką ir atvažiuoti į pajūrį kartu. Tačiau klaipėdiečiai teatrologai šiemet kovo 13-ąją pagaliau juodu atsikvietė ir dar surengė uostamiesčio kultūrinės bendruomenės susitikimą su jais Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Tyčia ar netyčia, bet sutapo, kad tą patį vakarą Klaipėdos muzikiniame teatre buvo parodytas J.Vaitkaus režisuotas vienaveiksmis spektaklis rusų kalba – D.Harroverio „Juodasis strazdas”, kuriame vaidina jo vadovaujamo Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai.
Nacionalinės premijos laureato, vieno prieštaringiausių ir įdomiausių šiandienos Lietuvos teatro kūrėjų J.Vaitkaus gyvenimas – labai intensyvus, jis dirba daug ir su nepaprastu užsidegimu. „Norisi realizuoti idėjas, kurios kankina ir veda, išsigelbėti, išsivalyti, kartu gal padėti ir kitiems toje amžinoje tamsos ir šviesos kovoje“, – sakė režisierius. Vilniuje baigdamas statyti spektaklį apie Vincą Kudirką – Algirdo Martinaičio operą „Pasaulio dangoraižis“, jis jau mąsto, kaip dirbs Klaipėdos muzikiniame teatre, režisuodamas naują Giedriaus Kuprevičiaus miuziklą „Veronika“.
Spektaklis – kaip sakinys
D.Šabasevičienės knygoje „Teatro piligrimas“ („Krantai“, 2007) apžvelgiama ligšiolinė J.Vaitkaus kūrybinė veikla: dramos spektakliai, sukurti Lietuvos ir užsienio teatrų scenose, operų bei kitų muzikinių kūrinių pristatymai, kino filmai, pateikiama teatrologinė jų interpretacija bei kritikos vertinimų spektras. Joje galima rasti išsamią J.Vaitkaus pedagoginės veiklos Lietuvoje ir užsienyje apžvalgą, sudėtos režisieriaus mokinių – aktorių bei režisierių – mintys apie mokytoją, jo paties samprotavimai apie teatrą, taip pat kolegų – aktorių, dailininkų – režisieriaus darbo metodo vertinimai, pridėtas išsamus 1974–2007 m. jo režisuotų spektaklių bei kino filmų sąrašas. Knyga gausiai iliustruota J.Vaitkaus spektaklių ir aktorių nuotraukomis, scenovaizdžių eskizais, fotografijomis iš asmeninio režisieriaus archyvo.
„To, ką sukūriau, niekada nelaikiau aukso fondu, – tvirtino režisierius per susitikimą su klaipėdiečiais. – Spektaklis – kaip vienas sakinys, ištarei jį, betgi turi toliau kalbėti. Taip atsiranda spektaklis po spektaklio. Vienas – geresnis, kitas – prastesnis. Vidinis prokuroras verčia į save žiūrėti įdėmiai ir atsakingai.“
Sąmonė – prišiukšlinta
Vakarą vedęs literatūrologas dr. Marijus Šidlauskas pastebėjo, kad po euforizmo literatūroje lietuviai rašytojai metėsi į kitą kraštutinumą, demonizmą – simuliuotą, ne autentišką. O kaip yra teatre?
„Yra daug mokančių rašyti pagal madą, žinančių, kaip užgauti tam tikras žmogaus vietas. Mūsų sąmonė prišiukšlinta: žmogui atrodo, kad tai, kas jam patinka, jau yra vertybė. Ir teatras pasidavė – jame labai daug išdavystės. Mes stipriai nuleidome kartelę. Cenzūra – naudos ir pinigo valioje. Žmogus atsidūrė tarp dviejų ugnių – sąžinės ir poreikio, potraukio ir pragmatiškų dalykų. Teatre dabar į juoko, ironijos, skepsio gyslą pataikyti yra svarbiausia. Lankomumas – Dievas, – su apmaudu kalbėjo režisierius. – Betgi kas įsispaudžia žmoguje nuo vaikystės, tie reginiai, kurie atėjo į jo pasaulį nuo mažens, lieka visam gyvenimui. Mes apie tai negalvojam.“
Tai ką daryti? – paklausė kažkas iš salės.
„Išeities nematau, – atsakė jis. – Reikia tik stengtis nesuteršti savo auros bendraujant su kitais. Gal nelaimės žmonėms padeda atsipeikėti… Mane palaiko tikėjimas, kad darau tai, ką privalau daryti. Juolab kad tą vidinį įsitikinimą patvirtina žiūrovas. Rimtų išbandymų, pasiknaisiojimų scenoje dar reikia ir aktoriams, ir publikai.“
J.Vaitkus apgailestavo, kad dabar į teatrą, jo mokytis ateina žmonės, kurie turi daug daugiau nežinojimo, negu noro įsigilinti. Labai nedaug kitokių žmonių – tylių, gilių, bet juos nelabai kas mėgsta…
Belieka menas
„Betgi kiti sako, kad vertybės yra susitarimo dalykas. Logiška būtų neužsiiminėti menais, o eiti į religijos sritį – ten viskas fundamentalu“, – provokavo svečią M.Šidlauskas.
J.Vaitkaus nuomone, religijai irgi reikia mokslo, kad jis suteiktų jai gyvasties. „Nėra nieko paskirai – nei religijos be mokslo, nei estetikos be moralės – kaip gyvenimo be mirties, – samprotavo režisierius. – Tik žmogus nenori apie tai galvoti. Mokslas krypsta į vieną pusę, religija – į kitą, niekaip kartu nesueina. Belieka menas. Betgi tiek knygų prirašyta, o jokio atsakymo nėra.“
„Pakomentuokite savo pasakymą knygoje: „Ilgiuosi savo duobkasio, kuris mane palaidotų“, – paprašė teatrologė Jūratė Grigaitienė.
„Aš turiu daug mokinių. Kaip kiekvienas mokytojas noriu, kad jie kažką paimtų iš to, ką jiems duodu, ir pratęstų mano darbus. Kad atsirastų „duobkasių“, kad ramia sąžine galėčiau išeiti. Kad jie, jei ir nepratęstų, bet būtų geresni nei kiti, saviti, kitokie“.
„Užkabina“ žodis
Pasak D.Šabasevičienės, J.Vaitkaus kūryba savita ir originali. Lietuviško mentaliteto poveikis jo spektaklius apsaugojo nuo vienpusiškumo ir konservatyvumo. Aplink jį susiformavo menininkų karta, kuri lyg vakuume bręsdama savo dvasinį sužydėjimą pajuto šalia J.Vaitkaus, sąmoningai propaguojančio autonomišką teatrą, literatūrą laikančio tik pretekstu.
“Neneigsiu, pirmiausia mane inspiruoja žodis – literatūra. Jei „užkabina”, kabinuosi ir randu tai, ko net pats iš savęs nesitikiu”, – stebėjosi pats režisierius.
„Jis moka išanalizuoti dramą. Lietuvoje daugiau tokių specialistų nėra. Režisieriai nemoka perskaityti pjesėje to, kas parašyta tarp eilučių. J.Vaitkus – vienintelis, kurio parašytas inscenizacijas galėtų statyti bet kas. Jis išties gerbia žodį, kurį paverčia teatriniu. Jis šiandien vienas garsiausių teatro analitikų”, – teigė D.Šabasevičienė.
J.Vaitkaus žodžiais, visur esama dramaturgijos, ką beveiktume, tik reikia ją pamatyti. Ir kiekvienas analizuojame. “Viskas toje dramaturgijoje labai paprasta – gimė, augo ir mirė”, – liūdnai šyptelėjo jis.
Apie kritiko misiją
Seniai žinomas kritiškas J.Vaitkaus požiūris į teatro kritikus. Bet vis tiek įdomu buvo išgirsti, kad režisierius per tiek metų jo nepakeitė.
„Ko iš jų norėt, jei neskaitė pjesės, neįsigilino į tai, ką žiūrės, jei jie neturi nuomonės apie kūrinį. Tokie ne kritikuoja, o pasakoja apie savo skurdybę. Jie neturi to prado, kuris suteikia priežastį analizuoti, – mano J.Vaitkus. – Be to, kritikas turi girdėti žiūrovą, jausti režisierių, matyti, ką jis gali, kokių priemonių nepanaudojo… Kritikams duota teisė į sakyklą, bet ar jie turi tą teisę?.. Kritikas – kaip kunigas bažnyčioje. Jis turi suartinti, giliau supažindinti spektaklio kūrėjus su žiūrovais.“
D.Šabasevičienė nenorėjo su juo sutikti: „Nėra pasaulyje, ne tik Lietuvoje ir Europoje, daug įdomių režisierių, taip pat ir teatro kritikų. Nėra lengva analizuoti už save daug didesnį žmogų. Kritiko misija – jūsų blogą spektaklį užkasti taip, kad jūs, režisieriau, suprastumėte, kad jis gražiai palaidotas, o ne bet kaip užkastas“.
Teatrologas dr. Petras Bielskis pagyrė kolegę, kad ji knygoje „praaugo save“, jos centre palikdama teatrą: „Autorė sugebėjo į pirmą vietą išstumti reiškinį ir viską taip sudėlioti, kad jis turėtų pažintinę reikšmę. D.Šabasevičienė atskleidė, kas sudaro J.Vaitkaus savitumą“.
Fenomenalus reiškinys
P.Bielskis šio režisieriaus spektaklius palygino su Žemaitijos kalvomis – kiekvienas turi vardus, kurie niekur nedingsta, neužsimiršta.
D.Šabasevičienė pasakojo, kaip J.Vaitkaus mokytojai tapo jos mokytojais dabartinėje Sankt Peterburgo (Rusija) teatro meno akademijoje. „Man studijuojant ten mums J.Vaitkaus teatrą rodė kaip pavyzdį. Jis tuomet statė spektaklius Kaune, o mes atvažiuodavom jų žiūrėti. Net jo spektaklių programėlės turėjo ypatingą kvapą… Kaunas dabar man atrodo teatrui miręs miestas, nes nėra vertikalių. Paties J.Vaitkaus ilgai bijojau. Jis labai intravertiškas žmogus. Buvau mokyta toliau laikytis nuo praktikų, kad galėčiau juos objektyviai vertinti“, – prisiminė teatrologė.
D.Šabasevičienės teigimu, J.Vaitkui visuomet rūpėjo jo spektaklių likimas, jis ir dabar stengiasi kiekvieną asmeniškai prižiūrėti, nesvarbu, kelintą sykį būtų rodomas.
„Tai fenomenas visomis prasmėmis, – įsitikinusi teatrologė, du dešimtmečius tyrinėjusi šio režisieriaus kūrybą. – Lietuvoje mes neturime kitų tokių praktikų, kurie po savo sparnu galėtų priglausti ir kiną, ir pedagogiką. Jo sistema, jo mokiniai – mūsų Lietuvos kultūrai ne vien ženklas. Tai reiškinys. Ši knyga tik mažas prisilietimas prie jo.“
Praktikai visuomet teisūs
Ir ji – skaitytojams, ne mokslui, pabrėžė autorė. „Malonu, kad ji iškart įkrito į skaitytojų gyvenimą“, – džiaugėsi D.Šabasevičienė, tą vakarą Klaipėdoje išdalijusi autografus ant paskutinių pirmojo leidimo egzempliorių.
„Rašydama ją leidau sau būti laisvai. Man pačiai įdomiausia toji dalis, kurioje kalba pats J.Vaitkus. Nors aš ne visuomet su juo sutinku. Betgi praktikai visuomet teisūs“, – šypsojosi autorė.
D.Šabasevičienės teigimu, J.Vaitkus – savotiškas Michelangelo’as, kuris viską išbando pats, prieš apie tai prabildamas teatre, kine ar prieš auditoriją. Jis vienintelis režisierius, kurio visuomet nekentė bet kuri valdžia. Jis nė su viena nesusiuostė. „Neįsivaizduoju, kaip iki šiol sugebėjo išlaviruoti“, – stebėjosi teatrologė.
Ji svarstė, gal ateityje pavyktų parašyti dar vieną – mokslinę knygą, kurios niekas nepirks, bet tai bus teatrologinė knyga apie J.Vaitkų.
Viešnia prisipažino, kad Klaipėda visada jai buvo artimiausias miestas po gimtojo Vilniaus. „Klaipėdos žmonės gal net sostinę šiandien lenkia, – svarstė ji. – Tai galima pastebėti iš to, kaip jūs jaučiate teatrą. Turite žmonių, kurie jį labai gerai užuodžia…“
