Bembis galvoja apie D.

Bembis galvoja apie D.

Alma Riebždaitė

Bembis dažnai galvodavo apie D. Užsimerkęs. Užvertęs galvą į debesis. Blaivas. Išgėręs butelį degtinės. Galvodavo bučiuodamasis ar spirdamas kam užpakalinėmis kanopomis, ką nušveisdamas ragais.

Galima pamanyti, jog Bembio santykiai su D. buvo labai geri ar kad jie dažnai bičiuliaudavosi, gal net kartu išlenkdavo vieną kitą taurelę ar sutraukdavo cigarą ar kad jie ėjo vienas pas kitą gerti kavos. Ne, jų santykiai buvo šiaip sau. Netgi labai šiaip sau. Bet negalima čia kaltinti tiktai D., nes, kaip sakoma, negalima kaltinti vienos pusės. Bembis buvo labai nekomunikabilus. Jis nemokėjo palaikyti ryšių. Ne tik su D., akivaizdžiai matėsi, kad ryšių jis nemoka palaikyti ir su pasauliu.

Viso to priežastis – Bembio nenuoseklumas, arba, kitaip tariant, nuotaikų kaita. Kažkas Bembiui vietoj sielos įmontavo jūrą. Grynų gryniausią jūrą. Tiesa, ji buvo stipriai užteršta sunkiaisiais metalais. Ar žinote, kaip atrodė Bembis tomis akimirkomis, kai visi ryšiai su D. ir su pasauliui nutrūkdavo? Tomis akimirkomis Bembis išgirsdavo pokštelėjimą, ir suprasdavo, kad viskas. Prasidėjo. Jį iššveitė iš jaukios namų buveinės. D. ir pasaulį jis bandydavo susigrąžinti per prievartą, braudavosi į jo namus, lipdavo jam ant kelių, trokšdamas apsikabinti, verkdavo, kanopėle kapstydamas žemę ar elgdavosi kaip mažas vaikas, kuris negauna saldainio. Paskui kažkaip nurimdavo, tapdavo toks susikaupęs ir tuščias ir kokią savaitę galvą nulenkdavo taip, jog einant ragai brūžinosi į žemę.

Tomis dienomis Bembis buvo niekam nereikalingas, nei D., nei tuo labiau pasauliui. Labiausiai nereikalingas jis buvo pats sau. Nežinodavo, kur save padėti, kaip ištverti tą nereikalingumo jausmą.

To ilgai negali pakelti nė vienas žmogus. Negalėdavo ir Bembis. Laikas bėgdavo ir viskas pamažu grįždavo į savo vėžes. Bembis užmegzdavo naujus ryšius su D., kai kuriuos senuosius suraišiodavo, galva pamažu atsitiesdavo ir ragai vėl šviesdavo aukštai danguje. Sugrįždavo ir pasaulis. Kaip mergšė, kuri palieka savo bankrutavusį vyrą ir sugrįžta, kai jis ir vėl atkunta. Bembis ir vėl būdavo reikalingas. Lakstydavo tada kaip akis išdegęs, nes Bembiui yra didelė laimė būti reikalingu.

Bembis bankrutuodavo dažnai. Taip dažnai bankrutuodamas jis pamatė daug žmogiškosios prigimties ypatumų. Bet čia ne apie tai, o apie D., kurį Bembis mylėjo visa širdimi ir kuriam norėjo paaukoti savo širdį. Vieną kartą jis taip ir padarė. Bet D., truputį iš jo pasijuokęs, grąžino Bembiui jo mažą plakančią širdutę. Tik truputį pasijuokė, ir visiškai be pykčio tarė:

– Ir be tavęs bėdų čia turiu pakankamai. Įvairiausiuose Žemės kampeliuose žmonės nuolat kariauja, kankina vieni kitus, suserga nepagydomomis ligomis, įvyksta tūkstančiai nelaimių ir katastrofų. Žemė, vienas brangiausių mano kūrinių, užnuodyta ir tampa šiukšlynu. Afrikoje vaikai miršta iš bado. Protingieji padarai žudosi, nes gyvybė tapo visiškai nieko verta. Motinos atskiriamos nuo savo vaikų. Žmonės nė kiek nepasikeitė nuo to laiko, kai aš jį sukūriau. Jis toks pat, tik jo žaidimai ir žiaurumas pasidarė kur kas rafinuotesni. Negalvok vien apie save, nebūk egoistas, – švelniu balsu pridūrė D. ir nužvelgė jį pilnu meilės ir užuojautos žvilgsniu. – Negalvok, aš savo tvarinius myliu.

Bembis, žinoma, pasijuto išduotas, ir manė, kad D. yra didžiausias pokštininkas pasaulyje, labiausiai pasijuokęs iš jo aukos. Bet paskui nusiramino. Ir gyveno toliau. Su savo maža plakančia širdimi, kurią jam buvo grąžinę pats D. iš savo rankų.

Bembis dažnai galvodavo apie D. Bet jei dabar ką nors protingo reikėtų pasakyti apie D., Bembis tikrai to negalėtų padaryti. Dažnai jis galvodavo taip, kaip parašyta: jei žmogus valgo žolę, jis valgo D., jei jis valgo mėsą, jis irgi valgo D.

Dabar jis tik galvoja, jeigu D. yra visur, jis yra kiekvienoje ląstelėje, kiekviename nerve, kiekvienoje mintyje ir žodyje. Bet ne tai svarbiausia. D. yra kiekviename lapo krustelėjime, mirkčiojančiose blakstienose, bučinyje, jausme, instinkte, katės šnypštyme, lūšies šuolyje. D. buvimą paliudija ne buvimas kur nors , didžiausias D. buvimo pasaulyje alibi patvirtintojas yra judesys. Nes judesys ir yra gyvybė.

Žinoma, Bembis, norėtų susigrąžinti D., kuris būtų tik gėris, grožis ir amžinosios vertybės. Jis kaip pamišęs suka ratus miško pievelėje. Sustoja, kasa kojomis žemę. Užverčia galvą į dangų, lyg tikėdamasis ten pamatyti D., apsuptą mirgančio angelų būrio. Tačiau mato tik besiporuojančius drugelius.

Toliau D., nes Bembis nenori taip dažnai tarti šio žodžio, o šiame tekste tai neišvengiama. Bembis nenori šio vardo tarti dažnai ir valkioti jį po žodžių dulkes. Bembis net ir galvojo taip, kaip parašyta: jei žmogus valgo žolę, jis valgo D., jei jis valgo mėsą, jis irgi valgo D.

by admin