Bembis pykstasi su rudeniu
Alma Riebždaitė
Kai meilės jėga nugalės meilę jėgai, pasaulis pažins taiką.
Jimi Hendrix
Bembis užgesino visas šviesas ir atgulė. Mat troško pasiklausyti, kaip Didysis Būgnininkas lietumi groja į žemę, lango stiklą. Bembis buvo įsitikinęs, jog klausantis lietaus barbenimo galima išgirsti būtį, tiksliau, būties bylojimą. Žinojo, nes kartą tai buvo patyręs. O patyrė, persiskaitęs M.Heidegerio raštų. Ir ne bet kokių, o rinktinių.
Bet šį kartą nieko panašus neįvyko. Gal per mažai skaitė? Jis išgirdo minkštus paptelėjimus ir jam pasirodė, jog prakiuro stogas ir pradėjo lyti į vidų. Ir nors tai buvo gana neįtikėtina, Bembiui jau vaidenosi, kaip jis ieško kibiro ar bent jau kokio puodo surinkti minkštam lietaus barbenimui ir paversti jį kur kas skambesniu bei ritmingesniu. Turėjo atsikelti ir pažiūrėti. Tačiau minkšti lietaus garsai sklido iš to, kaip lašiukai atsitrenkdavo į plastikinio lango rėmą. (O, kokią muziką jis girdėtų, jei tai būtų paprasti mediniai langai su drebančiais iš baimės stiklais, pro kuriuos kiaurai košia vėjas. Kokia būtų muzika, jei lietus barbentų į stiklą susimaišęs su gražiausiomis vaikystės melodijomis…) Tie minkšti garsai, nors jis ir žinojo jų priežastį, kėlė ne ką kita, o susierzinimą ir pagrįstą pyktį. Jis troško, kad lietaus muzika būtų sklandi ir švari, o ji tokia nebuvo.
Bembis ir vėl atgulė. Nors buvo pats vidurdienis, kambarys buvo užgultas prieblandos. Bet ir šį kartą jis išgirdo dar vieną bjaurų garsą, kuris sutrukdė poetiniam nusiteikimui. Šįkart jis išgirdo šlykčiai ūžiančią skalbimo mašiną. Nelaimingi skalbiniai sukosi ir sukosi: jie norėjo būti švarūs. Jis vėl atsikėlė ir uždarė visas duris, tačiau atrodė, kad pasaulyje nėra didesnio troškimo, kaip tas skalbinių noras būti švariems. Žinoma, Bembis nervinosi ne todėl, kad jam niekaip nepavyksta susitapatinti su lietaus muzika, jis pyko todėl, kad tą akimirką nesugebėjo nusiraminti, įsiklausyti ir taip išgirsti pačią būtį, tiksliau, būties bylojimą.
Tai buvo lėtas sergančio žmogaus troškimas išgirsti būties balsą. Tačiau turėjo klausytis kitų garsų: šnypštimo ir burbuliavimo, chaoso judėjimo ir bangavimo, sukimosi, padrikų minčių, nukąstų jausmo galūnių, neištartų prisipažinimų, ignoruojamo kūno, be to, skaudėjo galvą. Bembio pasaulis buvo sutrupėjęs. Šį kartą jis sutrupėjo be jokios išorinės jėgos įsikišimo. Ne, niekas nesugriovė jo oro pilių. Ne, kažkokia bjauri požeminė upė pagraužė, bjauri gyvatė, didelė ir neapsakomai graži įsitaisė po jo rūmo akmenimis. Kažkas iš jo juokėsi, jis tai girdėjo naktimis; naktimis įsliuogdavo gyvatė ir taip myluodavo, jog jis vos likdavo gyvas. Bembis suprato susidūręs su nepaprastomis neįveikiamomis galiomis. Jis turėjo joms nusilenkti ir pasiduoti.
Ne, Bembis moka. Moka už tą juoką, kuris skambėjo rudens pradžioje, kaip jis juokėsi, kaip skaniai jis juokėsi iš savęs, pasaulio. Štai ir moka už tą savo juoką beribiu nusiminimu. Bembis net prisiminė, kaip jis bandė sutverti D*. Kokį nuostabų jis matė pasaulį, kuriame viešpatauja D. Tačiau iš viso šito liko tik nuotrupa ir liūdesys liūdesys liūdesys (kokią džiaugsmo viršūnę buvo pasiekęs; dabar lygiai tiek pat krito):
„D. sukūrė dangų, žemę ir visa, kas yra juose, sukūrė žmogų. Žmogus sukuria D. arba ne. Tiksliau, žmogus kuria ir kuria D., ir niekaip negali jo užbaigti. Ir niekada neužbaigs. Galų gale vos tik sukurtas D. akimirksniu išsisklaido, ir jo niekas negali nei pagauti, nei užfiksuoti, nei kaip nors kitaip pasiimti. Patirti taip.
D. nėra tikrovė, D. yra tai, kas tą tikrovę kuria. Nepaliaujamai. Be atvangos. Todėl vartoti žodį „sukūrė“ tikriausiai nėra visiškai tikslu. Ne, kūryba vyksta toliau, kiekvieną akimirką, nes jei D. nebekurtų pasaulio, o žmogus nebekurtų D., visa jau seniai būtų negyva. Vos tik kažkas yra sukuriama, miršta.“
Dabar Bembis supranta, jog čia nieko daugiau be moteriškos psichologijos atspindėjimo nėra. Mat perskaitė Vieną megabaitą apie meilę. Pratęsiant Olego Lapino mąstymo paradigmą, nors jis omeny turėjo lyčių tarpusavio santykius, reikėtų tarti: vyriškojo pasaulio D. yra rezultatas, moteriškojo – kūryba. Bet negi kas nors su šita nesąmone gali sutikti?
Bet Bembis dabar neturi nei noro, nei jėgų gvildenti pasaulio, padalinto į vyrų ir moterų ar dar kaip kitaip. Jis trokšta tik malonės, kuria būtis tartų į jį bent vieną žodelį. Na, jis sutiktų ir su kokiu nevisiškai artikuliuotu garsu, tokiu kaip pratisai tariamu miau. To, kas pasėtų jame vaivorykštę, atneštų ramybę ir tylų susikaupimą.
Pas juos rūsyje gyvena vienas Miau, bet tai greičiau suluošinta būtybė, ištikimo katino karikatūra, jei ji pradeda staugti už durų, tai taip akivaizdžiai, jog atrodo, kad ta būtybė turi protą ir tu kuo puikiausiai supranti, kas tau sakoma. Tas padaras, kurio prigimtis lėmė jam būti katinu, ne kartą buvo susižeidęs ir mirtinai susirgęs. Gulėdavo kelias dienas paslikas, bet visada atsikeldavo. Atrodo, kad legendos, kuriomis yra apipintas katinų gajumas, turi rimtą pagrindą.
Katino karikatūros vardas yra Tvinkis. Vardas Tvinkis tikriausiai yra kilęs nuo žodžio tvinksi ir tvinksi. Prisimenu, parsivežė jį iš miesto. Tai labai pasipūtęs buvo ir laukinis kaip žvėris. Glostomas tik kandžiodavosi. O ir šiaip, sėdi žmogus koją ant kojos susimetęs, linguoji sau maloniai nusiteikęs, tai jis būtinai prieis ir kad grybštels, bet taip, kad kraujas pasipila. Žinoma, ne upeliais, bet vis tiek. Arba, būdavo, supyksta ant ko, tai nori žmogus į darbą eiti, bet iš ryto randi primyžtą batą. Mielasis Tvinkis susilaukė tokių laikų, jog niekas jo nebenorėjo glostyti ir tik varė lauk.
Tačiau ką kalbėti apie žmones, jei net katinai pasikeičia. Taip taip. Ima ir pasikeičia. Stebuklo malonė aplanko. Atėjo pavasaris ir jis gavo paragauti lauko. Apsitrinti plačiajame pasaulyje, kaip sakoma. Vargšiukas, matyt, gavo į kaulus ar gerai pašalti lauke, o gal net teko alkanam pabūti. Tačiau kandžiojosi jis vis mažiau ir mažiau. Ir būtent po lauko.
Dabar apie kandžiojimąsi nėra ir kalbos. Lauke ar troboj tik ir laukia progos apie kojas pasitrinti. Ir baisiai dėkingas yra, kai jį į trobą kas įsileidžia (apie paglostymą net nesvajoja). Patapo kaip tikras katinas, kuris beveik žmogaus balsu moka kalbėti. Kažin kaip ir graudu pasidarė. Katinai kaip žmonės: ir dvasinių peripetijų patiria, ir savo likimą turi. Ir, matyt, taip jau sutvertas pasaulis, jog visi padarai, neišskiriant nė žmonių, trokšta šilumos. Ta šiluma kartais turi labai konkrečią išvaizdą ir išsidėstymą erdvėje: trobą, kitaip sakant, tai vieta, kur žmogus (ar katinas) gali galvą priglausti.
Bet ne tai dabar Bembį jaudina. Bembis atvirame internetiniame dienoraštyje parašė Džimio Hendrikso žodžius: Kai meilės jėga nugalės meilę jėgai, pasaulis pažins taiką. Bembį baisiausiai sujaudino vienas komentaras: Kaip naivu… Tada Bembis paklausė, o kas nėra naivu, ir iš tikrųjų gavo nenaivų atsakymą: Naivu. Meilė yra naivu. O nenaivu man atrodo egoizmas. Nenaivus atsakymas Bembį ne tai kad sujaudino, o sukrėtė. Jį net pradėjo purtyti šaltis ir karštis vienu metu, lyg jį būtų ištikęs ūmus menopauzės priepuolis. Jis siaubingai išsigando, jog tai ir yra tiesa.
Žinoma, Bembis užvis labiausiai nori tikėjimo, tačiau tik pykstasi su visais. Šiemet susipyko net su rudeniu. Ką bekalbėti apie draugus, pažįstamus ir patį save. Ką ten pykosi, jis tiesiog riejosi, baisingai keikėsi, kandžiojosi, kaip ta iš miesto parvežta švelnaus ištikimo bei dėkingo katino karikatūra, vardu Tvinkis. Tačiau kartais tą rudenį pasnigdavo. Tokiu nuoširdžiu baltu sniegu. Kažin kas krustelėdavo pykčio pritvinkusioje Bembio širdyje. Lyg koks mažas pūkuotas padarėlis arba padarėlis glotnute pienu kvepiančia mažo vaikučio oda (žinoma, kol nepažiūri tam padarėliui į dantis, o tai ne šiaip sau lygūs karieso nepažeisti kvadratiniai dantukai, tai smailios žvilgančios iltys, baisūs maži peiliai). Kad ir kaip bjauriai viskas rodytųsi Bembiui, kad ir kokius aštrius švelnaus padarėlio dantukus pieštų liguista jo vazduotė, kažkas vis tiek sukrutėdavo (švelnus ir permatomas it embrionas) ir ūmai Bembis būdavo priverstas suvokti: trapus yra D.
