Bembis rašo apie D.
Bembis grįžo iš miško ir tuoj ėmė ieškoti rašiklio. Tačiau… nerado. Rado tik pieštuką akims, tai paspjaudė ir puolė rašyti. Jis pagalvojo, kad gali ne tik galvoti, bet ir parašyti apie D. Taip jį paveikė tas mistinis besiporuojančių drugelių vaizdas.
„pono D. buvojimo vieta yra tarp. ir tai yra kaip potencialas. ir kadangi D. yra tarp, jis gali niekada neatsitikti, nes jo nėra nei vienoje, nei kitoje pusėje, nei čia, nei anapus, nei jusliniame, nei antjusliniame pasaulyje, realybėje ar vaizduotėje, jo neturi nei objektas ar subjektas, adresatas ar adresantas, vyras ar moteris, jo nėra jokiuose daiktuose, informacijoje, žiniose, parašytuose žodžiuose, jo nėra protuose, širdyse, sieloje ar kūne. jis nėra kaip nors kaip esantis ar būnantis, todėl negali išnykti ar mirti; jis nepriklauso niekam, todėl yra kaip galimybė. D. nėra net tikrovė. jo niekur nėra. jis yra tarp. jis tik gali įvykti.
ir kas galėjo taip sugalvoti, kad D. yra daiktas, be to, toks daiktas, kurį reikia saugiai iškelti iš šio pasaulio ir pastatyti anapusinių esinių lentynėlėje. o paskui pasakyti, girdite, tas daiktas nukrito ir… sudužo. kad žinote, ta lentynėlė, neišlaikė svorio, na, ir visi ten esantys daiktai nudardėjo nežinia kur (nėra jų danguje anei žemėje), kai kuriems nuskilo kampas ar ąselė, kai kurie suskilo… be to, jie tokie… na, tokie išėję iš mados. nepaklausūs, taip sakant, ir kaina jų rinkoje žiauriai kritusi… bet tikimės, kad po kurio laiko šie daiktai atgaus prarastą vertę ir mes, na, mes vėl galėsime juos sėkmingai realizuoti…
jeigu kam nepatinka, kad D. laikomas daiktu, galime pasakyti, kad D. yra liūtas, žvėrių valdovas, stovintis ant aukščiausio piramidės laiptelio… tik kažkas D. negailestingai nuvainikavo ir liūtas dabar geriausiu atveju geria vandenį iš to paties vandens čiaupo kaip pilkosios pelytės…
dar ir dabar, kilus audrai, jūra į krantą išmeta gintarų, anapusinio pasaulio subyrėjusio rūmo šukių…
tačiau D. čia niekuo dėtas.“
Žodžiai liete liejosi. Be abejo, teisingi žodžiai. Ką parašęs, vis skaitė ir skaitė. Bembis lakstė labai patenkintas savimi. Pagaliau, pagaliau…“Man pavyko, – tyliai šnibždėjo Bembis iki susirietimo.“
Bembis nesiliovė skaityti, mat niekaip negalėjo atsigrožėti savimi, bet… Naktis įpusėjo ir pasitenkinimo jausmas kažkur išgaravo. Viskas atsistojo į savo vėžes ir niekas nejudėjo. Kažkas aukštai sėmė dangų. Kažkas semia ir semia tą dangų. Tai ne veiksmas, kuris turi pradžią ar pabaigą, tai – pati amžinybė. „Apsišikti gali“, – su ašaromis akyse galvojo briedžiukas. Tiesa, jo akys vis dar taip pat karštligiškai blizgėjo, lyg jis tebežiūrėtų į tuos besiporuojančius drugelius saulės nutviekstoje laukymėje. Tik kūną jau buvo apleidęs suvokimo karštis.
Bembis nejudėjo. Ir vėl pasijuto vienišas. Kaip kokiam briedžiukui paprastajam jam trūko meilės. Bembis negalėjo tuo patikėti. Jam net kilo įtarimas, jog ir jis, kaip tie drugeliai, nori poruotis. Prireikė didžiulių valios pastangų ir daugybės imtyninko triukų, kol nuginė tuos jausmus.
Maža širdutė plakė labai greitai. Taip greitai, kad jis turėjo eiti gerti raminamosios arbatėlės ar ko stipresnio.
“Velniop tą rašymą, – spjaudėsi Bembis. – lieki kaip išplikytas. Nei pririštas, nei paleistas” Ir užsivertė stiklinę baltosios. Jam nepatiko jaustis kvailiu. Ar tik jis rašydamas nebus bandęs ir vėl užmegzti ryšio su D., taip bandydamas sugrąžinti aną akimirką? Užtempti D. ant savojo suvokimo kurpaliaus? Ir taip eilinį kartą pademonstruoti savo žmogiškąjį silpnumą? Jam liko tik akistata su sokratiškuoju “žinau, kad nieko nežinau” ir bjauri šlykšti tuštuma. Ašaros riedėjo kaip stambios pupos, ir jis užsivertė antrą stiklinę.
Po to karto Bembis daugiau nesiėmė rašymo. O ir pieštuko galiuką kažkur užmetė. Tad kurį laiką Bembis, vardu Roma, net nebesidažė.
