Bembis sukuria naują raganiškumo koncepciją
Bembis ilgai negalėjo atsitokėti nuo naujojo savo atradimo– „ragana“. Še tau, kad nori. Atrastoji tapatybė, sulaukus penkiasdešimties. Taip tai taip, bet ką daryti toliau, kaip gyventi su tokia atrastąja tapatybe? „Ragana“, – Bembis ilgai gromuliavo savo naujuosios tapatybės branduolį, savo savastį. Jis negalėjo patikėti. Jis buvo lyg ir toks pat, ir vis dėl to kitoks. Visiškai kitoks. Savo nueitą gyvenimo kelią jis ėmė matyti visiškai kitoje šviesoje, dabar jam daug kas tapo aišku. Ir jis ėmėsi gilesnių raganiškosios prigimties studijų.
Mes apie raganas lyg ir daug girdėję, bet visa ta tautosaka Bembiui regėjos kažkokia nepatikima, raganos suvokimas kažkoks stačiokiškas ir netgi brutalus. Dar nepradėjęs savo studijų, jis manėsi nerasiąs nieko gero, kad kažkas patikimesnio gali būti tik grožiniuose kūriniuose, kur vadovaujamasi vidine intuicija. Bet Bembis žinojo, jog tokią informaciją rasti galima tik visiškai atsitiktinai, kad vadinamųjų vidinių intuicijų niekas nesistemina. Bet kokiu atveju Bembis buvo ryžtingai nusiteikęs atskleisti tikruosius prigimtinius raganos bruožus. Suvokti, koks padaras tai ir yra, ir apskritai, koks raganiškumo ryšys su žmogiškumu?
Kuo daugiau Bembis skaitė apie raganas, tuo labiau baisėjosi. Visokie sukubai ir inkubai jam kėlė šiurpą, nes iš prigimties jis buvo baili žmogelė. Kiek geriau raganas pažinojo tik toks ponas, amžiną jam atilsį, Gintaras Beresnevičius. Tos žinios Bembiui atrodė kiek patikimesnės. Bet iš esmės, ką Bembis suprato, niekas nieko tikro apie raganas nežino ir kad tai apskritai gana įtartini padarai, net tokiam mitinių būtybių žinovui kaip Gintaras, todėl Bembis raganiškumą bandė nusakyti remdamasis savo vidine intuicija ir asmenine patirtimi bei pasitelkęs visas savo silpno protelio analitines pajėgas. Išvaizda ar amžius nėra joks raganiškumo kriterijus.
Bembio manymu, raganiškumo kriterijumi negali būti netgi lytis, nors ir vyrauja nuomonė, jog raganystė paplitusi tarp moterų. Vyrai irgi gali būti raganiai, ir kartais bjauresni už moteris. Gimimo vieta irgi didesnės reikšmės neturi. Bet, žinoma, palankesnė dirva gimti ar tapti raganomis formuojasi ten, kur yra pievų, ežerų, miškų, upių, atokių ir paslaptingų miško aikštelių. Sunku pasakyti kodėl, bet taip yra. Lemiamą reikšmę gali turėti sutikti žmonės. Jų žvilgsnis ar buvimas jautresnės psichikos žmonėms gali suteikti kitą kryptį.
Raganiškumas dažniausiai siejamas su burtais, kerais, juodąja ir baltąja magija. Bembis raganiškumą sieja tik su tam tikru pasaulėjautos tipu. Sakoma, jog raganos skraido. Mums iš karto iškyla senos bjaurios bobos ant šluotos vaizdas. Ir iš tikrųjų pamatinis raganos pasaulėjautos sandas yra jos vidinis gebėjimas skristi. Tikra ragana nuolat „skrenda“, tai yra pamatinė jos dvasios būsena.
Šitas „skrenda“ – tai begalinis gyvenimo džiaugsmas ir vitališkumas, gebėjimas stebėtis įprastais dalykais. Kai ragana nustoja skristi, galima sakyti, jog šita ragana jau mirė.
Žinoma, geriausiai raganoms sekasi skraidyti tada, kai jos yra įsimylėjusios. Raganos myli stipriai ir karštai. Realybėje jų meilei niekaip nelemta išsipildyti. Raganos dažniausiai yra vienišos, o jei netyčia per apsirikimą ir išteka, tai už nemylimo, kad būtų laisvos. Raganoms kaip niekam kitam būdinga meilės baimė.
Joms regisi, kad meilė gali jas suparalyžiuoti, atimti gyvybines jėgas. Ir apskritai, apie jausmus jos nėra linkusios kalbėti ar kažkaip jų rodyti. Žinoma, įdomu, kas atsitinka, kai ragana ir raganius įsimyli vienas kitą? Ogi nieko ypatingo. Žinoma, jiems kokiai dešimčiai metelių pasimaišo protas, bet dėl išugdyto ypatingo racionalumo, kurį nulemia atsargus elgesys su aplinka, paprastai nieko ir neįvyksta. Jie tiesiog myli vienas kitą. Jie kaip katinai ar gyvatės mėgsta kaitintis meilės spindulių atokaitoje. Jiems paprasčiausiai gera. Ir viskas. Jie yra baisūs tinginiai. Po teisybei, susitikti iš tikrųjų jiems net pavojinga. Ir to susitikimo jie visaip vengia. Ir visiškai teisingai daro.
Tikra ragana visada palaikys kosminį individualumo principą. Tai – pamatinis jų gyvenimo principas. Tikra, individualumo principą teigianti ragana, niekada neafišuos savo mistinių patirčių. Ji laikys tai neišvengiamu, visiškai nepageidautu savo gyvenimo reiškiniu ir jokiu būdu nebandys iš to pasipelnyti. Priešingai, tikra ragana visaip slėps savo patirtis, laikys tai gėdingu dalyku ir visokiausiais būdais bandys to atsisakyti, nes ji be galo ilgisi žmogiškumo. Pagrindinis tikros raganos tikslas ir yra – tapti žmogumi, kaip galima stipriau prisiliesti prie žmogiškumo. Suleisti šaknis į žmogiškąją prigimtį. Žinoma, kažkur giliai toks žmogus vis tiek bus ragana, bet jau ne tik. Tik įveikusi daugybę išbandymų, ragana gali laikyti save žmogumi, ir vis tiek ji bus ragana. Be to, norėdama tapti žmogumi ragana turi visiems laikams atsisakyti savo galių. Ką ji ir padaro.
Kaip minėta, tikra ragana neužsiima jokiais burtais, ji gali net nemokėti burti kortomis. Ką ten burti, kartais tikra ragana nemoka net žaisti kortomis. Žinodama savo prigimtį, ragana turi būti itin atsargi ir nepradėti kontaktuoti ne tik su NSO, bet su įtartinais žemiškais subjektais. Ką ji ir daro. Tvirtai apsibrėžia savo gyvenimo ribas, kad kokios bjaurios jėgos neišmuštų jos iš vėžių. Ir dar: tikra ragana niekada nelįs į televizoriaus dėžutę kaip šimtai tūkstančiai žvaigždučių ir žvaigždinų. Raganos apskritai mano, jog buvimas dėžutėje stipriai prieštarauja žmogaus prigimčiai. Tikra ragana į dėžutę paprasčiausiai netelpa.
Nors bjauru taip konkrečiai įvardyti, bet raganystė kaip tam tikras pasaulėjautos tipas yra perduodamas iš kartos į kartą moteriškąja ar vyriškąja linija. Būna, kad dukra yra normali moteris, o štai anūkė jau nebežino, kaip tvarkytis su jai duotomis keistenybėmis. Bet, laikui bėgant, žinoma, išmoksta. Nebūtų ragana, jei neišmoktų.
Yra ir toks dalykas: iš tikrųjų raganų negalima skriausti ar jų užgauti, nes taip jau sutvertas pasaulis, jog tokiems žmonėms paskui būna ne kas. Bet iš tikrųjų čia nieko baisaus ar ypatingo – juk žemės vabalėlių, vaikų, medelių irgi negalima skriausti. Raganos ne išimtis. Ant jų galima bartis ir netgi jas mušti (tik ne tiesiogine prasme, žinoma), bet tik meilės kupina širdimi. Tada galite ramiai miegoti. Jums ir plaukas nuo galvos nenuslinks.
Dar yra sakoma, kad raganos bičiuliaujasi su visokia velniena. Kad jos yra priėdusios visokių velnių, tai teisybė, to nepaneigsi, nes yra labai linksmos ir išdykusios ir nespjaunančios į kūniškus malonumus bei jų neniekinančios, bet ir negarbinančios, bet kad jos iš tiesų prasidėtų su velniukais… Ir šitą supratimą apie kūniškus malonumus jos išsaugo iki gilios senatvės, ir nešvankiai papokštauti gali net mirties patale. Bembiui teko skaityti apie raganų sanguliavimus su velniais, bet girdėti ar matyti – ne…
Vienas pagrindinių įrodymų, yra žmogus prigimtimi raganius ar ne, yra stipriai išvystytas regėjimas. Raganos ir raganiai niekada nebūna trumparegiai. Dažniausiai toliaregiai ar kiek žvairuojantys viena akimi. Bembis, nustatęs šį faktą, kiek nusiminė. Nuo gimimo jis buvo trumparegis ir nešiojo didelius akinius storais stiklais. O, be to, švelniai tariant, buvo apkūnus. Raganos niekada nebūna storos ar trumparegės. Jos visada būna gražios arba bjaurios, o regėjimas jų aštrus kaip sakalo. O tų žvairuojančių Bembis labai nemėgo, jam tai atrodė primityvios būtybės be jokio vidinio konflikto, ir tas jų užtikrintumas savo raganiškumu jam atrodė mažų mažiausiai šlykštus. Ne, Bembis nebuvo toks užtikrintas. Ir liūdnai atsiduso.
Bet ūmai Bembis nustėro: jeigu jis žinotų. Jeigu tik jis kažką žinotų. Kaip neįdomu tada pasidarytų gyventi. Fu. Fu. Fu. Ir juste nepajuto su kokia nostalgija ir su kokiu įniršiu nusigraužė abiejų rankų nagus. Tikros raganos niekada nenusigraužia savo nagų. Jų rankos paprastai būna baltos, putlios ir išpuoselėtos arba priešingai – didelės nuo darbo ir suskirdusios. Raganų nagai dažnai būna gana platūs ir ilgi, tokie ilgi ir gražūs, kad joms jų net auginti nereikia. Tų rankų, kur didelės nuo darbo ir suskirdusios, panagės kartais būna prilindusios žemių, bet tai nieko baisaus.
