Bembis tampa gangsteriu
Alma Riebždaitė
Bembis jautėsi galingas.
Ilgą laiką jis manė, kad nei jam, nei jo šeimai negali atsitikti nieko blogo. Tačiau atsitiko. Senąjį briedį partrenkė mašina, jo paties ragai sulindo į kūną, tačiau senis liko gyvas. Tiesa, ilgą laiką vaikščiojo apibintuotas ir su ramentais, o senoji briedė vėl pradėjo rūkyti. Silpnas Bembio protelis niekaip negalėjo susieti avarijos su rūkymu, tačiau nuo to laiko jis suprato, jog tiek jis, tiek jo šeima nėra apsaugoti nuo nelaimių. Tačiau vis tiek jautėsi galingas.
Bembis ne tik jautėsi galingas, bet ir grožėjosi savo atspindžiu kūdros vandenyje ar lakstydavo labai patenkintas. Vyko pirmoji rusų kalbos pamoka, jie rašė pirmąjį rusišką žodį „mama“. Bembis, žinoma, rašė labai gražiai, tūkstantį kartų gražiau nei jo suolo draugas. Priėjusi mokytoja pagyrė ne jį, o suolo draugą, kažkokį Rudį. Bembis akimoju nusileido iš debesų ant žemės, kur visu veidu tėškėsi į purvą. Atidžiai pažiūrėjęs į draugo sąsiuvinį jis suprato: viską sugadino tas nelemtas rusų kalbos gūbrelis. Tiesą sakant, jis taip niekada ir nesuprato, kada reikia to gūbrelio. Bandė ir taip, ir kitaip. Kartą sudėjo gūbrelius tarp skiemenų, vis tiek buvo blogai. Bembis spjovė į rusų kalbos rašybos subtilybes ir išdidžiai nuspūdino supratęs, jog labiausiai gyvenime viską gadina
smulkmenos. Niekingos smulkmenos.
Nepaisant vaikystėje ištikusių nesėkmių, Bembis tikėjo, jog gali viską. Kartą, jau būdamas vyrėlesnis, Bembis sugalvojo sutaisyti sugedusį radijo aparatą, nors jo niekada nedomino radioelektronika ir jis neturėjo nė vienos nė mažiausios tam reikalingos žinios. Kuo ramiausiai atsuko ir įsispoksojo vidų. Spoksojo ilgai. Labai ilgai. Buvo giliai nustebęs. Tylutėliai uždėjo karsto dangtį ir užkalė. Ten buvo tiek daug smulkių detalių, kas tik nori, tačiau tik ne nutrūkęs laidukas. Tačiau tai neatbaidė Bembio nuo technikos stebuklų. Kitas jo nusižiūrėtas laimikis buvo mašinos vairavimas. Sėdo ir, žinoma, pradėjo važiuoti. Jo pirmoji kelionė vyko kalnų keliu, ir jis avėjo guminiais senojo briedžio batais, kurie jam buvo per dideli keletu nereikšmingų dydžių. Bembis liko gyvas, nes, matyt, Dievas mėgsta nevykėlius. Žinoma, po to įvykio Bembis jautėsi pašauktas, jei ne skristi į kosmosą, tai tapti tolimųjų reisų vairuotoju. Bet prie mašinų ir kitų judančių aparatų jam niekas daugiau neleido nė prisiliesti.
Taip Bembis buvo priverstas pakeisti profilį ir jį ėmė dominti gyvosios gamtos judantys objektai: daugiausia žmonės, bet, žinoma, iš jo akiračio negalėjo išsprūsti ir tokie nereikšmingi padarai, kaip katės ir šunys. Tiksliau, griebdavo tai, kas papuldavo po ranka. O po ranka buvo tik katinas Tvinkis. Jis ilgai mąstė apie Katinėlį ir nuoširdžiai jį pamilo, net jautė savotišką dvasinę brolystę. Bembiui atrodė, jog Katinėlis jau pakankamai prisikentėjo ir nusipelnė sulaukti geresnių laikų. Jis puolė jį maitinti, įleisdavo į vidų ir šiaip pradėjo rodyti Katinėliui perdėtą dėmesį. Bet turėjo ir baimių.
Bembis žinojo, jog gyvenime nieko nepaaiškinsi priežasties ir pasekmės ryšiais. Tai būtų per daug paprasta ir pigu. Kažką paaiškinti gali tik paradoksas. Mieliausia yra pražuvusi avis, palaidūnas sūnus, trečiasis brolis, tupintis pelenuose, Kristus pasirodo buvęs stalius, guru pasirodo besą girtuokliai ir valkatos ir t.t., ir pan. Kitaip sakant, Dievas myli nevykėlius. Jis kaip moteris, būtinai įsimylinti ne tą vyrą, kurį reikia įsimylėti. Tu gali jai nešti glėbius rožių ir dainuoti serenadas po langais, pirkti brangias dovanas ar daryti kitus gerus darbus, tačiau ji būtinai pasirinks kokį apsmukusį nupiepėlį, visai nešaunų vyruką, kuris dorai net vinies į sieną nemoka įkalti. Taip, pasaulyje viešpatauja paradoksas. Atrodo, kad kartais jis viską ir sugadina. Sumauna visus reikalus. Geriau jau priežasties ir pasekmės matematika, vienas du ir aišku. O čia jokia logika nepaaiškinamos paradokso vingrybės. Jei meilė ką ir myli, tai tik paradoksą. Net pikta. Bembis, žinodamas šitą dėsnį, o jis gyvuoja visokiausiomis formomis ir variacijomis (nebūtinai teigiamomis), stengėsi Katinėlį mylėti atsargiai. Jis bijojo, kad Katinėlis, pripratęs prie prastų gyvenimo sąlygų, meilės gali neištverti ir paprasčiausiai nugaišti. Todėl buvo itin apdairus. Katinėliui jausmus dozavo saikingai ir stengėsi nepersistengti.
Šalia viso to Bembis turėjo planą. Jis nusprendė patikrinti, ar Katinėlis iš tikrųjų pasikeitė iš grubaus plėšrūno į nuolankų pūkuotą padarėlį, tiksliau, jį domino, ar prigimtis gali pasikeisti. Buvo vėlus vakaras, Bembis grįžo su pilnais pirkinių krepšiais. Ir čia lyg niekur nieko pradėjo sukinėtis Tvinkis, trintis apie kojas. Bembis pasidėjo krepšius, apsižvalgė, ar niekas nemato ir atsargiai pradėjo glostyti Katinėlį. Glostė ilgai ir švelniai, lyg bandytų atmokėti už visas patirtas skriaudas. O tas kad bent suurgztų. Murksėjo net pasitrypdamas.
Bembis nusivylė. Iš tikrųjų jis norėjo, kad Katinas suleistų savo aštrias iltis į jo glostančią ranką. Bet nieko panašaus neįvyko. Katinas išrietė nugarą, uodega pasistojo lyg raketa pasiryžusi skrydžiui į Mėnulį, visas kūnas šaukė: dar. Bembiui pasidarė kiek nemalonu ir jis skubiai patraukė ranką, nenorėjo tikėti, kad blogos gyvenimo sąlygos, tokios kaip šaltis ir badas, gali pakeisti maištingą prigimtį. Tačiau meilė ir vėl buvo viską nugalėjusi. Ji visur įkiša savo trigrašį, ji moka vaikščioti sienomis ir net levituoti.
Bembis, jau septyniasdešimtmetis senukas (nepamirškime, jog jis – tai mergaitė), kai niekas nemato ir negirdi, kai jo antroji pusė jau miega, kartais prisliūkina tyliai prie magnetofono, reumato išklaipytais virpančiais pirštais sugrabalioja žvilgantį kompaktinį diską, pavarto jį rankose kaip švenčiausią relikviją, pažiūri prieš šviesą lyg matydamas Švč. Mergelės veidą ir atsargiai uždeda. Klausosi trylikamečių gangsta rap. Bembis ilgai sėdi nejudėdamas, įsmeigęs akis į vieną tašką. Jis jaučiasi galingas. Ką ten galingas, jis yra tikras gangsteris. Negi sakysi, kad esi tik namų šeimininkė?
Katinai gal ir pasikeičia, bet žmonės ne.
