Buvojimai
Berlyne ne į ritmą
Aistė Ptakauskė
Šįkart į Berlyną važiavau ne pasižiūrėti į garsiąją jo sieną, ne pasivaikščioti po prabangiąją Zoogarten platz ir ne paspoksoti į du Berlyno televizijos bokštus, o su žymiai kilnesniu ir netgi, sakyčiau, švietėjišku tikslu. Berlyne įsikūrusi lietuvių bendruomenė, norėdama savo draugus ir kaimynus supažindinti su savo nacionaliniu avangardu, mane ir dar keletą nenuilstančių eksperimentatorių (nepamirštant paminėti ir negęstančios Klaipėdos avangardo žvaigždės Beno Šarkos) pakvietė sudalyvauti kasmetiniame eksperimentinio meno festivalyje “Off-beats 2”. Būdami kilnūs ir itin dvasingi žmonės, mes sutikome ir vieną ankstų bei lietuviškai drėgną rytą, specialiai mūsų išvykimo proga užsakytų gatvės trimitininkų lydimi, dekoracijomis bei rekvizitu apsikrovę, visi sušokome į maršrutinį autobusą Vilnius – Amsterdamas.
Mums pajudėjus iš stoties, suvokiau, kad jau buvau spėjusi pamiršti, kaip koktu dvidešimt valandų kratytis sausakimšai prigrūstame autobuse ir nuolatos kvėpuoti svetimu oru bei nenoromis į save gerti šalia esančių kūnų kvapą bei išskyras. Kai pagaliau kirtome Lietuvos ir Lenkijos sieną, aš jau nuoširdžiai nekenčiau visų savo scenos partnerių, apšvietėjų, režisieriaus ir choreografės. Pradėjau gailėtis, kad išvis leidausi į šitą labdaringą avantiūrą, kuriai dar savaitę turėsiu švaistyti savo šiaip jau neišsenkančią energiją ir nepakartojamą talentą. Nors, kita vertus, puikiai suvokiau, kad, objektyviai vertinant, kelionė nebuvo bloga. Daug matęs ir daug nukeliavęs mūsų autobusas nė karto nesulūžo, važiavome gana greitai, nes mūsų beveik neišleisdavo į tualetą, o kažkur gūdžiame Lenkijos užkampyje mus netgi pavaišino taukinėmis dešrelėmis. Nors vienam lenkų pasieniečiui ir pasirodė, kad į jo šalį aš noriu prasmukti su svetimu pasu, įdėmiai ištyrinėjęs mano užtinusį veidą bei peržiūrėjęs visas mano su savimi turėtas nuotraukas, jis visgi leido man kirsti sieną. O kad mums kelionė neprailgtų, mano scenos partneris, prisiliuobęs valstybės neapmokestinto viskio, visą kelią autobuso keleiviams pasakojo liūdnas savo gyvenimo istorijas apie tai, kaip jam niekaip nepasiseka “išpypinti” nei Senelio Šalčio, nei Snieguolės, nei septynių nykštukų, nei jų visų kartu paėmus.
Berlyne mus pasitiko fiziškai ir dvasiškai išsekęs lietuvis, kuris mus su visomis dekoracijomis bei rekvizitu sugrūdo į du lengvuosius automobilius ir nuvežė į viešbutį. Šis pasirodė besąs visai ne viešbutis, o paprasčiausi nakvynės namai, kur mums buvo išskirtas vienas kambarys su dešimčia dviaukščių lovų, kuriose mes dešimt dienų mokėmės itin betarpiško bendravimo su artimu savo.
Mūsų buveinė priminė Babelio miestą: retame filme galima pamatyti tiek ir tokių skirtingų asmenybių vienoje vietoje. Be mano jau minėtų teatralų bei elektronikos asų, į šį festivalį dar buvo pakviestas ir vienas didžiai gerbiamas Lietuvos prozininkas bei dramaturgas, mūsuose plačiai pagarsėjęs savo juoduoju sarkazmu ir radikaliu elgesiu viešose vietose. Įspraustas į tokią ankštą erdvę su tiek daug jo kūrybos neskaičiusių žmonių, jis visą savaitę jautėsi labai neįvertintas ir visiškai dėmesiu neapdovanotas. Absoliučiai visi kambariokai jo už tai nekentė. Aš buvau vienintelis žmogus iš mūsų kompanijos, kuris suprato nuskriaustojo rašytojo apmaudą bei toleravo jo elgesį vien jau iš pagarbos jo talentui. Tiesa, objektyvumo sumetimais, šį mano pareiškimą spaudai reikėtų šiek tiek pakoreguoti: rašytoją ekstremalą toleravau ne aš viena. Galbūt dėl lovų kaimynystės, o galbūt dėl jo aplinkoje gausiai besiliejusios grapos bei tekilos, jį užjautė ir moraliai palaikė negęstanti Klaipėdos žvaigždė Benas Šarka su žmona. Kad vargšui neįvertintam rašytojui būtų lengviau išgyventi nepakeliamą depresiją, Benas su Dalia jį lydėjo į arabų kvartalą pirkinių. Benas ten įsigijo ryškų vasarinį sarafaną su gilia iškirpte nugaroje ir, taip apsitaisęs, daužė širdis visiems Berlyno gėjams, o pats rašytojas ekstremalas įsigijo aptemptas treningines kelnes su baltomis juostelėmis bei dar labiau aptemptus sintetinius marškinėlius su gigantišku M. Schumacherio atvaizdu. Ką ir besakyti, mes, visi į pirkinių paslaptis nepašvęstieji, šalia tokios kompanijos atrodėme apgailėtinai blankiai (nors aš asmeniškai iš Dalios ir gavau teigiamą atsiliepimą apie mano “spalvingą” rankinę).
Man labai gaila, kad jokiais žodžiais neįmanoma perteikti tos aplinkos ir atmosferos, kurioje mes tarpome tas dešimt dienų: tų pogrindinių teatrų, kuriuose vaidinome, tų graffiti ant sienų, pro kurias kasnakt vaikščiodavome, tų administratorių homoseksualų, kurie taip vertino lietuvišką mūsų aktorių ir režisierių žavesį, tų hipiškų apšvietėjų, kurie pusę valandos kabindavo vieną užuolaidą, ir tų bohemiškų žiūrovų, kurie dar ilgai po spektaklių gerdavo vyną teatro salėje. Vos peržengus apspardytas duris į apgriuvusią mūsų teatro salę, supratau, kad visas kelionėje mane apėmęs apmaudas seniai išgaravo, kad aš myliu savo režisierių, choreografę bei scenos partnerį ir kad tai, ką aš ruošiuosi patirti, nė iš tolo nepanašu į talento švaistymą. “Kyslotaaa”, kaip pasakytų mūsų apšvietėjas, kuris visada žino, ką kalba.
Apie mūsų spektaklio premjerą galima papasakoti labai ilgą istoriją, kuri trumpai skambėtų maždaug taip: toje salėje, kur mes vaidinome, nebuvo ne tik dviejų projektorių, dviejų vaizdo ir vieno DVD grotuvo, bet net ir baltos grindų dangos. Ją mes sulopėme iš kažkokių antrinių žaliavų, rastų teatro sandėlyje, o aparatūrą susiskolinome iš privačių asmenų. Bet jau pačioje spektaklio pradžioje DVD grotuvas užstrigo, ir mūsų performansas nutrūko dar neprasidėjęs. Manau, net nereikia aiškinti, kodėl toliau viskas ėjo tik blogyn ir blogyn. Visada taip būna, kai aklai pasitikima technika. Nors, objektyviai vertinant, viskas praėjo netgi labai neblogai, nes visi aktoriai ir šokėjai dirbo labai vieningai ir per kažkokį stebuklą scenoje sugebėjo sukurti reikiamą atmosferą. Tai mums visiems buvo dar viena betarpiško bendravimo ir artimo meilės pamoka.
Kitas mūsų pasirodymas buvo numatytas festivalio uždarymui. Tąkart viskas pavyko taip, kaip ir buvo sumanyta: žiūrovai (“kvaili vokiečiai”, kaip juos vadino mūsų įžvalgusis apšvietėjas) sužavėti, režisierius euforijoje, kolegos pakilime, o aš išsekusi ir nurimusi. Pagaliau situacija sukontroliuota. Tas katastrofiškasis Berlyno teatras, kuriame mums teko vaidinti, netgi pasiūlė mus įtraukti į savo repertuarą. Bet, kadangi mūsų režisierius niekaip negalėjo įsivaizduoti repertuarinio performanso, į šį pasiūlymą jis tik akinamai nusišypsojo. O aš čia susilaukiau daug dėmesio ir komplimentų, kuriuos priėmiau net nesvarstydama jų objektyvumo, kadangi po visos savaitės eksperimentavimo su savimi jaučiausi nusipelniusi pagarbos ir gražaus elgesio.
Be visos šitos įprastos teatrinės rutinos, Berlyne aš atradau baltarusių meną. Visų pirma, mane tiesiog apstulbino jų aktorių sceninis nuoširdumas bei darbo kokybė. O antra, festivalio uždarymo proga galėjau pasiklausyti grupės iš Minsko “Drum Ecstasy” – trys būgnininkai ir vienas bosistas, gyvai atliekantys klubinę muziką. Jau kad “veža”, tai per maža nepasirodo. O kas žino mano gilias simpatijas visai būgnininkų giminei, gali ironiškai šyptelėti, nes supras, kad trijų būgnininkų kombinacija vienoje grupėje man turėjo pasirodyti tikru atradimu. Iš tiesų jie visi ne tik geri muzikantai, bet dar ir labai draugiški vyrukai, o vienas jų man pasirodė netgi gražus. Aš su jais visą naktį gėriau raudonąjį vyną su raugintais agurkais ir klausiausi rusiškų anekdotų. Vynas su agurkais, matyt, blogai sureagavo, nes kitą rytą man baisiai skaudėjo galvą, kurioje, deja, neužsiliko nė vieno padoraus anekdoto.
O kitą rytą su Berlynu mus supažindino miesto savivaldybės festivaliui maloniai “padovanotas” rusakalbis gidas su akivaizdžiu polinkiu į psichopatiją. Jis mus pavežiojo po centrines Berlyno gatves, išsamiai papasakojo jų atsiradimo istoriją, pamaitino valgykloje prie Berlyno sienos, o paskui nuvežė į plastmasės perdirbimo fabriką, iš kur mes apžvelgėme tai, ko nespėjome apvažiuoti.
Kai pagaliau atėjo metas išvykti, man pasidarė nenusakomai liūdna. Ir ne vien dėl to, kad manęs laukė dar dvidešimt valandų prašvinkusiame autobuse, kuris mus visus, suspaustus kaip sardines skardinėje, vėl kratys duobėtais Lenkijos keliais, bet ir todėl, kad buvau priversta nutraukti dar vieną eksperimentą su savimi ir dar vieną gyvenimo meno pamoką. Privalėjau save išplėšti iš tikro atvirumo, tikro apmaudo dėl nesėkmės bei tikro sėkmės pojūčio akimirkos ir grįžti prie savo taip pamėgtos rutinos, kurioje visos ką tik išvardintos smulkmenos jau pasidarę tokios pažįstamos, jog neatrodo vertos dėmesio. O juk tai – tikrasis gyvenimo skonis su prakaito, ašarų ir raugintų agurkų prieskoniu, kurį aš taip dažnai laikau paprasčiausiu išsimušimu iš ritmo.
