Besigelbstint iš Sodomos

Jaunųjų kūrybos konkursas

Besigelbstint iš Sodomos

Indrė Bručkutė

Galbūt iš manęs būtų išaugęs tikrai padorus pilietis. Galbūt būčiau skaitęs savo poeziją siauruose susitikimuose (dabar tiksliai nepasakysiu, žmonės yra siauri ar auditorija maža), po to klausęs lėtų, nedrąsių plojimų ir spaudęs ranką nepažįstamiems entuziastams. Galbūt būčiau grįžęs į mokyklą ir mokęs mažus iškrypusius nenaudėlius paprasčiausios matematikos, o jie sėdėtų, žiaumotų gumą, piktintųsi ir stebėtų visas laikrodžio rodykles – kaip jos sukasi, sukasi, sukasi, kad net pykina. Galbūt (o galbūt dėl to, jog vis dėlto taip nepasisuko) aš atsidaryčiau rytais spintą, išsitraukčiau vieną iš šimto darbinių kostiumų, kuriuos nešioja visi iš šimto mano bendrovės darbuotojų, užsivilkčiau, išsivalyčiau dantis, šypsodamasis kvaila šypsena, įsėsčiau į naują, išsvajotą automobilį, vis dar besišypsodamas kaip kvailys, ir išlipčiau, jau privažiavęs darbovietę, ir šypsočiausi kitiems tokį patį rytinį ritualą atliekantiems kvailiams. Su jais po darbo nueitumėme į estetiškai atrodantį restoraną, kuriame laksto per daug išsipustę padavėjai, ir gerdami skanų, šventą vynelį jaustumėmės labai svarbūs. Ir jeigu taip būtų pasisukę, dabar nedrybsočiau ant sofos, kurios negaliu įpirkti, nevartyčiau reklaminio žurnalo ir nereikėtų galvoti, iš ko čia pasijuokus, kad nereikėtų pravirkti. Tik negalvok, jog save nuvertinu. Tarp kitko, jaučiuosi visavertis žmogus. Tik turiu sumautus batus, su kuriais klaikiai šalta, ir siaubingai apverstą butą, kurio nebetvarko kambarinės. Nors, žinok, geriau tokiu nuoknisa, negu vidutinybe būti.

Tarkim, gimęs būčiau ne čia. Ne ten, kur sklaidosi svaiginanti marihuana, ne ten, kur tavęs akimis ieško ir maldauja, kad nupirktum, ne ten, kur saldžiai kvepia viskas, ko negali gauti, ir tikriausiai niekada negalėsi. Gal net turėčiau užtektinai šikpopieriaus, ant kurio galėčiau rašyti, kai jau svilina žarnas. Ir gerai, kad taip nebuvo – merdėjančiose bibliotekose dulkėtų kelios užmirštos ir nuobodžios knygos su mano randuotu veidu ant viršelio. Ir tik tam, jog giminės galėtų parodyti kaimynams, kurių nepažįsta, ir draugams, kuriems nerūpi.

Be to, vaivorykštės nepasirodo. Turbūt todėl, jog paprasčiausiai gyvename išvietėje – klozete netikras vanduo, lempose – netikra šviesa. Nėra saulės, nėra lietaus, nėra sandoros, jokio švento pasižadėjimo. Žinoma, išskyrus paprasčiausią nerašytą sutartį, kurią sudarai gimdamas ir atlieki kaip socialinę padėtį:

1. Tu visiškai pritari nereikšmingiems karams ir pykčiams tarp valstybių.

2. Tu neišsakai savo nuomonės. (Arba išsakęs pritari, jog tavo nuomonė mažiau teisinga.)

3. Tu tiki reklama, tiki tuo, kas tau brukama, kartoji tolesnėms kartoms viską, kas tau sakoma.

4. Tu rašai tais žodžiais, kuriuos kiti supranta. O geriausia – rašai be priežasties. Neturi teisės turėti priežasties.

5. Tu priimi pinigus ir juos atiduodi.

6. Tu būsi toks, kokiu mes tave norėsime paversti. (O jeigu taip atsitiks, kad tapsi ne toks – turi puikų pavyzdį televizijoje, į kurį privalai lygiuotis.)

7. Tu mokysies to, ką mes liepsime. Dirbsi tai, kas mums bus patogu. Mirsi tada, kai būsi arti grėsmės bent vieną iš šių taisyklių pažeisti.

Štai taip paprasčiausiai likusieji gyvena, nesuprasdami, kas tiksliai be jų egzistuoja. O geriausieji nusprendė negimti. Tokiu būdu, besilaikydami pareigų (kadangi teisės mūsų yra teorija tol, kol to nesuprantame), statote Babelio bokštą. Be priežasties. Jos neturi teisės turėti. Tokia babele ir dedasi mūsų tualete, kol architektai ir statybininkai dirba savo darbą. Iki lubų jau netoli – pasieksit, krisit ir iš naujo pradėsite. Toks vyksta ciklas mūsų mieste.

Aš būčiau užaugęs tikrai talentingas statybininkas (pakankamai protingas, kad dirbčiau. Pakankamai kvailas, kad negalvočiau kodėl). Būčiau dėjęs kartu su visais tuos plastikinius pamatus, kelis nuogus maištininkus palaidočiau (Tie nevykėliai pagonys… Juos pakrikštijot, o jie tik „senos vertybės“, „senas tikėjimas“, „nepasirašiau jokios sutarties“. JŪSŲ NIEKAS IR NEKLAUSĖ. Buvome per jauni, kad pasirašytumėm, už mus nusprendė.), tada dar prasigėrusius, nesilaikančius taisyklių, įkiščiau kaip įdarą į vidų. Tokius kaip Činaskis. Velniop, ką jis rašo. Parduoti negalime, susimokėti už orą nesutinka, o bandyti jį suprasti vis tiek neverta. Niekada gi mums nepatiko – negalima garsiai išsakyti visko, kas akivaizdu. Viršūnėje, jeigu būtų mano valia, pakabinčiau mažą Kristų. Irgi savaip maištavo. Savaip šoko rokenrolą, savaip išaugo, savaip šnekėjo – vienas iš seniausių pagonių. Ten jis mirksėtų iš toli Budai, esančiai laikrodyje, o visi ir toliau nesuprastų, plotų nudraskytais delnais, spaustų vienas kitam rankas ir linksėtų galvomis, prikištomis žinių.

Viena mano koja įstrigo klozete. Norėčiau gyventi tamsoje, nes tos lempos greitai mane apakins. Man sakė, kad miestas sudegs, girdėjau, jog vanduo nusineš paskutinius likučius žmonių, pranešė – Babelis grius: „Susipakuok visus savo rankraščius tualetiniame popieriuje, susivyniok ir pabėk“. O kur man dėtis? Kitame mieste, kitu laiku, Kristui sumirksėjus ir praėjus kelioms amžinybėms, proto puikybė iš naujo gims, sutartis susidėlios į vietas, kapitalizmas šypsosis, mojuodamas ranka tavo neišprusimui… Keli vaikai žais su degtukais, stengdamiesi sušilti, kol pro jų veidus slinks tėvai, seneliai, draugai, nešdami plytą prie plytos, statydami naują žaidimų aikštelę be pamatų.

Bėgdamas turėjau atsisukti atgal – žmonės rėkė. Nebuvo labai patenkinti, kai jų pačių nešioti akmenys juos prispaudė. Aš taip pat tapau akmeniu. Kapinyne. Statomame naujame didybės altoriuje.

O mano rankraščiai:

a) paskendo klozete;

b) tapo nauju testamentu mazochistams;

c) pravirkdė drąsų mažvaikį, vienintelį, sušilusį nuo degtukų.

by admin