Besmegenis

Jaunųjų kūryba

Valentina Belokon

Besmegenis

– Aš – trumpam namo, pirštines pasikeist, – pasakė ir nubildėjo koridorium. Pamenu, nusistebėjau, kokie ryškiai geltoni man pasirodė jos iš tikrųjų šviesiai rudi aulinukai. Sumišęs stovėjau ir mąsčiau, ar eiti iš paskos. Pro šalį praėjo grupelė paauglių. Paskui juos nusekė šuo. Po poros minučių, o gal sekundžių, priėjo uždususi moteriškė. Sustojo priešais, nužvelgė namą. Nuo viršaus iki apačios. Ir mane savo žvilgsniu tarsi įmūrijo sienon. Nė neparodžius, kad suvokė mane esant žmogų, pasilenkė ir durų rankenos paklausė:

– Bobiko nematei?

– Nemačiau, – sakau.

– A, – išsiviepė, linktelėjo ir

nuėjo.

Ilgai, o gal ir nelabai, jau tiksliai nebepamenu, negalėjau apsispręsti, ką galvot ir kaip jaustis, kai supranti, kad iš tavęs ką tik pavogė tave ir pakabino ant daugiabučio laukujų durų rankenos – rudo plastikinio, o gal ir metalinio – nežinau, taip nė karto ir nepaliečiau – spuogo ant keiksmažodžiais aprašinėtų, apspjaudytų durų. Ir man kažkodėl atrodė, kad ta keista moteriškė ne šiaip mane iš manęs atėmė ir pakabino ant durų rankenos. Ji mane pakabino ant tos durų rankenos, kuri šildosi laiptinėj. Kurį laiką net maniausi jaučiąs vatinę seno radiatoriaus skleidžiamą šilumą.

Visada jaučiau kaži ką savy klibant, grėsmingai supantis, tik niekaip negalėjau suprasti, ko gi man trūksta, kad byru it smėlinės tešlos sausainis. Trupu, lūžinėju. Leidžiuosi pakabinamas. Kaip papuošimas ant nubyrėjusios eglutės. Ir štai, dabar – ant svetimo namo svetimų durų svetimos rankenos svetimo asmens pakabintas.

– Ilgai laukei? – klausia pirštinėtomis rankomis mėgindama patraukti nuo akių nepaklusnią sruogą.

– Nereikia, – sakau.

– M?

– Nereikia, sakau.

– Ko nereikia?

– Palik tą sruogą, tegu būna.

– Ne, nu tu šiandien keistas. Ko gėrei?– nusijuokia ir sugrūda plaukus po kepure.

Ir aš pajutau, o gal man tik pasirodė, kaip tas ant rankenos pakabintas aš iškvėpė vatinį deguonį ir priglaudė ausį prie durų.

– Ko dabar? Einam einam, besmegenis pats nesusiridens.

– Nereikia besmegenio.

– Taigi tik šiandien šnekėjai, kad reikia, kol sniegas dar limpa.

Sakiau. Tik man taip nesinori čia būti. Taip nesinori čia pasilikti.

Taip nesinori per amžius čia kabėti ir leistis svetimų letenų čiupinėjamam, dusinamam, trinamam,– galvojau. Ir dar galvojau, kad snaigės besmegeniuose turbūt jaučiasi taip pat, kaip aš dabar ant rankenos. Nugalėtos, pamestos, atimtos. Nepilnos.

– Nestatysiu aš besmegenio.

– Kodėl? Tu žiūrėk, kiek sniego kieme, pagalvok, kokia galimybė!– spjaudo pyktį ir nusivylimą, siaubūnė.

– Aš tau vėliau… Aš negaliu dabar, man reikia…

Ir nubėgau, ir man pasivaideno, kad sniegas, mano kojų trypiamas, klausė kodėl, o aš-kuris-ant-rankenos liūdnai dūsavo klausydamas mano tolstančių žingsnių. O aš-nusivylęs-savo-praradimais slinkau namo. Slinkau ir galvojau apie mūsų besmegenį. Su plaukais iš šermukšnio šakelių, strampais vietoj rankų ir neaiškiais krateriais vietoj veido. Galvojau, kaip gerai dabar toms snaigėms, kurios liks gulėti kur nusileidusios ir niekas jų nesučiups, nedusins, netrupins. Kaip gerai, galvojau, toms snaigėms, kad jos ne sausainiai. Kaipgi joms gerai, kad yra mažos, kaip nepakartojamai gerai, kad jų daug ir kad jokios Bobikų ieškančios bobos jų neardo, kaip ne-pa-kar-t…

Tada pamačiau jį. Pagal visas filmų ir filmukų klišes statytą. Su šaliku ant kaklo, šluota, įmūryta strampe, morka vietoj nosies. Ir man pasirodė, kad, mane pamatęs, jis dar plačiau išsiviepė ir gal net mirktelėjo kaire slyva.

Ir ką? – galvojau. Tavo šaliką švenčių proga pasidovanos girtuoklis, šluotą konfiskuos pagiriotas kiemsargis, slyvas sules paukščiai, o morką galvai nusiritus ant žemės nusineš benamiai šunys. Ir – nei snaigių, nei tavęs, besmegeni, tai ko gi tu džiaugiesi?

Besmegenis mane pavadino sausainiu – o gal man tik pasirodė – ir išdidžiai kilstelėjo smakrą. Visai kaip Onė, pamaniau, ir pajutau nemalonų dilgčiojimą plaučiuose. Gaila Onės. Taip norėjo sudėlioti tą besmegenį, visą savaitę kliedėjo, kaip nugyvensim šį penktadienį. Aš pasiimsiu storas pirštines ir apsikamšysiu šiltesniais rūbais, kad galėtumėm prie besmegenio dar ir angelus padaryt,– sakė. O man jau nuo pat pradžių kažkas nepatiko, kaži kokie neišsakyti žodžiai spaudė, graužė, pūliavo galugerkly, bet taip ir neįgijo man suvokiamo pavidalo. Kad ir kur būtų – chore, šokių pamokoj, kavinėj ar studentų atstovybės susirinkime, – Onė nuvogdavo man minutę, parašydavo sms su tekstu, blizgančiu nuo sniego. Dabar man atrodo, kad visos tos žinutės ne man buvo skirtos, o besmegeniui. „Besmegeniui reikia šaliko“, „Iš kur gausim šluotą?“, „Sugalvojau! Gal prismaigstom jam į galvą šermukšnių šakelių?“ „Matei orų prognozę? Žada šlapdribą“, „Gal pasiimk ryt morką?“ Ir net tos žinutės mane skaldo į kitus mane, kurie manęs nė nepažįsta, arba į tokius, kurie kažko reikalauja. Jie rėkia iš skirtingų pusių, skirtingais balsais ir intonacijom, ir nebežinau, į kurį pirmą atsisukti, nes nežinau, kuris pirmas pradėjo rėkti.

*

Besmegenis pasitaisė šaliką ir toliau spoksojo per mane. Kiaurai. Mūrijo mane į namų sienas, skaidė molekulėm ir mėtė jas į snaiges, snaigės leidosi ant mano palto, o besmegenis, besidarbuodamas, bukai šypsojosi.

by admin