Betarpiškumo Meistras

Betarpiškumo Meistras

Poetas Sigitas Geda. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Sondra Simanaitienė

Lapkričio 23 d. Pempininkų biblioteka ir Brigita vėl sukvietė visus geros valios literatūrreperius į susitikimą su viena ryškiausia lietuvių literatūros figūra – poetu Sigitu Geda. Literatūrologas Marijus Šidlauskas vėlgi mušė koja į diskusijos taktą, mygdamas, tiesa, jau ne vien socialinio skurdo nuospaudą ant iškilios inteligento sąžinės, kaip susitikimo su V. Blože metu, bet įpindamas ir kosminio erotiškumo spinduliavimą S.Gedos tekstuose (pvz., akmenų erotiškumas ). Gal kas nežino, kad dailininkui P.Repšiui, o ir S.Gedai bei M.Šidlauskui, K.Donelaičio ,,Metų” ištrauka, kur vežimo ratas sukasi purve, – yra vienas erotiškiausių vaizdinių lietuvių literatūroje.

Bet grįžtu į renginio pradžią. M.Šidlauskas išvardino tris lietuvių poetų laikysenas:

1) J.Marcinkevičius (socialiai sankcionuotas tautiškumas);

2) T.Venclova (kosmopolitas);

3) S.Geda (vertikalaus tautiškumo, siekiančio mūsų kultūros pradmenis ir pakylančio iki bendražmogiško apibendrinimo, pavyzdys).

Tokia ganėtinai aiški schema, bet, kaip ir visos schemos, ribota, kadangi neišsemia kiekvieno paminėto poeto pažiūrų ir kūrybinio palikimo pločio.

S.Geda kaip tarpininkas tarp tautiškumo ir kosmopolitiškumo.

Per Vėlines per radiją išgirdau tokią mintį apie S.Gedos kūrybą: jo poezijai labiausiai būdingas BETARPIŠKUMAS su protėvių pasauliu. Man labai patiko toks terminas – betarpiškumas. S.Geda savo tekstuose nuolat persikūnija į įvairius mitinius ar šiuolaikinius personažus. Ir jis tai daro taip betarpiškai, taip arti prieidamas prie daikto, žmogaus ar kito kokio gyvūno, kad erdvė ir laikas sudabartinami, tarsi perkuriami čia ir dabar iš naujo. Todėl nesvarbu apie ką jis rašo, ar apie savo didžiuosius mokytojus M.K.Čiurlionį ir V.Krėvę, ar apie indėnus, gyvenančius Majamyje, ar apie Jabaniškių gyventojus, viskas priartėja tarsi per didinamąjį stiklą.

Tame judesyje yra kažkas vaikiško, kažkas fluxiško. S.Geda sako: ,,Kiekvienas poetas turi turėti kosmogoninių idėjų” ir pristato vieną tokią – išversti ,,Dieviškąją komediją” į čiukčių kalbą. Bet čiukčiams, įtariu, ši idėja gal ir neatrodytų tokia jau kosmogoniška.

Ir dar norėčiau paminėti S.Gedos apdarą. Jis buvo apsirengęs tokio ypatingo žalumo glaustinuke po švarku, kad neliko abejonių, jog prieš mus stovi šamanas, čiukčių vadas, Smaragdo šalies burtininkas ar juodaodis reperis su grandine ant kaklo. Ar viskas kartu.

(Na, gal šiek tiek ir persistengiau.)

by admin