Bienalė – mieste, miestas – bienalėje

Bienalė – mieste, miestas – bienalėje

Gytis Skudžinskas

Ar įmanoma pristatyti reikšmingą meninį renginį mieste, kuriame niekada nestinga kultūros įvykių? Mieste, kuriame kasdien atidaroma bent po keletą parodų? Mieste, kuris it magnetas sutraukia aktualiausius kūrėjus, aktyviausios pasaulio galerijos atidaro savo filialus? Berlynas ištisus metus prisodrintas kultūrinių veiksmų, bet šį balandį atidaryta penktoji Berlyno bienalė žymi šio renginio dešimtmetį.

„Diena“ ir „Naktis“

Praėjusi ketvirtoji Berlyno bienalė renginio konkurencingumą pakėlė kuratoriumi būti pakviesdama ekscentriškąjį Maurizio Cattelaną ir daugybę šiuolaikinio meno žvaigždžių. Šiemet projektui vadovauja Bazelio meno centro direktorius, žinomas kaip naujų menininkų atradėjas Adamas Szymczykas ir nepriklausoma kuratorė Elena Filipovic. Šis tandemas automatiškai žada konceptualiai angažuotą ir netikėtą požiūrį.

Šiųmetį renginį kuratoriai padalijo į dvi dalis – „Dieną” ir „Naktį”. Pirmoji dalis dedikuota įprastiniam parodų rengimo principui, kai paroda atidaroma ir tunka jai skirtą laiką. O programa „Naktis” – tai platforma netradicinėms praktikoms, laike kintančiam menui. Pasirinkę tokį principą kuratoriai išplečia ne tik nusistovėjusį parodų darbo laiką, bet ir pačios bienalės – kaip vieno pagrindinio renginio suvokimo ir pasiekiamumo žiūrovui – ribas. Pasak A.Szymczyko, pavadinimas pasiskolintas iš ironiškos 80-ųjų dainos „Mano naktys gražesnės nei jūsų dienos”.

Konceptualią renginio konstrukciją diktuoja pati Berlyno miesto istorija – jungtis tarp Rytų ir Vakarų bei nesibaigianti miesto urbanistikos kaita. Darbuose akivaizdžios istorijos, kaitos, globalizmo, kontrolės ir panašios dominantės.

Akcentuoja istorinę atmintį

Ekspozicinių erdvių pasirinkimas bienalėje taip pat byloja apie istorijos akcentavimą šiemetėje parodoje. Pagrindinės ekspozicijos įrengtos KW institute ir Nacionalinėje galerijoje. Pastaroji, statyta iškilaus architekto Mieso van der Rohe’o, yra tapusi vakarietiškos kultūros triumfo simboliu – stiklinis monumentalus kubas pasitinka Šprė upę kirtusius rytiečius. O KW institutas įsikūręs buvusiame margarino fabrike rytiniame Berlyne – loftų ir demokratinės respublikos atminties ženklas.

Schinkel paviljone per visą bienalę pasikeisiančios keturios parodos analizuoja pačių menininkų personalinę atmintį (istoriją). Čia eksponuojamas autorius nepristato savo darbų, bet „kuruoja” ekspoziciją, joje surenka dizaino ar buities objektus, kurie buvo patrauklūs vaikystėje, turėjo įtakos požiūriui į meną ar buvo trokštami. Pavyzdžiui, pirmoji šiame cikle dalyvavusi Nairy Baghramian pristatė dizainerės Janette’os Laverriere veidrodžius.

Permąsto galios struktūrą

Kita aiški tendencija parodoje – miesto kaip galios struktūros permąstymas, kritika ar išaukštinimas.

Norvegas Pushvangeris pristato apie 150 ranka pieštų piešinių, kurie pasakoja istoriją apie įprastą, bet tikslia automatika tapusią šiuolaikiniame dehumanizuotame mieste gyvenančios šeimos dieną.

O Ahmetas Ogutas keleto šimtų kvadratinių metrų salę padengia asfaltu. Kūrinio pavadinimas „Pagrindo kontrolė” mums signalizuoja apie vis mažėjantį neurbanizuotos žemės plotą, o vienas parodos lankytojas tai įvardijo „globaliniu kilimu”.

Kiti autoriai, perkurdami miesto medžiagą, nagrinėja jo naudingumą ir objektų mieste prasmingumą. Vizualiai viena patraukliausių – Trisos Vonna-Michell instaliacija. Naudodama fotografijos ir vaizdo priemones, interjero detales, autorė sukūrė fantasmagorinę aplinką, kurioje matai lyg ir atpažįstamus vaizdus, girdi pažįstamus garsus, bet negali atrasti aiškių orientyrų, leidžiančių pasirinkti „teisingą” judėjimo kryptį.

Radikaliau elgiasi Pedro‘as Barteiro’as, į švarią Berlyno gatvę perkeldamas Kazachstano autobusų stotelę. Šalia subtilios stiklinės vokiškos sesės sovietinių laikų konstrukcija atrodo kaip modernistinė skulptūra, o ne žmonėms pritaikytas funkcionalus objektas.

Gvildena humanizmo temą

Humanizmas mieste penktojoje Berlyno bienalėje buvo dar viena dominuojanti tema.

Kohei Yoshiyuki pristatė nespalvotų fotografijų ciklą, kuriame žmonės, bandantys atrasti intymią erdvę miesto parkuose, visuomet yra trikdomi pašalinių vojeristinių žvilgsnių.

O Gabrielis Loebellis pats įsikuria COMA galerijos vitrinoje ir keturias dienas bei naktis neatlikdamas jokių ypatingų veiksmų leidžia praeiviams save stebėti. Gyvūno rutina, monotonija ir apatija persmelkia šį performansą.

Kaip ir visos ekspozicijos ar specialūs renginiai gatvėse, parkuose, parduotuvėse, ne mažiau svarbi bienalės dalis yra ir specialiai išleista knyga. 600 puslapių leidinio negali pavadinti katalogu, nes čia pateikiami visai kiti autorių kūriniai. Tekstai nagrinėja didžiųjų meno parodų tradiciją, tokių parodų dominavimą, miestų funkcionalumą ir raidos politiką.

by admin