Blyksniai po Pilies teatro dangumi
Gitana Gugevičiūtė
Režisieriaus Alvydo Vizgirdos vadovaujamas Pilies teatras nuolat atsinaujina, pasipildo kūrybingomis (ir mažiau kūrybingomis) asmenybėmis. Vis dar neturintis nei nuosavos salės, nei pakankamai lėšų, kurios menininkams leistų jaustis tikrais profesionalais (ne tik teatro entuziastais), teatras savo pastatymais kartais pavojingai priartėja prie saviveiklos, kartais – maloniai nustebina originaliais sprendimais, gimstančiais iš to paties „neturto“… Bet šiandien – ne apie jų buitį, o apie dvi premjeras, kurios vasaros vėjų prapūstoms smegenims pasiūlė patrauklią mankštą, o akims suteikė malonumą.
 |
| Akimirkos iš R.Bunikytės spektaklio „Ne aš“ pagal S.Beketo pjesę, kurios naujausiame pastatyme nereikia stengtis viską suprasti logiškai, bet tapti aktyviais vaizdo gimimo liudininkais – būtina. Karolio Makausko nuotraukos |
Spektaklį (jis nuo rudens bus įtrauktas į Pilies teatro repertuarą) pagal S.Beketo pjesę „Ne aš“ pristatė jauna režisierė Rūta Bunikytė. Daugiau nei dvidešimties metų režisūrinio darbo patirtį turintis režisierius A.Vizgirda scenoje realizavo jau gana populiarios lietuvių dramaturgės L.S.Černiauskaitės pjesę „Blyksnis po vasaros vandeniu“.
„Ne aš“ ir „Blyksnis po vasaros vandeniu“ – vizualiai labai estetiški, scenografiškai išbaigti spektakliai, nelyg scenos dėžutėje dailiai įpakuoti masinantys „saldainiai“ (jų skonis paaiškėja tuomet, kai perprantama ingredientų – veikėjų, veiksmo, teksto, muzikos ir t.t. – tarpusavio dermė). Trumpai apie kiekvieną spektaklį.
Žodžiai virto veiksmu
R.Bunikytė pasirinko gana keistą medžiagą – 1972-aisiais parašytą nedidelės apimties ir neįprastos formos S.Beketo pjesę. Tai tarytum „smegenų samprotavimas“, išpažintis, monologas, nuolat kontroliuojamas „vidinio balso“, bandymas suvokti tapatybę.
Teksto spektaklyje dar mažiau nei pjesėje, nes režisierė žodžius ir tarp jų įsiterpusias pauzes pavertė veikėjais ir aktyviu veiksmu. Atsirado Ji (jauna) (Rasa Jasaitytė), Bobutė (Aušra Daukantaitė), Kiti (Loreta Vaskova, Karolis Makauskas, Tomas Jašinskas, Aivaras Jonyka), Vaikų auklėtoja (Sigita Bartulytė), Klausytojas (Saulius Frolovas). Buvo sukurtas daugiau ar mažiau apčiuopiamas siužetinis karkasas, iš atskirų išbaigtų epizodų formuojamą spektaklį leidžiantis vadinti stilingu ir vientisu metaforomis puoštu statiniu.
Pozityvius vertinimus provokuoja atskirų spektaklio detalių junglumas bei aktorių ansambliškumas, jų kūnais piešiamo peizažo precizika…
„Ją“ vaidinančiai R.Jasaitytei tenka nemažas psichofizinis krūvis, tačiau ji paneša savo naštą ir kuria patrauklų vaidmenį: kitokios, o todėl ir vienišos, sykiu bejėgės ir stiprios merginos paveikslą. Joje gyva pastanga susivokti ir jos vaidmens gyvybė puikiai išryškėja kolektyviniu panašumu užkrėstų veikėjų apsuptyje.
Paliko erdvės
 |
| Bazilė (V.Ptašinskaitė). Kiprelio mama (M.Alseikaitė). Nerijaus Jankausko nuotraukos |
Verta paminėti S.Bartulytės sukurtą makabrišku humoru nuspalvintą personažą, plastišką A.Daukantaitės senutę, o ir kitais būtina nors pasidžiaugti: neiškristi iš konteksto, subtiliai integruotis į spektaklį, nesudarkyti jo estetikos – pasiekimas.
Šis teatras – veikimo teatras, todėl veiksmas, gimdantis vaizdą, yra kur kas svarbesnis nei nuoseklus, motyvuotas elgesys.
Spektaklio nereikia stengtis suprasti logiškai, bet tapti aktyviais vaizdo gimimo liudininkais (estetais) – būtina.
Spektaklio erdvė (scenografijos konsultantė – Nadežda Gultiajeva, dailininkė – Rūta Bunikytė) – keliaplanė, pabrėžtinai nefasadiška, tarsi nukreipianti dėmesį į egzistencijos užkulisius: scenos gilumoje – polietileninė „rankovė“ (lyg koks kanalas į anapusybę), pilkšva prieblanda, tuštoka erdvė, kurioje stovi medinės kėdės, mobili metalinė struktūra, vežimėlis su didžiuliu katilu ir metalinėmis lėkštėmis, žolės kupsteliai, vanduo, žemės juosta avanscenoje.
Spektaklis interpretatyvus, jame apstu subtilių metaforų, aliuzijų, nestinga ir nutylėjimų, klaustukų. Režisierė neabejoja savo žiūrovo kompetencija, todėl palieka užtektinai erdvės refleksijoms, idėjoms, vidiniam įspūdžiui.
Kviečia pasvarstyti
A.Vizgirdos vaidinimas, regis, kažkap „susišaukia“ su R.Bunikytės spektakliu, tačiau yra kitoks: aiškesnis (lengviau atpažįstamas), kitaip motyvuojamas.
„Blyksnis po vasaros vandeniu“ – pjesė apie vienuolikametę mergaitę, kuri po motinos mirties įgyja stebuklingų galių (gydo žmones ir gyvulius). Šioje pjesėje, kaip ir ankstesnėje L.S.Černiauskaitės dramaturgijoje bei prozoje, vaizduojami sudėtingi ir trapūs tėvų ir vaikų santykiai, artumo ir meilės ilgesys.
Režisierius nepamokslauja, bet kviečia žiūrovus pasvarstyti, ar suaugusieji, augindami savo vaikus, viską daro gerai. Pjesėje nagrinėjamos „ribinės“ gyvenimo situacijos: (ne)noras gyventi (kad gyventum, visų pirma privalai norėti gyventi), tėvo meilė dukteriai (kada ji pradeda žeisti ir žlugdyti), motinos meilė sūnui (kaip motinos susikurtas idealas užmuša sūnaus tikrąją individualybę), kitos moters atėjimas į šeimą…
Daugelis L.S.Černiauskaitės veikėjų paženklinti ypatingomis patirtimis, turi keistų įpročių, neįprastai mąsto, todėl kuriamas vaidmuo reikalauja iš aktorių profesionalumo ir vidinės jautros, ieškant savyje vaidmeniui įtaigumo suteiksiančių dominančių.
Vaidina naujokai
 |
| Naujausias A.Vizgirdos spektaklis išsaugojo L.S.Černiauskaitės pjesėje “Blyksnis po vasaros vandeniu” užkoduotą kinematografiškumą, vaizdų iliuzoriškumą. |
…O spektaklyje vaidina jauni ir nedidelę sceninę patirtį turintys žmonės (Pilies teatro naujokai).
Jei R.Bunikytės spektaklyje veikėjai daugiau abstrahuoti, schematizuoti, tai A.Vizgirdos vaidinime charakterius bandoma psichologizuoti, pateikti motyvuotą jausmų sklaidą.
Ir kas atsitinka, kai aktoriai išjuda iš centrinio mizanscenos taško? Kai iš savo vidaus pasiunčia žodį?
Prasideda vaidmens blefavimas; veikėjo vidinė tiesa imituojama, o žodžiai – negyvi, nes neįprasminti. Atrodo, kad aktoriai nesuvokia, kokį tekstą jie sako ir kodėl jį sako.
Vienuolikametę mergaitę Bazilę vaidinanti V.Ptašinskaitė gana sėkmingai kuria ne pagal metus įžvalgią ir išmintingą veikėją. Antroje spektaklio dalyje savotiškai sužiba M.Alseikaitė (Kiprelio mama), jau spėjusi įvaldyti net kai kurias profesionalių aktorių naudojamas trafaretines jausmų raiškos klišes. Gana aiškius, nors monotoniškus vaidmenis atlieka E.Miškinytė (mokytoja Ada) ir E. Prūsaitė (žurnalistė Felicija).
Labiausiai glumina A.Martinkaus (Bazilės tėvas) vaidmuo: seklus ir svarbiausia – neįtikinantis. Gal aktorius tiesiog per jaunas? Mano požiūriu, A.Martinkaus vaidmuo mažų mažiausiai komiškas (kaip ir šypsotis verčiantis slaviškas Kiprelio (akt. O.Šiaučiulis) akcentas). Neigiama prasme.
Atliepia scenovaizdis
Subtilūs A.Zinčiukaitės kostiumai gražiai dera su spektaklio scenografija. A.Vizgirda padengia grindis šienu, kurio minkštumas ir plevenančios užuolaidos lengvumas yra harmoninga atsvara „marmurinei“ kitų scenos objektų (biusto, svarstyklių, kėdžių, lentos) statikai.
Spektaklis išsaugo pjesėje užkoduotą kinematografiškumą, vaizdų iliuzoriškumą, o „gyvuosius paveikslus“ primenančios mizanscenos vykusiai „užfiksuoja“ poetinę pjesės prigimtį.
Gal tik Gintaro Kizevičiaus muzikinė kompozicija kiek per atkakliai dramatiška, per tiesmukiškai antrinanti pakeltu balsu bandomam perteikti tragizmui…
Belieka abiem spektakliams palinkėti patogių, vertingų metamorfozių ir dėmesingos publikos rudenį.
