Bohemiečiai įgyvendina svajones
Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt
Režisierė Dalia Ibelhauptaitė jau du dešimtmečius gyvena Londone ir stato operas garsiausiuose pasaulio teatruose. Bet pastaruosius ketverius metus trečdalį savo brangaus laiko ji praleidžia Lietuvoje, Vilniuje režisuodama ir prodiusuodama pačios inicijuoto bohemiečių sambūrio spektaklius. Režisierė džiaugėsi, kad pagaliau naujausias bohemiečių projektas „XYZ“ pasiekė ir Klaipėdą.
Menas ir verslas – draugai
– Kaip jums pavyko suvienyti meną ir verslą? Teko girdėti, kad tarp bohemiečių esama ir klaipėdiečių?
– Prieš ketverius metus, kai mes su Gintaru Rinkevičiumi Vilniaus kongresų rūmuose kūrėme „Bohemą“, turėjau idėją rasti rėmėjų, kurie padengtų didžiąją dalį pastatymų išlaidų. Tada valstybės prisidėjimas būtų dalinis. Visuomet daugiau tikėjausi iš valstybės, bet jos indėlis visąlaik buvo 10 proc. ir 90 proc. lėšų visada buvo privačios. Tuomet „Bohema“ pritraukė didžiausią Lietuvos verslą. Taip pat ir Klaipėdoje. Ji man visada atrodė gyvos energetikos miestas. Nes Klaipėda visąlaik žiūrėjo į tolį, į jūrą ir, mano nuomone, visuomet turėjo kosmopolitišką, gyvą požiūrį, nes tai yra uostas, skirtingos energijos čia praeina. Tas žmogus, kuris pirmasis čia prie mūsų prisijungė, buvo „Limarko“ prezidentas Vytautas Lygnugaris. Kai pirmąsyk važiavau su juo susitikti, nežinojau, ko tikėtis. Buvo labai didelė baimė: kaip tu gali įtikinti žmogų, kuris yra 300 km nuo Vilniaus, kad jis dalyvautų mūsų veikloje tenai. Bet tai tas atvejis, kai sutinki žmogų ir nieko sakyti nereikia, ir žinai, kad jūs būsite kartu ilgai. Kai mes susitikome su jo komanda, supratau, kad tai yra žmonės, kurie nori būti kultūros, meno vystymosi dalimi, jie nori prisidėti prie ugdymo, augimo, galimybių jauniems sudarymo. Iš tikrųjų bohemiečiai yra jaunų žmonių sambūris. Prieš ketverius metus apie juos niekas nežinojo. Norėjosi jiems suteikti galimybę vaidinti didžiuosius vaidmenis nelaukiant, kol jų eilė ateis ir jiems bus 40 metų.
Taigi tądien iš Klaipėdos išvažiavau gavusi dovanų „Limarko“ skėtį, kurį šiandien tebeturiu, ir su „Limarko“ – kaip didžiuoju mūsų rėmėju. Ir mūsų draugystė tęsiasi ketverius metus, visąlaik Vytautas į mūsų spektaklius atveža savo draugus. Niekada nesilaikau tos nuomonės, kad menas ir pinigai nedraugauja. Man verslas yra draugai, partneriai, nes mes kartu tai darome. Tik ateiname iš skirtingų pusių: jie man suteikia galimybę, mes kartu kuriame, bet jie turi būti tos galimybės dalis.
Ir visąlaik, nuo pat premjerinio „Bohemos“ spektaklio su Vytautu kalbėjome, kad reikia bohemiečiams atvažiuoti į Klaipėdą…
Į sceną – retenybes
– Ir kodėl gi taip ilgai jūs pas mus važiavote?
– Mūsų pastatymai yra nepaprastai dideli. Pirmiausia – žmonių skaičiumi, nes pas mus scenoje yra 60 choristų, 10 solistų, dar tiek pat statistų, 80 muzikantų orkestras; už scenos yra 6 aprengėjai, 6 grimuotojai, 10 apšvietėjų, keli asistentai. Per 200 žmonių kuria spektaklį. Jau nekalbant apie dekoracijų dydį, kostiumų kiekį ir visa kita. Todėl visas tas „pervažiavimas“ yra finansiškai nepakeliamas.
Klaipėdoje iki šio pavasario nebuvo tokios vietos, kur galėtume su savo spektakliais sutilpti. Vienintelis dalykas, ką visuomet turėjome, – labai didelį norą.
– Per tuos metus jūs išaugote, sukaupėte repertuarą… Įdomu, kodėl būtent tuos kūrinius, o ne kitus statėte?
– Per ketverius metus mes labai pasikeitėme. Turime jau penkis spektaklius. Pradėjome nuo G.Puccini’o „Bohemos“, kurią vis dar rodome, gruodį bus jau 40-asis spektaklis. Kai statėme „Bohemą“, ji Vilniuje nebuvo rodyta nuo 1983-iųjų, ir mano misija buvo ne tik kurti spektaklius su jaunimu, bet ir atvesti į sceną seniai statytus arba visai nestatytus kūrinius. Arba tokius, kuriuos žmonės girdėjo, bet nematė. Nes aš galvoju, kad mes daugelio dalykų nežinome, tiesiog žmogui reikia duoti galimybę pamatyti, tada jis gali mėgti ar nemėgti. Bet jis turi išvysti visą spektrą, kad suvoktų, kas jam patinka ir kas ne.
Antrasis spektaklis buvo W.A.Mo-zarto „Užburtoji fleita“. Sudėtingas pasirinkimas, nes tai buvo Mozartas, sunkus kūrinys… Bet mane ištiko šokas, kai sužinojau, kad visos, nekupiūruotos šios operos Vilniuje niekas nebuvo pastatęs. Mums norėjosi ją pastatyti visą. Po ilgų debatų ryžomės. Ir vėlgi per metus mes ją parodėme 23 kartus. Ir pas mus šios operos pažiūrėti ėjo jauni žmonės. Staiga pradėjo ateiti ir tie, kurie galbūt niekada anksčiau negalvojo, kad jiems tai bus įdomu.
Jaunimui duoda šansą
– Išduokite, kur slypi šios traukos paslaptis?
– Man opera yra menų sintezė. Mūsų komandai svarbu viskas. Žinoma – muzika, kurios siela yra dirigentas G.Rinkevičius. Tai aukščiausio lygio profesionalas, jaunatviškas, revoliucingas, galintis ryžtis bet kokiam eksperimentui. Mudu su Gintaru jau 10 metų dirbame kartu, Lietuvoje pastatėme 7 spektaklius. Tokie pat svarbūs ir Juozo Statkevičiaus kostiumai. Tai yra vizualus menas. Tas žmogus, kuris atėjo pasižiūrėti „Užburtosios fleitos“, gal atėjo ne dėl muzikos, bet išeidamas tikrai įvertino ir ją.
Po to mes pastatėme R.Leoncavallo „Pajacus“ ir J.Massenet „Verterį“, kuris buvo Lioros Grodnikaitės ir Edgaro Montvydo svajonė. Edgaras 10 metų svajojo padainuoti Verterį. Mes žinome solistų svajones. Kaip manote, kodėl jie pas mus grįžta? Dabar iš mūsų grupės 8 dainuoja Europos scenoje, dauguma iš jų gyvena Vakaruose, bet sugrįžta pas mus, kai rodome savo spektaklius. Ir jie nori, kad statytume naujus. Manau, todėl, kad leidžiame jiems būti drąsiems, tokiems, kokie kitur jie negali būti. Ir mes turime humoro jausmą. Tik taip galima daryti labai sunkius dalykus. Mes duodame šansą žmonėms įgyvendinti svajones. Mūsų spektakliuose sukūrę vaidmenis, juos dabar jie dainuoja Europos teatruose.
-Tarp operų įsimaišė ir miuziklas. Kodėl tik vienas?
-Tokie miuziklai kaip A.L.Veberio yra ne man. Bet man įdomu sudėtingas miuziklas, kuris yra lygiavertis kitiems rimtiems žanrams. Tai, žinoma, Bernsteinas ir Sondheimas. Pasirinkome S.Sondheimo „Svynį Todą: Demoną kirpėją“, kuris, man atrodo, tada labai atitiko Lietuvos nuotaikas.
Su energija širdyje
– Ką su bohemiečiais statysite dar?
– Labai tikiuosi, kad P.Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“. Premjera turėtų būti pavasarį. Mes turime nuostabius balsus šiai operai. Vėl šuolis – nuo Sondheimo prie Čaikovskio. Bet labai gerai įvairovė, nes tuomet kiekvienas žmogus atranda kažką sau. Dar mūsų svajonėse – G.Puccini’o „Manon Lesco“, kurią ruošiamės pristatyti jau gegužę. Ir rūpi absoliučiai nekomerciniai operos kūriniai, kurie Lietuvos teatruose niekada nebus pastatyti, nes tam nesurinks lėšų. Bet tai yra genialūs kūriniai, kurie visame pasaulyje rodomi, bet mes čia jų negirdėjome ir nematėme. Man labai norisi nors kartą per metus suteikti Lietuvos publikai tokią galimybę. Su bohemiečiais ir G.Rinkevičiaus orkestru ketiname parengti tas operas. Galbūt tai bus teatralizuoti koncertiniai jų atlikimai su nedideliu scenografiniu apipavidalinimu, bet muzika skambės visa, be kupiūrų. Pirmasis kūrinys iš šios serijos pasirodys gegužės pradžioje. Tai bus pas mus išvis neatliekamo L.Janačeko opera „Katia Kabanova“. Taip pat jau laukia eilės A.Bergo „Lulu“ ir S.Prokofjevo „Ugninis angelas“.
– Tai jūsų misija – be pabaigos?
– Kai man žmogus pasakoja buvęs vakarienėje, kurioje visą vakarą prie stalo buvo ginčijamasi, kas geriau – „Bohema“ ar „Urburtoji fleita“, džiaugiuosi, kad mano misija atlikta. Nes svarbu, jog vyksta dialogas. Ir mums svarbu visąlaik keistis. Kad jauni žmonės turėtų kitas galimybes, kitą šansą šiame rimtame mene. Kad jie negalvotų, jog tai yra aptriušęs naftalinas, kažkas nuobodaus ir tinkamo tik pagyvenusiems žmonėms. Kai scenoje ir užkulisiuose yra kita energija, pas mus ateina ir kita publika.
Tą energiją širdyje išlaikyti labai svarbu. Todėl pas mus dirba labai jauni žmonės. Mes matom, kaip jie stiebiasi, kažkur išvažiuoja, pasisemia žinių. Tai puiku. Bet mūsų misija buvo sukurti jiems vietą Lietuvoje. Kur bebūtų, kad jie atvažiuotų čia ir pasidalytų savo talentu, kad juo pasidžiaugtume visi. Ir gerai, kad jie išvažiuoja, nes kitur dar naujų dalykų pasisemia. Bet labai svarbu, kad jie grįžta. Mums pavyko sukurti jiems šeimą, namus. Jie įtvirtina tą struktūrą, kurios Lietuvoje iki šiol nebuvo, ir mes kovojame, kad ją įteisintume. Tai yra privati ir vieša partnerystė. Galvoju, kad yra klaidinga sėdėti ir laukti ranką ištiesus, kol vastybė tau duos pinigų kažkam padaryti. Visąlaik norėjau, svajojau pajungti didįjį Lietuvos verslą būtent menui. Ji dabar jau kaip ir įgyvendinta. Pas mus rėmėjai visi yra svarbūs ir jie yra kartu su bohemiečiais.
Svarbu susitikti čia
– Kaip jums pavyko įtikinti verslo ryklius, kad verta į tai investuoti?
– Jie turi atėję pamatyti rezultatą. Kad žinotų, kam duoda pinigus. Tai yra sponsorystė, absoliuti labdara. Aš visąlaik rėmėjams siunčiu ataskaitas. Jie stebisi, kodėl tai darau. Aiškinu, kad matytumėte, ką veikiame. O jie sako – mes scenoje matome. Pas mus nėra rėmėjų kaitos. Net šiuo sunkmečiu mūsų nepaliko nė vienas mecenatas. Man tai didžiausias komplimentas.
– Vis dėlto „XYZ“ – visai kitas dalykas…
– Taip, ir tai yra ne vieno projekto pavadinimas, o nauja mūsų veiklos linija. Ji net turi atskirus rėmėjus. Tikimės, kad su „XYZ“ vėliava dar bus daug įvairių koncertinių ir teatrinių projektų. Bet principas išliks tas pats – elektronika su bohemiečiais. X – tai bohemiečiai, Y – „Silence“ grupė, o Z – netradicinė erdvė, kurioje mes susitinkame. Nes norime sudominti kuo daugiau publikos, kad ir jauni žmonės pamėgtų operą.
Žinote, teatras prasideda ne nuo pastato, valstybės įsakymų ar dotacijų. Ir rūbinių nereikia, nes paltą gali po kėde laikyti. Vakaruose net „Metropollitan“ operoje paltų niekas nekabina. Teatras prasideda nuo kuriančių žmonių širdžių viename kambary. Jeigu jiems kartu gerai, toji jų energija atves kitus. Ir tada ateis žiūrovų, prisijungs visi.
–Jūs puikiai mokate įtikinti.
– Dėl to, kad aš pati tikiu. Man tai ne darbas dėl pinigų, medalių ar karjeros.
– Jums nereikia pinigų?
– Be abejo, reikia. Bet aš užsidirbu kitur. Lietuvoje praleidžiu gal tik trečdalį savo laiko. Statau spektaklius Londone, Niujorke, taip pat Olandijoje ir Izraelyje neseniai teko dirbti. Bet pastaruosius dvejus metus mano pagrindinė veikla sukoncentruota čia. Lietuvoje įgyvendinau savo seną svajonę – galiu ir režisuoti, ir prodiusuoti savo darbus. Visada norėjau turėti galimybę išbandyti abu savo smegenų pusrutulius. Čia tie du pusrutuliai kartu veikia, ir visai neblogai. Dabar Londone ruošiu pora miuziklinių projektų – irgi industrinėje erdvėje. Po to jie iškeliaus į Brodvėjų ir Vestendą. Man nepaprastai įdomu išbandyti save įvairiuose žanruose, nes tai vienas kitą papildo. Kai dirbu dramos teatre, ten turiu galimybę tarsi piešti pieštuku – vesti labai ploną liniją.
Kai statau operą, tai – lyg aliejiniais dažais tapyčiau didžiulę drobę. O miuziklas – didžiausias monstras, tikras titanikas, sunkiau nei opera. Režisūroje miuziklas laikomas aukščiausia klase. Nes tenai dar įtraukiamas judesys, žymiai didesnė vizualika, dideli ir sudėtingi masteliai, jei iš tikrųjų nori padaryti gerai. Beje, „Svynis Todas: Demonas kirpėjas“ buvo pirmasis mano miuziklas.
– Nebandėte jį parodyti kitur, užsienyje?
– Ne. Nes jis beprotiškai didelis. Kaip ir kiti bohemiečių spektakliai. Nors mus su „Bohema“ kvietė į Niujorką ir turą po Ameriką, taip pat – į Taivaną ir Kiniją. Bet tokios kelionės mums per daug sudėtingos. Ir mes norime bandyti išgyventi čia. Mums nereikia dirbti Vakaruose, nes mes juose ir taip dirbame. Mūsų solistai E.Montvydas, L.Grodnikaitė, L.Pautienius, I.Prudnikovaitė, L.Bendžiūnaitė – visi gyvena ir dirba Vakaruose. Ieva ir Laimonas – Vokietijoje, Liora ir Lauryna – Londone, Edgaras – kone visoje Europoje. Su mumis išaugusi A.Grigorian nuo kitų metų Vokietijos teatruose Berlyne ir Kelne dainuos pagrindinius vaidmenis. Mums visiems svarbu atvažiuoti čia ir įgyvendinti savo svajones. Žinote, kai dirbame tenai, svarbiausia – turime pasirodyti gerai. Tai yra darbas: ateini, parepetuoji, grįžti į viešbutį ir sėdi vienas arba su kolega eini valgyti vakarienės. Čia, kai jie suvažiuoja, būna kaip senų mokyklos draugų susitikimas, tarsi sugrįžimas per Kalėdas į šeimą. Mūsų repeticijos vyksta po 12 valandų per dieną ir niekas nesiskundžia. Po to dar jie per „Skype“ toliau vienas su kitu kalbasi. Toks didžiulis noras būti kartu. Tokioje atmosferoje galima padaryti žymiai daugiau, nes tu nesukaustytas, nebaisu rizikuoti.
Nenupirksi už jokius pinigus
– Turbūt daugelio dalykų dabar turite atsisakyti ten, Vakaruose, kad būtumėte čia?
– O kaipgi kitaip? Negaliu nieko daryti puse kojos. Privalau investuoti 1000 procentų, kad visa ši didelė „mašina“ judėtų ir tobulėtų. Į bohemiečius sudėta nepaprastai daug žmonių energijos, meilės, vilčių – aš negaliu „pasiplauti“ dėl to, kad man kažkur kažkas kažką siūlo. Nes mes jau sukūrėme svajonę, kitokį teatrą, – aš negaliu iššokti iš greitai važiuojančio traukinio.
Yra dar viena labai svarbi priežastis, kodėl šiame gyvenimo etape esu čia. Stačiau ir Londone, ir Niujorke, visur… Bet tenai gali sukurti puikų spektaklį, geriausiu atveju jis bus geriausių spektaklių penketuke. Tada tu gausi kitą užsakymą, spektaklis vėl bus geriausiųjų penketuke… Bet tenai tu niekada nepakeisi žmonių gyvenimo. Nes kai yra 200 spektaklių vienu metu, ir visai kitaip išsivysčiusios kultūros, kai teatras, opera, visas tas menas yra pramoga, tu negali pakeisti šios pasaulio mašinerijos krypties ir tu pats esi jos dalis.
Kai mes pradėjome savo veiklą Lietuvoje, neturėjome nieko, tik didelį norą sudrebinti pasenusį operos pasaulį, nupūsti nuo jo dulkes, atvesti į XXI amžių ir sudominti jaunus žmones. Norėjome padaryti kažką tokio, kas nedaryta, kad tai būtų gyva dabar, šiandien. Po ketverių metų jau žinau, kad nenupirksi už jokius pinigus ir jokie pasaulio teatrai tau neduos tokios galimybės pakeisti jaunų žmonių gyvenimą, duoti jiems viltį. Kai mes pradėjome, tik E.Montvydas jau dainavo užsienyje. Dabar jau turime aštuonis žmones, kuriais galime didžiuotis tenai. Tai yra pasaka tokiai mažai šaliai kaip Lietuva. Mes turime tiek talentų ir jų nevertiname. Ir mano, ir G.Rinkevičiaus, ir J.Statkevičiaus asistentai yra žmonės, kurie po penkerių metų čia bus lyderiai. Jiems visiems dabar yra 20–25 metai. Visi sako, kad mes trenkti, nes pas mus visą „mašiną veža“ šis jaunimas. Nes aš turėjau didelį kompleksą: visąlaik man priekaištavo, kad aš per jauna. Ir kai pradėjau režisuoti 15-os metų, ir kai atvažiavusi į Londoną 24-erių pradėjau statyti spektaklius. Galvojau, sulauksiu 30-ties – tai pasikeis. Kur tau! Vis vaikas, dar jauna… Na, žinote, opera – dideli masteliai… Kai man suėjo 40 metų, nusprendžiau, kad man jau vienodai – lai sako ką nori. Bet tada pagaliau tos kalbos aptilo. Gal ir todėl visąlaik norėjau aplink save suburti jaunus žmones, kad tai, ką mes pasisėmėme, ko išmokome, galėtume perduoti jiems, kad jie turėtų galimybes dabar, kol yra jauni, toliau judėti. Kad jie pakankamai sukauptų patirties, stiprybės, drąsos, jėgos ir kitokio mąstymo. Kad dirbdami ir Vakaruose galvotų esą geriausi. Dabar du trečdaliai iš jų galėtų būti mano vaikai. Pagaliau man nebereikia būti jaunai. Bet žinokite, aš dar neatsilieku. Dirbu su tokia energija, kad net tiems, kuriems dar tik 22-eji, reikia paspausti greičio pedalą, kad suspėtų su manimi, Gintaru ir Juozu. Taigi jaunystė – širdyje. Ko gero, tai reliatyvus dalykas. Į „Svynį Todą“ eina ir 70-metės močiutės.
– Jums svarbu, kad publika jus mylėtų?
– Vieni gali ant manęs šaukti, kiti mylėti, dar daugiau – nemylėti… Galvoju, jei tave visi myli, tuomet jau blogai, – vadinasi, esi vidutinybė. Turi būti pusiausvyra: pusė žmonių turi nekęsti, kita pusė – mylėti, tada tu esi gyvas. Kaip sakau, žmonės už mus balsuoja, kai perka bilietus. 100 spektaklių po 1000 žmonių – štai ir atsakymas. Smagu, kad žmonėms to reikia. Čia ir slypi visas grožis, kad Vilniuje vienoje gatvės pusėje stovi Nacionalinis operos ir baleto teatras, o kitoje – Kongresų rūmai, kur bohemiečiai rodo savo spektaklius, – mes žiūrovams galime pasiūlyti skirtingus dalykus. Iš to laimi visi.
