Bristolio vasaros blyksniai
Danutė Petrauskaitė
Bristolis – vienas didžiausių pietvakarių Anglijos miestų ir prekybos uostų, garsėjantis ne tik muzikos ir kino industrija, bet ir universitetu. Šiąvasar teko jame lankytis.
XVIII a. garsėjęs kaip vergų, gabenamų į Šiaurės Ameriką, punktas, vėliau – pramonės ir prekybos centras, šiandien Bristolis didžiuojasi pasiekimais mokslo ir kultūros srityse. Jis gali pasiūlyti bemaž visus malonumus kaip ir Londonas, tik siauresnėje erdvėje. Jame veikia dešimtys teatrų bei koncertų salių, muziejai ir meno galerijos. 2008-aisiais miestas tapo Europos kultūros sostine. Tačiau jaunimą iš visų kraštų labiausiai vilioja Bristolio universitetas.
Šimtametis universitetas
Bristolio universitetas nėra labai senas, palyginti su kitomis tos rūšies mokslo įstaigomis Anglijoje. Šiemet jis švenčia tik savo pirmąjį šimtmetį.
1876-aisiais pradėjęs veiklą kaip Londono universiteto kolegija, beje, pirmoji Anglijoje, kurioje lygiomis teisėmis studijavo ir vyrai, ir moterys, savarankiška institucija jis tapo 1909 m. gegužę, kai karalius Edvardas VII patvirtino jo statutą. Miestiečiai šią džiugią žinią sutiko virš namų iškeldami Anglijos vėliavas ir skambindami bažnyčių varpais.
Ypač daug prie universiteto steigimo prisidėjo tabako kompanijos įkūrėjų Willsų šeima. Ji laikė savo krikščioniška pareiga dalį iš verslo gautų lėšų investuoti į mokslą. Jos dėka duris atvėrė daug universiteto padalinių. Henry’s Overtonas Willsas III (1828–1911) tapo pirmuoju garbės rektoriumi. Po mirties jo sūnūs nutarė įamžinti tėvo atminimą, padovanodami universitetui pastatą. Šioms reikmėms buvo skirta 100 tūkst. svarų sterlingų.
Angliškos gotikos pavyzdžiu architekto George’o Herberto Oatley’aus suprojektuotas statinys duris atvėrė 1925-aisiais. Šiandien tai vienas įspūdingiausių Bristolio pastatų, kuriame yra įsikūręs Teisės fakultetas. Jo didžiojoje salėje vyksta įvairios ceremonijos, rengiami koncertai.
Tarp universiteto garbės rektorių buvo ir Winstonas Churchillis, šias pareigas ėjęs iki pat mirties. Universitetas, kuriame dabar mokosi per 23 tūkst. studentų, pasklidęs po visą miestą, todėl Bristolis yra panašus į vieną didelį studentų miestelį.
Geriausiųjų dešimtuke
Dauguma studentų gyvena bendrabučiuose, kurie neprimena mūsiškių. Kiekviename kambaryje, kuriame įsikūrę po vieną ar du studentus, yra kriauklė, dušas ir tualetas. 6–8 kambariai sudaro vieną bloką, turintį virtuvę. Į tokį bloką veda atskiras įėjimas. Niekur neteko pastebėti aptekėjusių lubų ar sienų, surūdijusių vamzdžių. Visur tvarka ir švara. Bendrabučiai yra stebimi per videokameras, juos prižiūri ir saugos tarnyba. Bakalauro studentai gyvena atskirai nuo magistrantų. Tokį rūšiavimą lemia besimokančiųjų amžius ir akademiniai interesai. Pašaliniams bendrabučiuose yra draudžiama apsistoti net ir vienai dienai. Ir toms taisyklėms ne daug kas nusižengia.
Net ir vasaros metu universitete verda gyvenimas. Čia vyksta anglų kalbos kursai pradedantiesiems bei tiems, kurie nori išlaikyti britišką IELTS egzaminą ir studijuoti Anglijoje. Intensyvias vienerių metų magistro studijas pasirinkę studentai per šiuos mėnesius turi parašyti baigiamąjį darbą, tad atostogomis džiaugtis jiems netenka. Todėl biblio-
tekose, kurių visi fondai yra atviri, gausu skaitytojų, jie apgulę ir internetinių klasių kompiuterius.
Nei į biblioteką, nei į bet kokį fakultetą be leidimo ar studento pažymėjimo patekti neįmanoma, bet užsiregistravus tai padaryti galima. Kaip ir pasimaudyti universiteto baseine, aptarnaujančiame ne tik akademinę, bet ir miesto visuomenę, aišku, už tam tikrą mokestį.
Bristolio universitetas patenka į Jungtinės Karalystės geriausių universitetų dešimtuką. Europos ir pasaulio reitinguose jis taip pat užima labai aukštas pozicijas. Be to, universitetas gali pasigirti šešiais Nobelio premijos laureatais. Jis yra užmezgęs ryšius su Russell Group, Coimbra Group ir Worldwide Universities Network universitetų grupėmis, kurios vienija tyrimų srityje stipriausius Jungtinės Karalystės ir Europos universitetus. Tad nenuostabu, kad šiame universitete gausu studijuojančiųjų iš kitų šalių, taip pat ir Lietuvos.
Paslaptingasis Banksy
Tik atvykus į Bristolį, pačiame miesto centre į akis krito ilgiausia eilė žmonių, nežinia ko laukiančių. Bet greitai išaiškėjo, kad tai norintieji patekti į miesto muziejų, kuriame veikia Banksy paroda. Nuo birželio vidurio jie po kelias valandas stovėjo ir per lietų, ir saulei spiginant, kad tik pamatytų daug diskusijų keliančius Banksy darbus, eksponuotus čia iki rugsėjo.
Kas gi tas Banksy? Ogi niekas iki šiol tiksliai taip ir nežino. Prieš metus britų spauda spėliojo, kad tai gali būti Robinas Gunninghamas, gimęs 1974-aisiais Bristolyje ir ten užaugęs. Tačiau dailininko atstovai atsisakė patvirtinti šią informaciją – prieš dešimtmetį išgarsėjusio menininko tapatybė vis dar slepiama. Kiti aiškina, kad tai yra Robertas Banskas, Anglijos pilietis, ketinęs tapti mėsininku.
Apie jį daug kalbama, daug istorijų pasakojama, bet taip ir neaišku, kurios jų tikros, o kurios išgalvotos. Akivaizdu viena – Banksy yra didelis grafitų meistras, pasirinkęs šią techniką, norėdamas būti politiškai ir socialiai iškalbingas. Kaip „Bernardinuose“ teigė Eglė Šlioževičiūtė, „Banksy užvaldė ne tik gatvės vaikėzų, sociologų, turistų, bet ir meno kritikų simpatijas“. Kiekvienas jo darbas, – ar tai būtų paveikslas, skulptūra, plakatas, muliažas, ar instaliacija, – perduoda konkrečią informaciją, dažnai net ir žodžiais įvardytą. Ir tai daroma su sarkazmu, priverčiant lankytoją susimąstyti, ką jis valgo ir geria, koks jo santykis su fauna bei flora, valdžios institucijomis, meno pasauliu, koks jo požiūris į silpnesnius už save, kaip jis atlieka savo pareigas.
Prieš molbertą sėdinti ir akimis mirksinti beždžionė, užsidėjusi ant galvos dailininkų mėgstamą beretę, ima kelti abejonių, ar kiekvienas su tokia berete vaikščiojantis ir save menininku vadinantis dailininkas iš tikrųjų yra ko nors vertas, ar jis, kaip ta beždžionė, tik mėgdžioja, ką mato, ir negali pasiūlyti nieko naujo.
Beždžionės (kaip ir žiurkės) yra dažnai sutinkamos Banksy darbuose. Jos tapatinamos su kvailais parlamentarais, rūkančia nėščia moterimi ir net karaliene. Banksy ekspozicijoje priverčia krūptelėti išmėsinėto leopardo kailis, dresiruotoją suėdęs kruvinas liūtas ir net niekuo nekalti, bet jau pasmerkti mirčiai viščiukai. Pasižiūrėjus į tik ką išsiritusius geltonsnapius, įvilktus į tešlą ir geriančius ne vandenį, o padažą, pamačius iš skausmo besiraitančias dešreles, iš karto norisi papildyti vegetarų gretas.
To ir siekia Banksy – kad nežudytume ne tik žmonių, bet ir gyvūnų, padėtume skurstantiems, nebūtume abejingi neteisybei, stabdytume smurtą ir besaikį vartojimą – pradedant maistu ir baigiant šiuolaikinėmis technologijomis.
Miuziklo kerai
1912-aisiais miesto centre įsikūręs teatras „Bristolio hipodromas“ visą vasarą žiūrovams siūlė įvairiausių muzikinių žanrų renginius. Dažniausiai tai buvo šou ir miuziklai, kuriuos rodė iš Londono atvykę artistai.
Jei vieni spektakliai buvo atvežti vienai ar dviem dienoms, tai populiarusis miuziklas „Čikaga“ – visai savaitei. Šis 1976-aisiais Brodvėjuje gimęs kūrinys yra gerai žinomas visame pasaulyje. Jis pelnė aukščiausio lygio Amerikos ir tarptautinių konkursų apdovanojimus; jo motyvais sukurtas kino filmas taip pat susilaukė šlovės. Tačiau brangiausi laurai – žmonių dėmesys. Yra skaičiuojama, kad šį spektaklį matė apie 18 mln. žiūrovų.
„Čikaga“ – tai muzikinis pasakojimas apie seksą, džiazą ir žmogžudystes, atkuriantis 1930-ųjų Amerikos didmiesčio gyvenimą.
Roxie vaidmenyje Bristolyje pasirodė Emma Barton, Velmos – Twinnie-Lee Moore, Billy’o Flinno – Gary’s Wilmotas. Talentingi artistai ne tik meistriškai dainavo, bet ir šoko. Sunku buvo patikėti, kad įmanoma taip nepriekaištingai atlikti vokalines partijas ir kartu sportiškai judėti, net rodyti gimnastinius triukus. Pradžioje kilo įtarimas, kad dainuojama iš fonogramų, tačiau jis išsisklaidė pasikalbėjus su teatro darbuotojais.
Žiūrovų dėmesys buvo sutelktas ir į 10 scenoje grojančių instrumentalistų. Jie visi kartu su solistais muzikavo – kentėjo ir džiaugėsi, mirė ir gyveno. Praeito šimtmečio trečiojo dešimtmečio džiazo muzika, nuotaikų kontrastai, aukščiausio lygio atlikimas sukūrė įspūdingą reginį. Visiems buvo sunku atsisveikinti su tikros istorijos, atsitikusios Čikagoje, herojais. Kokie vis dėlto galingi gero miuziklo kerai!..
