Justė Karpavičiūtė
Brolis, mylimas
Jis turi nesveiką brolį, mano mylimas turi nesveiką brolį. Brolis visada šypsosi ir turi žalias akis, mylimo akys juodos, plaukai balti, o šypsena tik man. Brolis kartais pasako man labas, mylimas pabučiuoja. Kartais mes einam į kiną, visi trys einam, mylimas, aš ir brolis susikibę rankom kaip daržely vaikai, žaisdami „Ali baba“. Tik niekas nebėga į mus ir nebando išskirt, niekas neskanduoja ir rankas laikom daug laisviau, ne taip tvirtai. O kartais norisi, kad skirtų ir išskirtų, nesveiką brolį pasiimtų į savo komandą, o mus paliktų. Ne dėl to, kad maišosi ar šypsosi, ne dėl žalių akių, o dėl brolio nesveikumo, bėgančio pro akis, ausis ir burną. Noriu jį išgydyt, bet negaliu. Mano mylimas ne jis.
– Šiandien eisim į kiną.
– Brolis, tu ir aš?
– Mhm.
Ir man nelieka ką pasakyt, ir aš nežinau, kaip pasakyt. Užsakau internetu bilietus, nors interneto nekenčiu kaip ir kino. Milijonas žmonių, milijonas veidų, skirtingo juoko, skirtingų dūsavimų. O filmas turi būti kiekvienam iš mūsų asmeniškai, kiek-vienam suprast, pajust. Visai nenoriu jausti svetimo kvėpavimo sau į abi ausis ar girdėti svetimo juoko vietose, kurios visai nejuokingos.
Atsispausdinu, sulankstau, įsidedu į piniginę, ją į nutrintą kuprinę, kurią dažniausiai nešioja brolis, apsiaunu juodus ilgus batus, užsivelku juodą striukę, apsigobiu juodu šaliu, rakinu, trenkiu, rakinu, lipu. Apačioj du vyrai, skirtingi, ir abu man ir su manim. Vėl rankos, vėl ali ba ba. Brolis pasakoja kažką nežemiško, apie pasaulio pabaigą, susijaudinęs greitai kvėpuoja ir vis stipriau spaudžia ranką. Mylimas eina ramiai, šalia, kartais atsisuka.
– Kiek valandų?
– Dar dešimt minučių. Spėsim.
Mylimas punktualus, o aš bandau klausytis brolio ir atlaisvinti ranką, kurioje kraujo liko ne daugiau nei vienas lašas. Eilė prie kasų dar labiau aštrina pasakojimą apie išmirusią augaliją ir mirusį triušį, kuris žemėje svarbiausias.
– Kodėl?
Kiškis ėda ir šokinėja, niekas nemoka taip šokinėt, o kiškis moka.
– Kengūros.
Kengūros ne čia, kengūros Australijoj, o ten ne pasaulis ir pasaulio pabaiga ten neateis. Brolis vėl spaudžia ranką, o mylimas pamiršta atsisukt. Parodau bilietus, nekreipiu dėmesio į keistą vyro tarpdury žvilgsnį, tempiu vyrus – vieną pasakojantį kiškio gyvenimo istoriją, kitą tylintį – į mūsų vietas, nuolatines vietas dešiniajame kampe, kad mažiau girdėčiau kitus žmones. Laukiu filmo pradžios, kad pasibaigtų apokalipsės ir triušio tema, o brolis netikėtai nutyla. Mylimas atsisuka.
– Kas?
Dairausi tai į vieną tai į kitą, mylimas ranką laiko, brolis nebe, kažkas ne taip, nors taip ir turėtų būti, bet taip niekada nebūna. Brolio akyse ašaros, o mylimas vis dar tyli, žiūri į mane. Užsimerkiu taip stipriai, kad ima skaudėti akiduobes, akių vokus, galiausiai visą veidą. Brolis vėl ima kalbėti, mylimas padeda galvą man ant peties, galva sunkesnė nei įprastai, prikimšta tylos ir vėjo. Lauke ruduo ir jis įlenda giliau nei giliai.
Filmas pasibaigia taip ir neprasidėjęs, mes vėl stojamės, vėl kartu, susikibę rankom, brolis vėl kalba, mylimas tyli, aš laisvinu ranką, mylimas klausia, kiek valandų, aš vėl raminu ir tempiu juos toliau. Prie namų apkabinu abu vienodai, nubėgu į savo antro aukšto butą. Per langą stebiu brolį ir mylimą, susikibusius rankomis, mylimas tyli, o brolis vis dar kalba. Spėju, apie triušį ir pasaulio pabaigą. Žiūriu ilgai, kol akys parausta ir ima ašaroti, ir suvokiu, kad nežinau, kas yra mylimas, o kas yra brolis. Brolis myli labiau nei mylimas, brolio akys žalios, brolis man pasakoja svarbiausias pasaulio tiesas, bando išmokyti ir išaiškinti. O mylimas tik tyli ir klausia, kiek valandų. Lyg pasaulio pabaiga nenumaldomai artėtų. O gal mano mylimas brolis yra pasaulio pabaiga?
Tiltai
Žmogus už lango man šypteli ir pamojuoja. Atsakau tuo pačiu. „Keista“, – pagalvoju ir vėl nusuku žvilgsnį į monitorių.
Vakar praėjau pro jį, sukniubusį ant šaligatvio krašto, šalia tokios balos, kokiose vaikystėje žaisdavom lėlėmis. Tai būdavo ežerai. Gal ir jam vakar tai buvo ežeras? Tik aš to nesupratau. Žvilgsnį įsmeigęs į vieną tašką, kuriuo kelias akimirkas buvau aš, o gal strazdana mano veide, nubrozdintomis rankomis besiremiantis į akmenuotą žemę, pro suplėšytus džinsus šviečiančius murzinus kelius prisidengęs ištampytu, purvais aplipusiu žaliu megztiniu. Jis nekentė žalios spalvos. O aš praėjau, apsimesdama, kad nematau. Galvoje sukosi, bėgiojo, skraidė, mušėsi tiek minčių, kiek mano siauras protas nepratęs patempti, gal todėl ir praslinkau kaip dūšia be namų. Jis visada mane taip vadindavo. Kalbu būtuoju laiku, lyg jis būtų miręs.
– Man jis negyvas, – kažkada išrėžiau močiutei, kai ši įrodinėjo, koks nuostabus žmogus buvo mano tėvas. Būtent – buvo.
– Gyvenimas jį tokiu padarė. Privertė. Jam reikia pagalbos, – sakydavo senolė. Aš niekada tuo netikėjau, mano gyvenimo filosofija visiškai kertasi su šiais žodžiais. Gyvenimą daromės patys, ne jis mus padaro. Valdome mes, o ne mus, statome mes, o ne mus, griauname mes, o ne mus. Ir tik tai yra vienintelė tikra gyvenimo tiesa.
Mano tėvas kadaise statė tiltus – iš vienos upės pusės į kitą. Kartais jis tiesdavo kelius – nuo mano minčių iki savųjų, nuo savųjų iki mamos. Vienintelis sugebėdavo su manim susišnekėti, kai dar buvau vaikas. Klykdavau kaip išprotėjusi ir tik jo žodžių keliai, o gal net tiltai, sugebėdavo pasiekti mano pasąmonę, kuri tada kažin ką veikdavo. Buvau kaip du vaikai viename. Bet abu paskendę isterijoj ir nesuprantantys, ką ir kodėl čia veikia. O mano tėvas matė manyje tris žmones. Ir vienas jų buvo geras. Tik jis tai įžvelgdavo. Kada viskas taip lūžo, nesuprantu. Galbūt tą dieną, kai nustojau klykaut ir jam nebeliko į kur tiesti kelius, o gal tada, kai per visas Lietuvos upes jau buvo pastatyti tiltai ir jam nebeliko ką veikti. Tuomet jis sugalvojo statyti baltų tablečių tiltus – nuo gero gyvenimo iki visiško dugno.
Monitorius buvo užgesęs, o aš toliau į jį spoksojau. Nevalingai atsistojau, apsirengiau. Lauke vis dar lijo. Bala, kurią man norėjosi vadinti ežeru, buvo virtusi vandenynu. Šalia būriavosi žmonės, o vakaro prietemą skrodė mirksinčios raudonos šviesos. Praslinkau taip pat, kaip ir vakar. Skirtumas buvo vienas – vakar praėjau gyvą žmogų, šiandien – ežere nuskendusį žalią megztinį.
Bitės danguje
Gulėdama prie leisgyvės bitės, mosuojančios vienu sparnu ir bandančios gelbėtis iš pražūties, aš prisiekiau sau niekada daugiau nenorėti skristi, nesvajoti apie sparnus ir nepavydėti drugeliams, paukščiams, musėms, uodams ir kitiems skraidantiems padarams.
Tai buvo garbingos dvimetės mergaitės pažadas tiesiai vargšei bitei į ausį, kuri daugiau taip ir nepakilo, kad ir kaip stengiausi mintimis ir tikėjimu ją paveikti.
Stovėdama prie lango, sėte nusėto kadaise skraidžiusiais uodais, kuriuos pribaigė mano isterikas vyresnysis brolis, ir skaičiuodama dar judančius, aš prisiekiau NIEKADA daugiau nekišti savo smailos nosies ten, kur nereikia.
– Mama, kodėl šaldytuvas burzgia?
– Mama, kodėl mamos pyksta, kai aš ko nors klausiu?
– Mama, tau skauda gerklę? Kodėl tu tyli?
– Mama?
Sėdėdama šaltoje salėje, apsupta ramios muzikos, pirmoje eilėje prie „scenos“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko mano mama, gulinti keistoje gėlėmis puoštoje dėžėje, aš sau nežadėjau nieko.
Vis galvojau, kad norėčiau būti aktore kaip ir ji – juk taip lengva vaidinti spektaklyje, kuriame reikia tik gulėti.
Niekaip nesupratau, kodėl visi verkia – scena buvo papuošta gėlėmis, mama gulėjo su gražia žalia suknele, puikia šukuosena ir mažučiu šypsniu veide – ji visada vaidindama man parodo kokį nors ženklą.
Kartą ji iškėlė du pirštus į viršų, o kai po pasirodymo susitikome užkulisiuose, mano spėjimai pasitvirtino – gestas buvo skirtas man ir reiškė, kad važiuodamos namo pirksime dvi picas.
Šypsnys – ji dievina šį spektaklį ir mane myli.
Jaučiausi visagalė, nes tai žinojau tik aš viena.
Įsivaizduojat?
Iš didelės minios verkiančių žmonių ši paslaptis buvo patikėta tik man.
Spektaklis buvo baisiai nuobodus, todėl niekaip nesupratau, kodėl mamai jis patinka.
Sėdėdama tai užsimerkdavau, bandydama įsivaizduoti, kaip tokiame spektaklyje vaidinčiau aš, tai imdavau pašėlusiai greitai mirksėti, tai vaidindavau, kad verkiu – mokiausi būti aktore, juk mokytis niekada ne per anksti.
Tada prie manęs pribėgdavo daugybė nepažįstamų tetų – gal kokios režisierės ar grimuotojos – ir taip pat vaidindamos imdavo mane guostis.
Tai supratau kaip įrodymą, jog vaidinu nepaprastai gerai ir įtikinamai.
Tada sėdėdavau laiminga ir išsišiepus nuo ausies iki ausies.
Gulėdama prie leisgyvės bitės, mosuojančios vienu sparnu ir bandančios gelbėtis iš pražūties, aš šypsojausi.
Ji man pažadėjo nuskristi pas mamą ir pasakyti jai, kad spektaklis buvo nepakartojamas, o ženklą aš supratau.
