Būti čia ir dabar – Ievos iš Galudienių pamoka

Būti čia ir dabar – Ievos iš Galudienių pamoka

Elena Karnauskaitė, Ievos laiškai iš Galudienių miesto. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Dainora Kaniavienė

„Praėjusią savaitę gavau laiškus. Ievos. Iš Galudienių miesto. Seni jie. Praėjusių metų. Bet vis tiek skaičiau. Juk negali tiesiog imti ir palikti jųjų likimo valiai. Juolab beveik metus keliavusių“, – taip norėtųsi pradėti pasakoti apie Elenos Karnauskaitės 2012 metais išleistą knygą „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“. Tiesiog imti ir patikėti, kad tai, kas oficialiai yra pavadinta esė, tai tik Ievos laiškai, kurie ilgesni ar trumpesni, bet visada pasakojantys apie moters patirtis, gyvenančios ten, Galudieniuose, ir su lengvu šypsniu lūpose atskleidžiančios savo gyvenimo traktuotes, matymo kampą. Juolab to įtikinamai paprašo ir pati Elena Karnauskaitė: „Gal pasidavėte pagundai tapatinti knygos autorę ir jos kuriamą personažą? Iš tiesų Ieva kartais panaši į autorę, vis dėlto tai pramanyta būtybė“. (p. 171) Ir visai nenuostabu dėl tokios pastabos, nes esė yra itin įasmenintos: atpažįstamos vietos, žmonės, kurie tampa knygos personažais, tad sunku viską priimti it pramaną kokį.

Knyga turi aiškias temines kryptis: Ieva ir josios pirmosios patirtys, laiškai, reflektuojantys gyvenimą, ir Galudieniai. Trys centrai aplink kuriuos sukasi pasakojimas ir vienas pasirinktas būdas tikrovei atskleisti – demitologizacija. Dabar literatūroje šis būdas itin populiarus. Visi kažką demitologizuoja, perkuria mitus, istorijas, ir pasakoja savo matymo trajektoriją, ką nors ima ir „nukarūnuoja“. Iš naujo persvarsto būties pamatus, vertybių stiprumą. K.Amstrong „Trumpoje mito istorijoje“ bando įminti tokio reiškinio priežastis pasaulinėje literatūroje: „Šiuolaikiniame pasaulyje žmonėms mitai vis dar yra reikalingi, nes jie padeda susidoroti su sunkiai išvaromomis baimėmis, troškimais ir neurozėmis. Tai yra etinės ir dvasingumu pagrįstos mitologijos užduotis“ (p. 166). Manau, ne išimtis šiame kontekste ir E. Karnauskaitė.

Esė, kur minima kelionė, greit prisimenamas vienas iš antikinių tekstų herojų – Odisėjas. Ir Penelopė, aišku. Tik šįkart sužaidžiama. Pamėginama įsivaizduoti, kokie nuotykiai, kokios būsenos apimtų antikinius herojus: „Jei Odisėjas gyventų dabar jam būtų tikrai nekas. Tikrai nepavyktų vaikinui ramiai keletui metų „nusėsti“ kokios Kirkės „oloje“. Penelopė jam skambintų mobiliuoju, rašytų elektroninius laiškus, įtariu, kad pasiteisinimai iš serijos „išsikrovė mobilusis“, „toje saloje prastas interneto ryšys“, „nepūtė palankus vėjas“ vargiai suveiktų. Greičiausiai kuklus dvidešimties metų kruizas sutrumpėtų iki poros dienų, o gal net dviejų valandų išvykėlės“. (p. 12) Griūva visas antikinis herojiškumas. Vakar dienos taisyklės netinka šiandienai.

Keliaujanti Ieva atsimena kultūros, literatūros faktus, kurie turėtų būti artimi josios patirčiai, taigi bent teoriškai galėtų atitikti būseną, tad nieko nuostabaus, kad senojo mito atmintis reflektuojama šiandienos tekste. Bet ji aiškiai suvokia, kad vakar niekada nebebus šiandien. Keičiasi socialinė santvarka, gyvenamosios realijos, tad vertybės, kurios yra teigiamos ankstesnės tradicijos, šiandienai nebetinka: „Apskritai, kuo daugiau galvoju apie istoriją, tuo didesnį įtarimą kelia visi veikiantys tipažai. […] Mieloji Penelopė (mokykloje mus mokė maždaug tokio standarto – „meilės, ištikimybės ir moteriškumo simbolis“), atrodo, irgi elgiasi mažų mažiausiai keistai ir ne visada racionaliai“. (p. 12) Atsiranda priešprieša. Antikos pasaulis – tai jausmų, iracionalios, protu nepaaiškinamos heroikos laikas, dabartis – aiški, apskaičiuota, racionali, logiška. Tačiau galiausiai suabejojama savo pačios ironija ir racionalumu: „Žvelgiu pro laivo iliuminatorių į tamsėjantį jūros paviršių ir girdžiu tylius sirenų balsus. Gal ne viskas taip paprasta toje „Odisėjoje“…“ (p.15)

Tačiau Ieva ne visada keliauja mitiniais, kultūriniais kodais tūkstantmetį ar daugiau atgal. Būti čia ir dabar. Nelaukti šviesaus rytojaus, o žavėtis esaties akimirka. Būtent už šių būties siūlų užsikabinusi bando tvirtai laikytis Ieva iš Galudienių. Vakarykštis, net jei bus identiškas, vis tiek bus tik vakarykštis. Čia kažkuo tą upę iš Herakleito „Fragmentų“ primena, kai, rodos, teka ta pati, toje pačioje vietoje, bet vandenys – kiti, tad ir nebeįbrisi iš to paties taško nė labiausiai norėdamas ton pačion upėn. Ievos „upė“ – tai gyvenimas, o konkrečiau, žmonės, sąlytis su jais, kultūros, literatūros reiškiniais. Upė – tai, kad vyksta aplink, o „vandenys“ – tai josios individualiosios patirtys. Čia ir atsiranda visas žavumas: reiškinys gali būti tapatus, bet sąlytis su būtimi – skirtingas, priklausomai nuo sukauptos patirties: „Praeities ir dabarties gramatika susikerta, nėra lengva išmokti būti čia ir dabar, nėra lengva išmokti būti namie.“ (p. 53) Praeitis – neišvengiamybė, dabarties šešėlis, tačiau šiandien – nieko neturi be šito laiko, kuris yra čia ir dabar. Ieva tai aiškiai suvokia. Ir bando mokytis išgyventi akimirką.

Ievos patirtys tai josios pirmi kartai. Pirmoji išvyka į menininkų stovyklą Vokietijoje, pirmasis skrydis Dublinan skaityti eilių pavasarį, kai Lietuvoje apmiršta visa, kas myli poeziją, ir suklūsta pavasarinės paukštės giesmei. Ir Galudieniai, toji Palanga, kaip sakė pirmasis jos burmistras Šliūpas, „Svieto pabenga“. Palanga su pabaiga asocijuojas kažkodėl daug kam, kas čia… negyvena. Ir priežasčių toli ieškoti nereikia. Jas Ieva įvardija jau pirmuose puslapiuose esančioje esė „Diagnozė – pasaulio krašto sindromas“, kur aptaria šios klišės gyvastį palaikančius faktorius. Na ir paskutinėje, žinoma. Nors, sumeluočiau, jei sakyčiau, kad neaptaria jo vienaip ar kitaip kiekviename laiške, tik ne visur taip ryškiai, kaip mano minėtuose.

O Palanga turi daug mitų. Gražių. Išraiškingų. Ir gana solidžiai palaikomų spaudoje, literatūroje. Ir štai atsiranda Ieva, kuri šypsodamasi tuos mitus gliaudo kaip voverė riešutus: „Gyvenu Palangoje, mieste prie jūros, tas miestelis žiemą vos vos kvėpuoja, užtat vasarą, jei geri orai, išsipučia iki neįmanomo dydžio, jei blogesni – traukiasi tarsi senstantis balionas“. (p. 7) Taigi Palanga kvėpuoja ir žiemą. Na ir kas, kad „vos vos“. Tad ten gyvenanti Ieva pasirenka reprezentuoti tą kvėpavimą apskritus metus. Kartais jis paprastas kaip ir bet kurio mažo miesteliuko, o kartais neproporcingai dažnas: „Galų gale tauta sulaukė trijų laisvų dienų iš eilės. Mano miestelio gyventoja tai proga net savo kalendorių išsileido: vasario 14 – Meilės diena, vasario 15 – Stintų diena, vasario 16 – Tėvynės. Paprasta ir aišku.“ (p. 61). Ir dingsta užsnūdusios žiemojančios Palangos mitas, nes miestelis visas ruošiasi ilgajam savaitgaliui: kas stintas gaudo, kas čirškina jas, kad dekoraciją piešia, kas kostiumą siuvasi, o būta ir tokių, kur širdeles namuose kepa Valentindieniui. Apie viską Elena Karnauskaitė Ievos lūpomis šmaikščiai papasakoja. Net apie Ghost House. Netyli. Galudieniai arba kitaip – Palanga – reprezentuojami ištisus metus aptariant kultūros, literatūros reiškinius, kurie vienąkart susiję su asmenine Ievos patirtimi ir ieškojimais, kitąkart, atrodo, juose atpažįsti save.

Užteks apie Palangą. Ieva ir išvažiuoja iš josios. Čia ir prasideda tai, kas aktualu ne tik galudieniškiams. Įdomiausioji man dalis buvo toji, kurioje ji reflektuoja literatūros funkcionavimą, knygos faktą gyvenime ar reflektuoja kuriančio žmogaus patirtis. Čia Ieva stebisi: „Kartais ne knyga padaro didžiausią įspūdį, o vienas eilėraštis, viena tiksliai laiku ir vietoje pasakyta frazė“. (p. 59) Čia Ieva svarsto: „Savo eilėraštį brangiausiai esu pardavusi už penkiasdešimt litų. Ką padarysi, matyt, esu ne kažin kokia vadybininkė. Bet turbūt svarbiausia priežastis, kodėl „vizualai“ pragyvena, sugeba pragyventi iš savo darbų rašytojai – sunkiai, o sunkiai – žmogiškoji prigimtis“. (p. 26) Čia ji tampa akyla. Čia – ji yra čia ir dabar. Aiškiai ne kitur. Patiria.

Norėtųsi sušukti: „Karalius nuogas!“ – kaip tam vaikui iš pasakos. Sveika ironija, net sakyčiau saviironija, nekart priverčia supratingai palinkčioti galvą: „K.Navakas stengėsi ir buvo žavus, netgi, sakyčiau, „popsinis“, pavyzdžiui, jis sakė, kad „vyną lakdamas nieko gero neparašysi“. Aš tai žinau, bet ar Navakas tai žino, ar tik sako, suabejojau. Neįtikinai manęs, Kęstuti, o juk aš, Ieva, potenciali skaitytoja, gal būčiau ir įsigijusi kokį „lagaminą sniego“, bet kažkodėl apsigalvojau. Et, tie gyvieji klasikai!“ (p. 63–64) – dalijasi patirtimi iš „Knygų mugės“ Elena, o gal Ieva, ir atsimenu Tai.

Drąsu rašyti apie šiandieną, šiandienos žmones, patirtis, jausenas, kad ir personažo lūpomis prabilti. O Elena tai daro. Nukarūnuoja arba demitologizuoja. Atskleidžia savo sampratą ir matymą. Manau tai ir yra įdomioji knygos pusė. Liks ateičiai. Rašančios moters patirtys, gyvenančios Galudieniuose, mokymasis būti čia ir dabar. Išjuokiančios puikybę, stabus, mitus, bet nevengiančios pašiepti ir savęs, tačiau mylinčios savo aplinką, laiką, kuriame gyvena. Intertekstualumas – neišvengiamybė E.Karnauskaitės esė. Tai nėra uždaras tekstas. Jame gyvena ir kiti tekstai. Postmodernu. Skaitydama E.Karnauskaitės „Ievos laiškus iš Galudienių“ prisiminiau V. Miliūną, Nidos metraštininką, kuris įprasmino literatūroje nidiečių būtį, buitį, žvejišką kultūrą. Sako, kad ir ten personažuose atpažindavo save vietos žmonės. Būti čia ir dabar – Ievos, o gal Elenos, patirčių pamokos.

by admin