Būtina krūptelėti, kad suvoktum?

Būtina krūptelėti, kad suvoktum?

Danguolė Ruškienė

Dvi liepos savaites Klaipėdos fotografijos galerijoje buvo galima susipažinti su jaunų menininkų iš kaimyninio Kaliningrado Julijos Abramovos ir Aleksandro Liubino kūryba.

Raiškos pagrindas – akcija

Europoje jau žinomi kūrėjai Lie­tuvoje buvo pristatyti pirmą­kart. Parodoje „Veselo i strašno’ („Smagiai ir siaubingai’) jie eksponavo fotografijas ir video-darbus.

Aleksandras ir Julija prieš ke­tverius metus įkūrė menininkų grupę intriguojančiu pavadinimu „Obščeje vzdragivanije’ / „Com-mon Trembling Group’ („Bendras krūptelėjimas’). Grupės pavadini­mą jie pasiskolino iš žymaus rusų akademiko fiziologo I.P.Pavlovo terminologijos. Jis įvardija labora­torinių tyrimų metu pasireiškiantį gyvūno organizmo refleksą į išori­nį dirgiklį. Pasak Julijos, šis termi­nas tiksliai nusako menininkų kū­rybinių projektų koncepciją. Tam tikra prasme autoriai siekia suer­zinti suvokėją, priversti jį krūp­telėti, kad pažadintų iš kasdieny­bės snaudulio ir pastatytų akista-ton su tikrovės absurdiškumo ap­raiškomis.

Rusijos kontekste socialiai ak­tualiais kūriniais ir aiškia pilieti­ne pozicija išsiskiriančių meni­ninkų kūrybinės raiškos pagrin­das – akcija, kuri dokumentuo­jama fotografijos ir videopriemo-nėmis. Vėliau, patekusi į ekspozi­cines erdves, pastaroji medžiaga tampa ne tik šio meninio veiksmo archyvu, bet ir savarankiškais me­no kūriniais, talpinančiais ryškius viešos kritikos ženklus.

Akcija, kur tiesioginis meni­nės kūrybos procesas perteikia­mas teatrinėmis priemonėmis -reginiu, vyksmu ir garsu, ir šių autorių atveju grindžiama rea­laus gyvenimo įtaiga, efektin­ga situacija, įgalinančia paveikti žiūrovų bei veiksme dalyvaujan­čių žmonių mąstymą. Pasak pa­rodos autorių, jų akcijos visuo­met iš anksto režisuojamos, nu­matant tikslų veiksmą, laiką, er­dvę ir personažus.

Nepraranda aktualumo

Savo kūrybos objektu pasirink­dami konkrečios vietovės mitus, tradicijas, istoriją – buvusią Rytų Prūsijos teritoriją, dabartinę Kali­ningrado sritį, menininkai prabyla apie tai, kas jiems rūpi, ko neįma­noma toleruoti ir ką, anot jų, bū­tina nedelsiant keisti.

Kūriniai persmelkti svaria juo­dojo humoro doze, radikaliai atri-bojančia Julijos ir Aleksandro kūrybą nuo socialinės pažangos pro­pagandos.

Vienas iš svarbiausių šių autorių projektų „Našlaičiai’ (2005) pa­skirtas transcendentalizmo sim­boliui, modernisto K.Malevičiaus baltajam kvadratui („Baltas kva­dratas baltame fone’) ir Kalinin­grado gyventojų keistam hobiui

– laisvalaikiu rekonstruoti nacių paveikslus. Kadrai, kuriuose ru­sų tautybės vyrai, persirengę na­cių uniformomis, sustoja vieno žinomiausių suprematizmo kūri­nių fone, įteisinančiame apriori­nių pažinimo formų buvimą, ke­lia prieštaringas mintis. Anot me­nininkų, būtent ši tematika iki šiol nepraranda aktualumo ir yra viena iš populiariausių pasaulyje.

Ne tik Rusijai, bet ir Lietu­vai aktualia tema kaliningradie­čiai pasisakė projektu „Jasnoje’ (2006). Nuolat didėjantis perife­rijos skurdas ir moralinis nuosmu­kis čia lygiai toks pat ryškus, kaip ir mūsų krašte. Iš daugybės pana­šaus likimo miestelių autoriai pa­sirinko Jasnoje, anksčiau vadintą Kaukemen. Šis kadaise klestin­tis provincijos miestelis šiandien – šiurpą kelianti, degraduojanti vietovė. Beveik visi jos gyvento­jai pensinio amžiaus žmonės, bedarbiai, kurių dauguma jau seniai murkdosi alkoholizmo liūne. Vie­nintelė viltis čia yra vaikai. Situa­cijos siaubas perteikiamas perio­diškai pasikartojančiu vaikų riks­mu – savotišku pavojaus signa­lu, ūmai pratrūkstančiu po trum­pų pauzių. Tarsi kolektyvinei nuo­traukai išrikiuoti, teatrališkai vei­dukus užsidengę rankomis, vai­kai nuasmeninami, praranda ne tik savo išorinį išskirtinumą, bet ir įgyja to paties likimo formuoja­mus bruožus.

Žinia – visuomenei

Kaip inkliuzai visuomeninėse er­dvėse pasiskirsto ir kiti autorių sumanymai.

Akcijos „Tramvajus. Sustoji­mas. Tiltas’ (2005) metu užfik­suotos praeivių reakcijos į jiems neįprastą reiškinį. Kasdieniame gyvenime nuolat kertamose tran­zitinėse zonose menininkai patal­pino nusistovėjusios rutinos trik-dį – į mumiją panašią žmogaus fi­gūrą. Šokiruojantis jos santykis su aplinka ir netikėti kontekstai su­kėlė ne tik aplinkinių nuostabą, bet ir pasipiktinimą.

Dar aštresnę potekstę slepia akcija „Prezidentai’ (2007), vi­suomenės ramybę trikdydama te­levizinių detektyvų išpopuliarin­tais vaizdais – ant grindinio krei­da nužymėtais čia gulėjusio taria­mo lavono kūno padėtį įrėminan­čiais piešiniais. Pseudožmogžu-dystės identifikatorius – užrašai su prezidento vardu: Putin, Bush ir kiti.

Autorių teigimu, vienintelis da­lykas, kurio jie vengė savo projek­tuose, tai – moralizavimas. „Mū­sų darbai neturi nieko bendra su šiandiene morale. Greičiau tai -žinia apie prieštaringus jausmus keliančias gyvenimo puses Rusi­joje’, – parodos atidarymo metu teigė Julija.

Akcija, ir šiandien būdama viena iš paveikiausių meno for­mų, visuomeninės įtampos, po­litinio absurdo ir autoritarinių formų laužymo metu ypač pri­tinka šiandieninėje Rusijoje, vis dar nesugebančioje pamiršti so­cialistinio režimo įpročių ir ne­galinčioje toleruoti nepalankios nuomonės ar objektyvios kriti­kos. Tokio turinio paroda, pasak autorių, Kaliningrade kol kas ne­įmanoma.

by admin