Buvęs tabako fabrikas „gamins“ menus?

NAUJI VĖJAI

Buvęs tabako fabrikas „gamins“ menus?

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Pačiame miesto centre stovinčio buvusio tabako fabriko pastatuose tuščia. Didžiulėse, iš pirmo žvilgsnio klaidžiose Klaipėdos savivaldybei priklausančiose erdvėse aidi retai čia užsukančių žmonių žingsniai. Patekti į tabako fabriką galima tik iš anksto susitarus su jį saugančios firmos vyrukais, suderinus su savivaldybės pareigūnais. Tabako fabrikas, kurį UAB „Philip Morris Lietuva“ išsikraustydama į užmiestį paliko švarų ir tvarkingą, tiesiog prašosi kokios nors veiklos. Deja, kol kas didžiulio pastato ateitis miglota.

Pačiame senamiestyje, brangioje žemėje stovinčios patalpos – neribotų galimybių vieta. Yra manančių, kad pelningiausia jį būtų nugriauti ir žemę parduoti arba išnuomoti. Čia galėtų išaugti prestižinis privačių namų kompleksas ar naujas prekybos centras. Tačiau pasigirsta balsų, kad buvusio tabako fabriko vietoje vertėtų įkurti kultūros fabriką. Kad pastatuose, kuriuose kadaise vyko techniniai procesai, imtų virti kūrybinis gyvenimas.

Rengė seminarą

Gegužės pabaigoje Vilniuje vyko tarptautinis seminaras, kuriame buvo pristatytas kultūros fabrikų judėjimas, prasidėjęs Vakarų Europoje prieš maždaug 30 metų, dabar jau išplitęs po visą pasaulį (tuo galima įsitikinti užmetus akį į tokias organizacijas visuose žemynuose vienijančią interneto svetainę www.artfactories.net) ir iš esmės pakeitęs požiūrį į kultūros institucijas.

Pasak šio seminaro iniciatoriaus, buvusiose „Tiesos“ spaustuvės patalpose Vilniuje įsikūrusios “Menų spaustuvės” vadovo Audronio Imbraso, tai nėra mechaniškas buvusių gamybinių patalpų užpildymas menais. Išanalizavus gausius užsienio pavyzdžius imtasi kurti visiškai naują, Lietuvoje iki šiol beveik neaptarinėtą kultūros organizacijos modelį, kuris grindžiamas vienu esminių šiuolaikinės ekonomikos efektyvaus funkcionavimo principų – operatoriai turi būti atskirti nuo infrastruktūros. Tai labai sėkmingai panaudota Vakarų šalyse, ne tik steigiant panašaus tipo organizacijas, bet netgi pertvarkant valstybinių bei municipalinių kultūros organizacijų sistemą.

Seminare projektus pristatė kultūros fabrikų iniciatoriai iš Prancūzijos, Suomijos Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos. Seminarą rengė „Menų spaustuvė“ kartu su Latvijos naujojo teatro institutu ir asociacija „Theorem“, vienijančia įtakingiausius Europos teatrus ir teatro festivalius. „Menų spaustuvė“ – tai keturių steigėjų įkurta organizacija: Vilniaus miesto savivaldybės, Atviros Lietuvos fondo ir šios srities operatorių, dviejų viešųjų įstaigų – Lietuvos šokio informacijos centro, Teatro ir kino informacijos bei edukacijos centro.

Tinkama vieta

Seminare dalyvavusi Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Laužikienė neabejoja: buvęs tabako fabrikas – pati tinkamiausia vieta kultūros fabrikui įkurti. Ji įsitikinusi, kad tokio fabriko atsiradimas mūsų mieste pagyvintų jo kultūrinį gyvenimą, kuris pastaraisiais metais labiau primena stovintį vandenį. Anot jos, Klaipėdoje – pasenusi institucinė struktūra. Atsiradusi nauja erdvė ir nauji darbo principai galėtų stimuliuoti naujas idėjas. „Gal tokio kultūros fabriko atsiradimas sustabdytų jaunų menininkų bėgimą iš Klaipėdos ir paskatintų juos būti aktyvesniais?“ – svarstė Kultūros skyriaus vedėja, surengusi „Klaipėdos“ žurnalistei ir fotografui ekskursiją po tabako fabriko patalpas. Jos teigimu, šiuo metu Klaipėdoje nėra sąlygų dirbti naujoviškai, naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis. N.Laužikienė įsitikinusi, kad mūsų mieste yra žmonių, norinčių ir galinčių užsiimti kūryba. Reikia tik jiems sudaryti tinkamas sąlygas, ir Klaipėdos kultūrinis gyvenimas atsigaus.

Seminare klaipėdiečiai pristatė tabako fabriko pertvarkymo į kultūros fabriką idėją. Tam yra ir pritariančių, ir ne. Pasak N.Laužikienės, nuotraukose išvydę tabako fabriko patalpas, kurių plotas 5 tūkstančiai kv. metrų, neslėpė susižavėjimo ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Kultūros fabrikui tai ne per didelės patalpos. Tarkime, Helsinkyje kultūros fabrikas įsikūręs 50 tūkstančių kvadratinių metrų patalpose.

Siekia permainų

Prieš mėnesį Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyrius parengė ir PHARE pateikė projektą gauti finansavimą kultūros fabriko galimybių studijai. Neoficialiais duomenimis, jis nebuvo patvirtintas.

Šį pavasarį savivaldybė skelbė tabako fabriko pastatų senamiestyje bei XVIII a. gynybinių įtvirtinimų ir jų aplinkos sutvarkymo, panaudojimo, vystymo ir valdymo modelių idėjų konkursą. Iš laimėjusių konkursą dvi darbo grupės pasiūlė vystyti tabako fabriko teritorijoje kultūrinę rekreacinę veiklą. Kultūros skyrius gavo nepriklausomos jaunųjų menininkų grupės „Žuvies akis“ projektą, kuriame buvo ne tik išreiškiamas susirūpinimas Klaipėdos meniniu gyvenimu, bet ir pateikti pasiūlymai, kaip jį atgaivinti, steigiant Europos kultūros centrą. “Žuvies akies“ projektas savo principais priminė kultūros fabriko idėją. Tai tarsi patvirtina, jog įvairiose, dažnai tarpusavyje nesusijusiose Klaipėdos menininkų grupėse sklando panašios mintys, siekiančios esminių permainų uostamiesčio kultūros srityje.

Su dūmo ženklu

Pasak N.Laužikienės, unikalius senamiesčio objektus tikslingiausia panaudoti turizmo ir rekreacijos paslaugų plėtrai. Kultūros fabriko steigimas tabako fabriko patalpose kaip tik sudarytų sąlygas tokio kultūros, verslo, rekreacijos komplekso atsiradimui. Pirmame fabriko aukšte galėtų įsikurti spaustuvė, leidykla, garso įrašų studija. Cechai – tinkamos erdvės spektakliams, parodoms, įvairiems netradiciniams projektams rengti.

Laikantis kultūros fabrikų principų, atidavus buvusį pramoninį objektą kultūrai, siūloma palikti senąjį jo pavadinimą. Anot N.Laužikienės, galėtų likti dūmo ženklas, kuris gana daugiaprasmis ir itin tinkantis kultūrai.

Pro tabako fabriko langą atsiveria puikus vaizdas į Jono kalnelį, kurį taip pat būtų galima panaudoti įvairiapusei veiklai vystyti. „Buvęs tabako fabrikas galėtų tapti vieta, kurioje burtųsi įvairių sričių menininkai. Ir dabar Klaipėdoje yra menininkų, kurie galėtų čia tęsti savo veiklą, – Pilies, Gliukų, A. Mažono teatrai, Klaipėdos universiteto lėlių teatras „KU-KŪ“, reformų trokštanti menininkų grupė „Žuvies akis“. Svarbiausia – sukurti erdvę kūrybai, o ne dar vieną galimybę apsibrėžti ratą – čia yra mano“, – kalbėjo N.Laužikienė.

Palaikė idėją

Buvęs Klaipėdos savivaldybės tarybos narys, dabar – „Iki“ prekybos centro rinkodaros vadovas liberalas Rolandas Bražinskas teigia, jog būdamas tarybos nariu suprato ir palaikė kultūros fabriko idėją. „Nemanau, kad tabako fabriką reikia atiduoti jaunimui „nujoti“. Ta vieta unikali tuo, kad tokių objektų senamiestyje beveik neliko. Todėl jo negalima griauti. Pats optimaliausias variantas – keitimas, kai išsaugomas ir paveldas, ir objektas tampa traukos tašku“,- sakė R.Bražinskas. Anot jo, naują pastatą daug lengviau pastatyti, negu išsaugoti seną. Kultūros fabriko ateitį R.Bražinskas įsivaizduoja menus siejant su verslu. Tačiau tai, pasak pašnekovo, turėtų būti padaryta protingai. Tabako fabriko pavertimo į kultūros fabriką projektas galėtų pretenduoti į Europos Sąjungos struktūrinius fondus.

Tačiau turi būti juridinis subjektas, pajėgus absorbuoti šias lėšas. R. Bražinsko teigimu, bendrasavininkis turėtų būti savivaldybė. Na, o pats lengviausias kelias – iš tabako fabriko padaryti turgų ar prekybos centrą. Bet ar jų Klaipėdoje dar nepakanka?

Nėra nusistatęs

„Sprendžiant buvusio tabako fabriko patalpų panaudojimo klausimą, labai svarbu, kad teritorija būtų sutvarkyta ir vystoma vieningai, – išspręstas infrastruktūros klausimas, nutiestas tiltas per Danę“, – „Klaipėdai“ sakė savivaldybės Miesto planavimo departamento direktorius Kęstutis Macijauskas. Tik tada, anot jo, galima kalbėti apie šio objekto panaudojimą kultūros reikmėms. Kitas klausimas, už kokius pinigus tai bus daroma?

„Nesu nusistatęs prieš kultūros fabriką kaip ir apskritai prieš kultūrą. Tačiau puikiai žinau, kiek biudžetas pajėgia skirti pinigų kultūros reikmėms. Mieste ir taip pakanka kultūros įstaigų, kurioms nuolat trūksta pinigų. Jeigu Muzikos centras gražėja, tai Žvejų rūmai tušti, ir mes nesugebame jų išlaikyti. Derėtų pasvarstyti, ar verta kurti dar vieną meno objektą, kai ir kiti skursta? Juk kalbama apie 50-60 milijonų litų investicijas“,- sakė K.Macijauskas.

Pasak savivaldybės pareigūno, šios teritorijos įsisavinimas labai brangus. Jono kalnelyje buvo atstatyti gynybiniai įtvirtinimai – tokie, kaip senovėje. Tačiau pats Jono kalnelis taip ir liko nefunkcionalus. Tad kalbant apie tabako fabriką, reikėtų kartu mąstyti apie visos teritorijos išvystymą, Jono kalnelį padarant traukos, rekreacijos centru.

Anot pašnekovo, investuoti reikia gerai pasvarsčius, ar tai atsipirks. Statant prekybos centrą „Hyper Maxima“, buvo investuota 50 milijonų litų. Iš jų – net 8 milijonai buvo skirti infrastruktūros sutvarkymui. „Galvodami apie miesto tvarkymą, svarstome, kuris projektas atneš daugiau naudos visiems miestiečiams, o ne tik nedidelei jų daliai. Jeigu sutvarkytume gatves ar renovuotume mokyklas, tuo džiaugtųsi visi miestelėnai. Esu „nemadingas“ ir galvoju šiek tiek kitaip negu dauguma“, – „Klaipėdai“ sakė K.Macijauskas.

Pritarė savivaldybė

Vilniaus „Menų spaustuvės“ vadovas A.Imbrasas „Klaipėdai“ pasakojo, kad buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio įsikūrusi organizacija turės teisę patalpomis naudotis 10 metų. Be Vilniaus savivaldybės vadovų, ypač tuometinio mero Artūro Zuoko, teigiamo požiūrio ir pritarimo šiai idėjai nieko nebūtų pasiekta. 1999-ųjų rudenį Kultūros ministerijai neformaliai buvo pateiktas tuščių, ministerijai priklausančių pastatų, kuriuose būtų galima įkurti tokį centrą, sąrašas. Iniciatyvos, kaip ir Europoje, ėmėsi per pastarąjį dešimtmetį susikūrusios naujo tipo menų organizacijos. Jos nepriklauso valstybinėms institucijoms, kurių veikla vis dar nelogiškai kaustoma valstybinių arba municipalinių kultūros organizacijų infrastruktūros.

„Politikams, kurie abejoja kultūros fabrikų idėja, pirmiausia vertėtų pasidomėti kitų šalių patirtimi. Kodėl tai prasidėjo prieš 30 metų Olandijoje ar Prancūzijoje? Kodėl, remiantis tokių organizacijų modeliais, kai kurios šalys reformavo savo municipalinių teatrų arba nacionalinių kultūros institucijų sistemas? Netikslus ir nekorektiškas yra argumentas, esą miestas neįstengia išlaikyti dabar veikiančių kultūros įstaigų, todėl per didelė prabanga steigti naujas. Tai aklavietė, nes senosiose institucijose niekada neatsiras vietos naujoms iniciatyvoms, naujos kultūros vadybos formoms – tą įrodė pastarieji pusantro dešimtmečio visoje Rytų Europoje, kuriose politikai labai sunkiai ryžtasi inertiškų tarybiniais laikais suformuotų ir visiškai neefektyviai veikiančių kultūros organizacijų pertvarkymui. Rezultatas – valstybinių bei municipalinių teatrų nuoma Rytų Europoje jau ima kainuoti daugiau negu kur kas geriau įrengtos scenos Vakarų Europoje. Kultūros fabrikai – tai naujo tipo struktūros, kurių per pastarąjį dešimtmetį atsirado Rytų Europoje, dabar šios idėjos skinasi kelią ir Lietuvoje. Kaip ir Budapešte ar Taline buvusiuose pramoniniuose arba kariniuose pastatuose, transformatorinėse ar sandėliuose. Kodėl ši idėja atrodo gera estams, vengrams, olandams, belgams, o nepriimtina lietuviams?“- klausė A.Imbrasas.

Turi atsirasti

„Menų spaustuvės“ įkūrėjai suinteresuoti, kad atsirastų bendraminčių ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose. Atsiradus daugiau kultūros fabrikų, galėtų būti kur kas lengvesnis ir rezultatyvesnis bendradarbiavimas negu su dabartine valstybine teatrų ar kultūros organizacijų sistema.

Jos iki šiolei funkcionuoja neracionaliai – kaip ir tarybiniais laikais. Pasak A.Imbraso, kūrybinės pramonės branduoliai atveria didžiules galimybes – nuo komercinio iki nekomercinio sektoriaus, skatina pačias įvairiausias verslo ir kultūros bendradarbiavimo formas. Tačiau tai nėra „kultūrnamiai“. Jei bus laikomasi principo operatorius atskirti nuo infrastruktūros, joks meno kolektyvas arba menininkas čia nebus amžiams „pritvirtintas prie etato” ir prie šių konkrečių patalpų. Jos gali ir turi likti nuolat atviros naujiems reiškiniams, naujų kultūros ir meno organizacijų bei projektų atsiradimui – tartum savotiškas kūrybinės pramonės verslo inkubatorius.

Realu, kad greitai ir Kaune gali atsirasti kultūros fabrikas. Kauno dramos teatro žinioje – buvęs kailių fabrikas. Taip pat Kaune yra „Auros“ šokių teatro sandėlis bei buvusio mėsos kombinato patalpose įsikūrusios dailininkų, kalvių studijos. Šie objektai irgi gali pretenduoti tapti kultūros fabrikais.

„Aš net neabejoju, kad ekonomiškai stiprėjančioje, augančioje Klaipėdoje, kuri kartu su Palanga, Neringa vasarą sutraukia gausybę poilsiautojų, Kultūros fabrikas tikrai turės perspektyvą. Mes rengiame tarptautinį šokio festivalį ir kiekvienais metais Klaipėdoje pristatome kokią nors aukšto lygio šokių trupę. Kyla nemažai problemų, kai reikia atrasti struktūrą, kuri aptarnautų profesionaliai, dinamiškai ir atsakingai. Scenos – per mažos, valstybinių teatrų technikai – nelankstūs. Negi vietos politikus tenkina, kad į jų miestą neatvažiuoja žinomos, pasaulinio lygio trupės? Jeigu veriantis Europos vartams norite turėti tai, ką turi Amsterdamas, Antverpenas, kiti uostai, turi atsirasti ir naujoviškos, lanksčiai į rinką ir jos pokyčius reaguojančios kultūros institucijos“,- sakė A.Imbrasas.

by admin