buvimas tikintis

Vladas Braziūnas

buvimas tikintis

laisvas
žmogus nesiskundžia
kuo tapo, kas paskutinę sekundę
jam leista

atbust? vilčiai leista atbust
atbuvus metus ar dešimtmečius trukusį
sapną? patikėti, kad visa dar bus
netikėtai sušvis pro rūkus, rūpesčiai

pasiliks pasliki pagriovy, kūnas pavargėlio
šunio, numuštas garvežio, kirų ir varnų
apstotas, ožiuotis nustos: vìsa pro šalį

šilko skarelė, šiltas vasaris, mėnuo
ar vėjas, neaišku, vasaris vasary šildo kamieną
viržio ar mėlynojaus, bet žalią, tą vieną akimirką žalią

Kairėnai–Žvėrynas–Vilnius–Fabijoniškės,
2007.VI.17.–2008.XII.9.

* * *
ir tada:
 estų poetas Aarne Puu
 švedų poetas Li Li
bet ir:
 savo kalbos prigimtinės
 savo tarmės išrašytojas
  Matsas Traatas
 iš laikų
 kai mes dar mylėjom
savo numirėlius
 pilnus žaizdų ir kraujo
 nukarusiomis virš sraunaus
 akmens šaknimis

 Juris Vienakis
 yra fiordas
 anapusin jūros
 toli įsiterpęs

 ką reiškia krūties apskritimas
 pirštų galiukams
 skaitantiems Brailio rašmenis

 sesuvą? žiežulą?

 žiedą
 įstrigus į sieto
 ašaras renkančio
 akį?

ir tada:
 poetų susitylėjimas

Fabijoniškės, 2008.V.7.

praradusiai šešėlį

čionai plokštelė, adoma dygsneliais
už baro beria kukabaros juoką
vieni čia geria, o kiti užmoka
toli sukriokia geležinis kelias
stotelės nepažinęs nei tavęs

ankštokas pasaulėlis, kol pražys
galvoj Panevėžys ar koks gerybės
vėžys, ar sapno žnyplės, ar beribis
siauruko ūkas, šlapias garvežys
stotelės nepamatęs nei tavęs

pradžioj žiemos jauna nuo stogo mos
mirtis, iš po nakties į pirtį kvies
patirti, ką užmiršęs, ką žuvies
balsu per sapną šauks iš tolumos
stotelės nesulaukęs nei tavęs

patirti tavo odą, nuo kaitros
pašiurpusią, panirti, kur srovelės
subėga, kur absurdiškas jų kelias
praranda jėgą, ką bejėgis grobs
stotelės nepasiekęs nei tavęs

įskilus šypsniui, kai pirties garai
ant jo ledėja ir kaltai sušvinta
lėtai įvyksta, kas nebuvo šventa
pavyksta viskas, ko nepadarei
paliks gerai, kai nebeliks tavęs

Fabijoniškės, 2008.X.16.

klevo pieva

pievoj, kur atviriau
vėjas sustato lapus
ant vienos kojos

vėjas lapoja
lapnoja per savo kapus
sapnuoja, o atsibus –
Viešpatie, ką padariau

viešas ir vienišas, nuogas
klevas, susidrovėjęs
vėjas ilgėjos
ko nesulauks

toje neįmanomoj pievoj
lapams ir vėl
sugludus

Kunigiškiai–Fabijoniškės–Saulėtekis–Panevėžys–Fabijoniškės, 2008.X.18.–XII.10.

spalis į pabaigą
avietojuose lapai
kaujas su vėju
kraujo avietės
Kunigiškiai–Fabijoniškės, 2008.X.19.–22.

* * *
tavo –
mano sapnuojamos –
sapnuose

pats sau atrodau
pagaliau
tikras
Fabijoniškės, 2008.X.22.
* * *
Trakų trakto gale
Švento Jono pašonėj
aprašyti mirties
nepažinūs

aš ir auksinėj rugių rasoj
kupidonas kupõlis
vėjas apsamanojęs
miego baltumo sutaną
erdvią eilėraščio tylą
kelia, negali pakelt
Fabijoniškės–Panevėžys–Fabijoniškės,
2008.IV.24.–XII.10.

* * *
iš šito dar šilto šlyno
pašvilpdamas lipdinėju
švilpą mėnulio vėjui

Fabijoniškės, 2009.I.15.–20.

pasaulis, kurį gyvenu

kyla baisi audra
vartanti aukštus medžius
ir išsvaidanti riedulius
ritanti rūką
nuo balkšvo Alyvų kalno
žmonių merginas
užšokdinanti negyvai
pasivertus puošniais ponaičiais

prasidėjo ne taip, tekėjo
drėgni ir drungni vėjai
stovinėjo Judėjos danguj
auksaplaukės blausios kometos

mėtų krūmas rusvais
žiedeliais, aplenkiamas Palestinos
nektarinijų, – patinas kardinolas
patelė pelenė, vėjas vienakis

paliečia ranka – užmigdo
šešėliu – karštį įvaro
akimi – atima dvasią

dvasnos vienkupriai
pakeliui į Negyvąją jūrą
gaidys gaisruojančia skiautere
gaišta į kruviną gaisą
Fabijoniškės–Jeruzalė–Varšuva, 2009.II.4.–24.

by admin