„C‘est la vie“ – kasdienybė tarp deimantų
Goda Giedraitytė
„Klaipėdos galerijoje“ liepos mėnesį pristatyta klaipėdiečio tapytojo Arūno Mėčiaus tapybos ir grafikos paroda „C‘est la vie“, ženklinanti menininko 40-metį.
 |
| A.Mėčiaus paveikslai „Paukštelis“ ir „Natiurmortas su kate“. Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcijos |
Esmė glūdi anapus
Meistrystė ir dekoratyvumas, tradicijos ir dabarties sintezė, formos ir turinio harmonija, spalvos grakštumas – visa apibūdina Arūno Mėčiaus – vieno savičiausių Klaipėdos tapytojų kūrybą.
Realistinė Arūno tapybos stilistika ne vienam mena istorijos verpetus, pakvimpa renesansu ar baroku, įsiveja į rokokines įmantrybes, tačiau tai – anaiptol ne bandymas judėti jau pramintais takais. Greičiau grįžimas prie ištakų, savęs ieškojimas per pokalbį su laiku ir tradicija – postmodernistinis siekis ir būdas šiandieną apgaubti praeities patirtimi.
Tuo būdu lesiruotė ir lakas – tik išorinės priemonės; esmė glūdi anapus: čia klajoja realios būtybės iš realaus pasaulio – štai mielas katinas, antai – mylimas žmogus. Įdomu, jog visi paveikslų herojai – ar tai būtų žmogus, ar gyvūnas, ar paukštis – autoriui vienodai svarbūs, kruopščiai ir giliai analizuojami, o vėliau įkūnijami drobėje.
Virtuoziškai piešia
Nepaisant to, tapytojas eksperimentuoja figūrų reprezentacijos principais. Jo kūryboje veik nerasime „patogių“ sprendimų: figūros įvairiai „sulankstytos“ arba rodomos tik atskiros jų dalys: sėdmenys, pėdos ar pan. Toks drąsus (gal neretai drastiškas) komponavimas bei dėmesys net mažiausiai smulkmenai atskleidžia A. Mėčiaus piešėjo talentą. Puiki anatomijos pajauta įgalina virtuozišką piešinio konstruktą bei realistinį vaizdavimo būdą.
Keliaplaniame A. Mėčiaus tapybos pasaulyje fonas tiek pat svarbus, kiek ir pirmasis planas.
Įgyja naują esatį
Kita vertus, keliasluoksnio A. Mėčiaus potėpio versmėje skleidžiasi labai paprasta, buitiška, kasdieniška šiandiena: sėdi įsimylėjusi porelė, tupi katinas, klūpi mergaitė. Nieko nepažįstamo, sudėtingo ar kosmologiškai bei būtiškai pernokusio. Viskas sava ir žinoma. Ir vis dėlto – paslaptinga, neretai įnoringa, kartais humoristiška, dažnai atvirai apnuoginta, visuomet gausiai dekoruota.
Kasdienybę A. Mėčius įvelka į aukso rūbus, puošia deimantais ir brangakmeniais, panardina į sodraus kolorito masę… Taip, ji įgyja naują esatį, apsigaubia švelnia siurrealizmo dvasia, paskęsta magijos burtuose.
Vis dėlto parodą autorius įvardija tiesiog „c‘est la vie“ („toks gyvenimas“), nes paprasti gyvenimo stebuklai, jeigu tik prisiliesi, tampa ypatingais, vertinamais, branginamais.
