Choreografinis latviškojo malūno sėkmės „suktukas“
Pirmasis garsios Rygos šokių trupės „Dzirnas“ pasirodymas Lietuvoje – klaipėdiečiams pristatytas modernaus šokio spektaklis „O’Fortuna“ – beveik nepritraukė publikos. O gaila – jis buvo vertas didesnio dėmesio.
Violeta Milvydienė
Kas „kaltas“ – „braliukų“-organizatorių atsainumas, pavėluota reklama ar jos stoka, mūsų taupumas ar abejingumas, o gal… tiesiog tinginystė išsiruošti iš namų žvarboką ir gana vėlyvą vakarą? Belieka tik spėlioti. Ir konstatuoti akivaizdų faktą – sausio 10-ąją Klaipėdos koncertų salėje rodytas latvių šokio spektaklis net „sėkmingu“ pavadinimu nepriviliojo gausesnio būrio choreografijos specialistų, šokio fanatikų ar šiaip meno gerbėjų.
Pažintis įvyko išvakarėse
1985-aisiais Latvijos sostinėje įkurta šokių mokykla „Dzirnas“ (verčiant į lietuvių kalbą – malūnas) laikoma didžiausia Baltijos šalyse. Ją lanko daugiau nei 200 šokėjų, su kuriais dirba maždaug 20 kvalifikuotų pedagogų. Šiais faktais galima tik pasidžiaugti ir baltai pavydėti – mūsiškės studijos panašių gerovės sąlygų, kaip ir moralinio bei finansinio valstybės palaikymo, neturi.
Trupėje nuolat kuriami nauji projektai, iš kurių kaimyninės šalies publikai įsimintiniausi – „Queen“, „Bonnie and Clyde“, „Akuna matata“, „Adiemus“ ir kiti. Jos vadovas – bene žymiausias šiuolaikinis latvių choreografas Agris Danilevičius – mūsų žiūrovams gali būti pažįstamas iš tokių sceninių veikalų kaip „Velnio nuotaka“, „Voro vestuvės“, „Monmartro žibuoklė“ choreografijos.
Nors spaudoje teigiama, jog spektaklis „O’Fortuna“ – pirmasis ir vienintelis „Dzirno“ pasirodymas Lietuvoje, tiek oficiali, tiek asmeninė (betarpiškoje neformalioje aplinkoje) pažintis su minėtos latvių trupės šokėjais (ir jų vadovu) įvyko dar išvakarėse. Mat sausio 9-ąją tie patys atlikėjai pasirodė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) scenoje pristatytame Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros magistrantės Ramonos Valiūtės baigiamajame darbe – autorinėje koncertinėje programoje „Jos“.
Lyginant turinį ir formą
Naujausias trupės kūrybinis darbas „O’Fortuna“ Latvijoje jau susilaukė didžiulio pasisekimo. Sukurtas pagal vokiečių kompozitoriaus Carlo Orffo (1895–1982) „Carmina Burana“ kantatą, jis pasakoja apie deivę Fortūną, neva suteikiančią žmogui sėkmę ar nesėkmę ir taip nulemiančią pastarojo likimą.
Pasak paties muzikos autoriaus, pagal viename Bavarijos vienuolynų rastus XIII a. tekstus ir matytą piešinį „Fortūnos ratas“ kūrinyje perteikiama „senųjų pasaulių dvasia“, iliustruojami kartu su bundančia gamta atgimstantys žmogaus jausmai, šlovinami žemiški džiaugsmai, galiausiai atskleidžiama meilės tema, išauganti į iškilmingą himną Venerai.
Puikiai pamenu dar 1996-aisiais KVMT matytą sceninę kantatą-baletą – gana masyvų tradicinės formos (palyginti su šiuolaikinėmis versijomis) pastatymą, kuriame, be orkestro ir choro artistų, dar dalyvavo net šešios poros šokėjų, papildę visumą neoklasikinio baleto stilistika (choreografija – Jurijaus Smorigino).
Latviškoji istorija, tiesa, A.Danilevičiaus sukurta kartu su italu Markusu Zmolnigu, sukasi apie šešias asmenybes, mėginančias pelnyti pasaulio valdovės palankumą.
Deja, pradinė latvio choreografo idėja – šokį palydėti gyva orkestrine ir chorine muzika – patyrė fiasko. Galbūt todėl „O’Fortunos“ prologas (bene 10 minučių trukmės) patikėtas išvaizdaus 13-mečio paauglio (vadovo sūnaus) grojimui mušamaisiais instrumentais. Ir keistokai būtų nuskambėjęs muzikinis sujungimas, jei ne toji išlaikyta pauzė – nedidelė vaidybinė scenelė su humoristiniu atspalviu…
Esminis komponentas – rutulys
Modernusis latvių trupės pastatymas pateikė keletą malonių staigmenų – netikėtų rakursų, savitų išskirtinių ypatybių. Viena jų – manau, specialiai suvienodinti, todėl belyčiai atrodantys baltais triko aprengti visi šeši atlikėjai (kostiumų dizainerė – Evija Dabolina). Kita savybė – tai esminė idėja, tapusi kone svarbiausia spektaklio „dalyve“, jo ašimi – scenografijos elementas.
Atmintyje iškilo kažkada regėta metalinė ratlankių konstrukcija, kurios viduje judėjo, žaidė ir… miegojo trys Jekaterinburgo (Rusija) trupės „Provinciaalnyje tancy“ šokėjos premjeriniame (2003-iųjų) spektaklyje „Skrydis arbatėlės metu“, pristatytame „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio kontekste.
Kaip svarbus vyksmo komponentas, panaši scenografinė detalė panaudota ir tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma 2011“. Tuomet minimalistine choreografija pasižymėjusiame, labiau akrobatika pagrįstame estų šokio spektaklyje „Kūnų grobikai“ atlikėjų ketvertukas karstėsi didelio metalinio narvo strypais.
Taigi pačios „Dzirno“ spektaklio koncepcijos itin originalia nepavadinčiau, bet išvystymo ir jos panaudojimo prasme įvardinčiau kaip savotišką naujovę. Mat čia didžiulis tuščiaviduris kampuotas rutulys, kontūrais primenantis Rubiko kubą, nebuvo visąlaik stacionarus – atlikėjai jį nuolatos vartė, suko, rideno, ant jo kybojo, juo laipiojo, kaitaliojo jo poziciją scenoje, nuolat keitė ir jo paskirtį.
Techniškai suderinę judėjimą
Atlikėjai tiek vizualiai, tiek fiziškai atrodė gana lygiaverčiai, nors viena jų disponuoja aiškiu baletiniu pasirengimu, kitas (migrantas iš Baltarusijos) – įvaldęs hiphoperio techniką.
Atrodo, tie šeši personažai tarpusavyje tiek vidujai, tiek techniškai, net virtuoziškai suderinę savo judėjimą – jie laipioja, šokinėja, dūksta natūraliai ir lengvai, akimirksniu keisdami vietas, „piešdami“ įvairias trajektorijas. Jie juda tarsi nejausdami diskomforto, be jokios įtampos ar aukščio baimės, kartais demonstruodami efektingus triukus ir tik retsykiais kojomis liesdami žemę.
Lyriškose arijose dažniau šokama grupėmis po tris (atskirai merginų ir vaikinų) arba porose, pakartotinai atliekant derinius su nesudėtingai sukomponuotais „pasažais“, kartais naudojant „parterinę“ techniką. Įterptas solinis vaikino etiudas nenuspėjamai pikantiškas, kiti epizodai harmoningai sulydyti, stilingai ir estetiškai pateikti.
Puikiai interpretuoja muziką
Atrodytų, ar galima tokią galingą ir dažnokai TV kanaluose transliuojamą (pvz., pagrindinė jos tema dabar skamba X faktoriaus reklamoje), t. y. itin išpopuliarėjusią C.Orffo muziką dar tiksliau interpretuoti, stipriau choreografiškai sudėlioti bei iliustruoti, taip net praplečiant jos diapazoną? Pasirodo, įmanoma. Pati turėdama, muzikų kalba šnekant, ne absoliučią (tokia tik pakenktų bet kurio šokio stiliaus kūrėjui-pedagogui), betgi intuityvią ir puikiai išlavintą klausą, galiu drąsiai teigti – muzikalumas buvo tiesiog puikus. Garsų, akcentų bei niuansų polifonija stilingai papildyta prasmingu judesiu.
Ir toliau augant muzikinei euforijai, intriga nė minutėlei neatslūgsta, o energetiškai bei filosofiškai išsirutuliojusi spektaklio fabula epiloge ir choreografiškai vykusiai įprasminta bei galutinai atskleista.
Teko girdėti apie „Dzirno“ gastroles po didžiausius Lietuvos miestus dar šį pavasarį. Taupysiu bilietui ir lauksiu… šilumos, kaip ir naujo energijos pliūpsnio.
