Čikaga – ta pati ir vis kitokia
Pirmieji išeiviai iš Lietuvos Čikagoje (JAV) įsikūrė 1870 m. Tarpukaryje jų jau būta apie 100 tūkst. Ir šiandien šiame mieste gyvena daugiausia skirtingų kartų ir emigracinių bangų lietuvių, todėl neatsitiktinai Čikaga vadinama Amerikos lietuvių sostine.
Danutė Petrauskaitė
„Grinorių“ pėdsakais
Pirmieji emigrantai, bėgę iš Lietuvos į JAV XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje daugiausia dėl ekonominių bei politinių priežasčių, buvo vadinami „grinoriais“ – (angl. greenhorn – žaliaragis) – nepatyrusiais svetimtaučiais, sunkiai besiorientuojančiais svetimoje aplinkoje.
Apsistoję Čikagoje jie greičiausiai rasdavo darbo gyvulių skerdyklose, tačiau prarasdavo jose savo sveikatą, o kartais – ir gyvybę. Tai buvo ne darbas, o katorga, pasiglemžusi visas lietuvių viltis apie geresnį gyvenimą, sužlugdžiusi juos fiziškai ir dvasiškai. Skerdyklos, pradėjusios veikti XIX a. viduryje ir aprūpindavusios mėsa daugelį valstijų, gyvavo apie 120 metų. Jose dirbo ir antrosios bangos emigrantai, tarp jų – buvusi Klaipėdos muzikos mokyklos auklėtinė Vanda Dexneit-Matiukienė. Ne vieneriems metams ji turėjo smuiką iškeisti į mėsininko peilį ir ilgai jausti skausmą rankose. Dar stūkso niūrūs kai kurie skerdyklų pastatai. Juos supanti teritorija, kurioje įsikūrę sandėliai bei garažai, iki šiol dvelkia mirties šalčiu ir kraujo kvapu.
Tačiau kad ir kokia būtų kraupi istorija, čikagiečiai ją saugo. Apie tai byloja išpuoselėti rytiniai skerdyklų vartai, nuo kurių viršaus žvelgia buliaus galva, tapusi vienos stipriausių miesto krepšinio komandos „Chicago Bulls“ simboliu.
Lyg tautos namai
Antroji emigracijos banga į JAV nubloškė ypač daug intelektualų – rašytojų, poetų, muzikų, aktorių, mokytojų. Nepaisant, kad kai kurie jų sėkmingai asimiliavosi su amerikiečių visuomene, lietuviai kentėjo nuo juos slegiančios nostalgijos, todėl siekė būti savo tautiečių rate – kartu dainuoti ir šokti, drauge liūdėti ir džiaugtis bei gyventi nepriklausomos Lietuvos atkūrimo idėja. 1957–1975 m. tėvų jėzuitų iniciatyva buvo pastatytas Jaunimo centras, iš tolo lietuviams mojantis M.K.Čiurlionio „Miesto preliudo“ freska, šalia – vienuolynas, koplyčia.
Po Jaunimo centro stogu įsikūrė Čiurlionio dailės galerija, Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, Pedagoginis lituanistikos institutas, daugybė archyvų, muziejų, koncertų salė, Pasaulio lietuvių bendruomenės būstinė.
Tai buvo lyg J.Basanavičiaus svajonės įkūnijimas – Tautos namai – vilioję ir senus, ir jaunus. Juose buvo nuolat repetuojama, koncertuojama, posėdžiaujama, mokoma ir mokomasi. Šie namai traukė ir Lietuvos mokslininkus, menininkus bei atlikėjus. Jie pasitikdavo juos draugiška aplinka, sudarytomis geromis gyvenimo ir darbo sąlygomis.
Muzikologus iki šiol masina Juozo Žilevičiaus-Kreivėno lietuviškos muzikos archyvas, kurio fonduose galima rasti itin daug vertingos istorinės medžiagos.
Šis archyvas yra Lituanistikos tyrimo ir studijų centro dispozicijoje. Jam ilgai vadovavo prof. dr. Jonas Račkauskas, tačiau dėl sveikatos problemų 2009 m. pabaigoje jį pakeitė teisininkas bei istorikas dr. Augustinas Idzelis.
Archyvų likimas neaiškus
J.Račkausko vadovavimo laikais gyvenimas centre virte virė, o šiuo metu pastatas, ypač vėlyvą rudenį, atrodo kaip išmiręs. Ant durų kabančio darbo grafiko niekas nesilaiko, į raštinę prisiskambinti neįmanoma, į laiškus neatsakoma, internetinis tinklalapis neatnaujinamas. Tad tenka ilgai sukti galvą, kaip patekti į vidų. O ten besidarbuojant ima slėgti mirtina tyla. Tik šeštadieniais kelioms valandoms suklega lituanistinių mokyklų mokiniai.
Šio reiškinio priežasčių yra ne viena. Pirmiausia, archyvų priežiūrai trūksta finansinės paramos. Vyresnioji išeivijos karta, kuri darbavosi iš entuziazmo ir pasiaukojimo, jau užleido savo pozicijas jaunesniems savanoriams, o šie neskuba jų užimti. Be to, kultūrinio gyvenimo centru vis labiau virsta Lemontas, 43 kilometrus nutolęs į pietvakarius nuo Čikagos. Ten telkiasi gausus trečiabangininkų būrys.
Tad lietuviškų archyvų priežiūros klausimas išlieka labai opus. Jį bandyta spręsti 2011 m. rugsėjį Jaunimo centre surengtoje konferencijoje, kurioje pasisakė ir Lietuvos, ir JAV mokslininkai bei įvairių organizacijų atstovai. Tačiau Amerikos lietuviams teko nusivilti – finansinės paramos išeivijos archyvams Lietuvos Vyriausybė nepažadėjo, o jų pačių finansiniai ištekliai yra labai riboti. Tai koks gi likimas laukia istorinio lietuvių paveldo – tūkstančių knygų, periodinės spaudos, nuotraukų, paveikslų, epistolinės literatūros, rankraščių, įvairių draugijų fondų, garso ir vaizdo įrašų? Kol kas prognozės labai liūdnos.
Vėjų ir muzikos miestas
Nepaisant ekonominės krizės, ant Mičigano ežero kranto įsikūrusi Čikaga, dar vadinama vėjų miestu, pasaulio bliuzo sostine, naujosios architektūros stebuklu, nuolat gražėja.
2011-ųjų vasarą jos centras pasipuošė legendinės Holivudo aktorės Marilyn Monroe skulptūra, sveriančia per 15 tonų (skulptorius Johnas Sewardas). Tiesa, nemažai miesto gyventojų ja nelabai žavisi ir džiaugiasi, kad „Didžioji Marilyn“ stovės tik laikinai – maždaug metus. Tačiau turistus ji vilioja – ne vienas nori nusifotografuoti prie jos kojų, kaip ir prie 2004 m. atidaryto Tūkstantmečio parko „Debesies vartų“. Tai veidrodinio paviršiaus Anisho Kapooro skulptūra, kurią įkvėpė skysto gyvsidabrio forma bei spalva. Joje atsispindintis dangus, šalia stovintys dangoraižiai, medžiai praplečia parko erdvę ir sukuria sidabrinės šviesos iliuziją.
Lankytojų dėmesį taip pat traukia po atviru dangumi įrengtas Jay’o Pritzkero paviljonas, kuriame yra per 4 tūkst. sėdimų vietų. Ten vasaros metu vyksta nemokami koncertai.
O rudenį ir žiemą klausytojus kviečia kitoje gatvės pusėje 1900 m. įsikūrusi Čikagos orkestro salė (Chicago Symphony Hall). Joje koncertuoja pačios ryškiausios žvaigždės. Ypač klausytojus vilioja dirigento bei šios salės direktoriaus Riccardo Muti vardas. Jo darbo krūviai itin dideli. Per mėnesį jis surengia net iki aštuonių koncertų. Tiesa, keletą kartų kartojamos tos pačios programos, tačiau dvi trys jų yra skirtingos. Deja, ne visiems, trumpam apsilankiusiems Čikagoje, pasiseka jį pamatyti ir išgirsti, nes šis dirigentas darbuojasi ne visą sezoną. 2012 m. sausį, vasarį ir kovą klasikine muzika jis džiugins Čikagos gyventojus bei svečius, vėliau keliaus po kitas šalis, o į šią salę sugrįš tik birželį. Per tą laiką salėje pasirodys kviestiniai dirigentai ir solistai, tačiau patys geriausi, pelnę pripažinimą prestižinėse pasaulio scenose.
Čikagos simfonijos salės istorijoje yra įspausti ir lietuviški pėdsakai. Su jos orkestru koncertavo Stasio Šimkaus auklėtinis dirigentas Vytautas Marijošius, 1970 m. atlikęs M.K.Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“. Joje dainavo ir ne vienas lietuvių dainininkas. Džiugu, kad Čikagos simfonijos orkestro chore šiuo metu dainuoja buvusi Klaipėdos muzikinio teatro solistė Nida Grigalavičiūtė, kuriai jau 2010 m. nusišypsojo laimė būti choristų gretose ir atlikti G.Verdi Requiem, diriguojant R.Muti.
