D.Anzolini – karalius ne savo noru

D.Anzolini – karalius ne savo noru

Valerija Lebedeva

Iš trumputės pietų pertraukos beveik nieko neliko: „O, Madonna!“ – skėsteli rankomis dirigentas Dante Anzolini, pažvelgęs į laikrodį. Pokalbis užtruko vos pusvalandį, tačiau viešėdamas Klaipėdoje jis turi skaičiuoti kiek-

vieną minutę. Kruopštus planavimas, prisipažino Dante, nėra jo koziris. Ir apskritai, ar tai yra vertybė? Svarbiausių gyvenimo dalykų neapskaičiuosi. Tačiau kartais ištinka stebuklingas minčių ir ketinimų sinchroniškumas, po daugelio metų vėl atsiuntęs uostamiesčio kultūros padangės legenda tapusį užsienietį į Lietuvą.

Prieš pusvalandį savo ruožtu mindžikavau prie įėjimo į salę, žiūrinėdama ant sienų kabančias senas afišas tarsi infografiką apie greitai bėgantį laiką. Atrodo, štai tas visai pažįstamos sudėties ir pavadinimo koncertas vyko vos prieš mėnesį, o iš tiesų – jau prieš šešerius metus. Turėjau malonumą apžvelgti gana solidų Klaipėdos koncertų salės veiklos laikotarpį, mat, pasibaigus rytinei repeticijai, muzikantai neskubėjo skirstytis. Savaitgalį atvykęs D.Anzolini turėjo ką pasakyti kiekvienam iš jų – o gruodžio 6-osios koncerte, kuriuo buvo atidarytas tradicinis šventinės klasikos festivalis „Salve Musica“, atliekant Josepho Haydno oratoriją „Metų laikai“, dalyvavo dešimtys atlikėjų.

Choro „Aukuras“ kūrybinės veiklos 20-mečiui skirtame koncerte dainavo Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, kuriam vadovauja buvęs „Aukuro“ chormeisteris Tomas Ambrozaitis, skambėjo specialiai šio renginio proga Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninio orkestro pučiamųjų ir mušamųjų grupe papildytas Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas Mindaugo Bačkaus, pasirodė solistai dainininkai Asta Krikščiūnaitė, Mindaugas Zimkus, Tadas Girininkas. Ir pats D.Anzolini, žmogus-kamertonas, kurio vardas ir pavardė jau yra muzika, glostanti šiaurietišką ausį.

Klaipėdos legenda

Klaipėda turi keletą XX a. pabaigos kultinių kultūros asmenybių, apie kurias kalbama tik aukščiausiojo laipsnio epitetais. Dante – vienas iš jų. Jis prisimenamas nuolatos po įsimintino bendradarbiavimo su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru, „Aukuro“ choru ir Klaipėdos kameriniu orkestru dešimtojo dešimtmečio viduryje. Muzikantai, kuriems teko padirbėti su šiuo dirigentu, kalba apie jį su didžiule pagarba, akcentuodami išskirtinį jo komunikabilumą, aistringą kūrybingumą ir nuoširdumą, kuris atmintyje liko visam gyvenimui. Ši žavi istorija įgijo malonų tęsinį – suderinus planus, D.Anzolini vėl atvyko į Klaipėdą.

Argentinoje italo ir čilietės šeimoje gimęs ir augęs muzikas – nuolat keliaujantis kosmopolitas, namais vadinantis septynetą šalių. Naujuosius sakė sutiksiąs Brazilijoje – su širdies drauge ir sūnumi, kuris šiuo metu studijuoja JAV.

D.Anzolini gastrolių maršrutai plačiai driekiasi per Europą, JAV, Šiaurės ir Pietų Ameriką. Dirigentas derina klasiką su šiuolaikine muzika, komponuoja ir pats. Jis glaudžiai bendradarbiauja su žymiu amerikiečių kompozitoriumi Philipu Glassu, atliko nemažai jo kūrinių. Itin sėkmingas buvo dirigento debiutas „Metropolitan Opera“ Niujorke 2008 metais, kai jis dirigavo Ph.Glasso operą „Satyagraha“. Lapkritį Rio de Žaneire D.Anzolini debiutavo kaip kompozitorius.

„Buvau atvykęs į Klaipėdą triskart, paskutinįsyk, man atrodo, prieš 16 metų. Tai neįtikima“, – pokalbio pradžioje tarstelėjo dirigentas.

– Ir, žinoma, atvykus po ilgos pertraukos, įvykę pokyčiai labiau krenta į akis negu gyvenant čia nuolat. Ką apie juos pasakytumėte?

– Taip, yra įdomių dalykų, kuriuos pastebėjau. Matau, kad miestas atsinaujinęs, pastebėjau naują kelio dangą, mačiau, kad yra atsiradę naujų įdomių parduotuvių, didžiulių pastatų. Nebuvau įėjęs į „Akropolį“, bet mačiau iš išorės, koks jis didelis. Visur jaukiau, švariau, namai gražiau nudažyti, M.Mažvydo alėja – sutvarkyta. Pasivaikščioti buvau vos triskart, bet ir važiuodamas į Klaipėdą iš Palangos oro uosto pastebėjau, kad žolė tvarkoma geriau nei būdavo anksčiau. Puiku, kad Klaipėda tapo gražesnė. Tiesą sakant, man ji visada patiko, bet pirmąkart atvykau, kai Nepriklausomybė buvo neseniai atkurta. Dabar matyti, kad kreivė tolydžio kyla aukštyn.

– O ką pasakytumėte apie žmones?

– Mes suaugome, – juokiasi. – Turiu gerą draugą, kuris sako šitaip: „I’m not older – I’m more classic!“ (angl. „Aš ne vyresnis – aš labiau klasikinis“). Žmonės čia – labai šaunūs. Jie labai gerų manierų ir labai šilti, kartais būna rezervuoti, bet kartu skleidžia tą ypatingą švytėjimą. Beje, nuėjau su Alfu (choro „Aukuras“ vadovu A.Vildžiūnu. – aut. past.) į koncertą, ir kažkas mane pamatęs sušuko: „Anzolini!“ Praėjo tiek metų, o žmonės atpažįsta… Nesuvokiama. Tai fantastiškas pojūtis, bet ir didžiulė atsakomybė, nes žmonės turi lūkesčių. Tą patį jutau būdamas Niujorke: publika tikisi kažko. Žinoma, gali mėginti atliepti šiuos pageidavimus, bet esame riboti… Aš esu ribotas… Visada sakau, kad vienintelis mano pranašumas yra tas, kad labai stengiuosi. Žinote, pirminė mano vardo forma italų kalba yra „Durante“ – žmogus, kuris ištveria sunkumus, kuris stengiasi. Taigi toks mano vardas. Ir tokia mano prigimtis.

Laisvė energijai!

– Sakote, jog esate ribotas, bet atrodytų, kad dirigentui šios ribos tarsi platesnės – juk dirbate su gausiais kolektyvais.

– Neneigiu, tai visiškai teisinga. Diriguodamas turi užtikrinti tarpusavio supratimą, kuriame ši asmenybių energijų suma sukurtų šį tą nauja. Jeigu muzikantai šito nepadarys, tu nepadarysi nieko! Aš visada stengiuosi padėti, bet nenoriu nurodinėti – siekiu formuoti skambesį. Bet, patikėkite, jeigu jie sukuria unikalų skambesį, tai jų galia, ne mano. Ką jie padarė per „Traviatą“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre prieš daugelį metų, buvo jų darbas, ne mano. Energija kyla iš muzikantų.

– Iš kur pats jos semiatės?

– Ruošiuosi, skiriu daug laiko analizei. Stengiuosi būti atviras, puoselėti dvasinę sveikatą. Galėčiau pateikti daug atsakymo variantų, ir visi jie bus iš dalies teisingi ir iš dalies juokingi. Visada buvau kupinas energijos – nuo mažens. Tačiau neretai reikia daug studijuoti, kad išgautum iš savęs vis daugiau, kad didžiulė energija neliktų užspausta. Žinau, kad ji kyla pirmiausia tuomet, kai darai ką nors neegoistiško – tiesiog padedi muzikai ir muzikantams. Energija gimsta, nes jie mato tavo pastangas. Tačiau tai nėra įtikinėjimas, tai kažkas gilesnio… Tai kažkas akyse, tai gyvenimo pozicija, nė nežinau, kaip apibūdinti.

Vienintelis dalykas, kodėl studijavau dirigavimą, buvo skambesys, kuris man patiko. Paprasta ir buka priežastis, bet tai – tiesa. O dirigento galios reikšmę suvokiau būdamas „Metropolitan Opera“ Niujorke. Tuomet pirmąkart pamaniau: „O Dieve, esu didžiausiame teatre, visi šie žmonės nuolat kupini muzikos“.

– Kai kuriate muziką arba pats ją atliekate, viskas yra kitaip?

– Visiškai. Tuomet jaučiu turintis galių rašyti. Galvoju ir einu iš proto. Kartais užtrunka daug valandų sudėlioti bent du garsus. Bet kartu nesijauti apribotas – kitaip nei dirbdamas su šimtu žmonių.

Kai esi vienas, vienintelis tavo priešas – tu pats. Kai esi apsuptas daugybės žmonių, priešų gal ir neturi, bet privalai susitelkti. Tai reikalauja didžiulės energijos ir koncentracijos, drauge – didžiulio skausmo filtro, nes jeigu esi labai jautrus kiekvienam, tai tave užgauna.

Kurti muziką – laimė

– Tarsi reikėtų būti labiau sutelktam į save?

– Negaliu to padaryti, todėl ir kenčiu. Tai sakau kaip faktą, bent jau man yra šitaip. Taip, koncentruojuosi į muziką, tačiau nuolat matau žmonių akis – kaip jie žiūri, elgiasi, dirba…

– Gal muzikos komponavimas jums yra savigydos, meditacijos forma?

– Tai vienas iš nedaugelio dalykų, kurie, kaip patyriau pastaraisiais gyvenimo metais, daro mane laimingą. Kaip kad mano sūnus – jeigu jis dabar atsirastų čia, akimirksniu tapčiau laimingas. Šito nemoku paaiškinti. Panašiai yra su muzika. Kurti ją – nežinau, blogą ar gerą, žmonėms patinka, bet jie gali klysti, – yra labai savanaudiška, egoistiška. Bet kurdamas jaučiuosi gerai.

Jeigu paklaustumėte, kodėl diriguoju, paaiškinti taip pat būtų sudėtinga. Kai buvau mažas, mano šeima neturėjo pinigų įsigyti pianiną. Aš klausydavausi radijo. Kai išgirdau skambant orkestrą, supratau, kad noriu tokio garso! Nebuvo jokių ketinimų. Yra žmonių, kuriems patinka jaustis vadovais, o aš šito nemėgstu. Jokioje srityje. Bet man patinka padėti žmonėms. Mokyti – nelabai, nebent perteikti, ką moku labai gerai, bet ir tokiu atveju labai sudėtinga paaiškinti daugybę ilgus metus studijuotų dalykų – tai užtrunka valandas, o žmonės galbūt galvoja: „Gerai jau gerai, verčiau užsičiauptum“.

Sudėtinga, kodėl gyvenime pasirenki vieną ar kitą dalyką.

Kartais atrodo, kad pasirinkai, nes kitokio varianto nebuvo. Bet svarbu yra rinktis be racionalios strategijos. Viskas, kas yra iš tiesų svarbu, yra neišmatuojama. Skaičiais, žinoma, galima daug ką išreikšti. Bet čia jie netinka. Vidinį pasirinkimą lemia gilesnės priežastys.

Komentarai

 

Alfonsas Vildžiūnas

Klaipėdos mišraus choro „Aukuras“ meno vadovas ir dirigentas

Retkarčiais susirašydamas su D.Anzolini laiškais, vis mąstydavau apie bėgantį laiką. Pamenu, kai šventėme „Aukuro“ penkmetį, atrodė, kad nuveikta tiek daug, kad gyvuojame tiek ilgai! O toliau veiklos sukaktys lėkė penkmečiais. Niekas nežinome, kiek laiko turime… Tad pamaniau, jog choro 20-metis būtų puiki dingstis pasikviesti Dantę. Nesu matęs žmogaus, kuris sugebėtų dirbti taip ramiai ir dalykiškai, kaip jis – bendraudamas, ieškodamas, patardamas; metodiškai, nuosekliai siekdamas rezultato jis jį pasiekia! Tai – dirigento idealas. Visiems muzikantams yra naudinga susitikti su dideliais menininkais. Šitaip gaunamas didžiulis kūrybinis impulsas, juolab kad seniai nebuvome dirbę su užsieniečiais dirigentais. Kiek-

viena repeticija su juo – tai tarsi kūrybinės dirbtuvės man ir atlikėjams, unikali patirtis, kurios nesulyginsi su jokia kita. Ar jubiliejaus proga galima tikėtis geresnės dovanos? Rinkdamiesi kūrinį, svarstėme apie W.A.Mozarto Mišias, tačiau paskui pamanėme, kad tai nebūtų pats tinkamiausias pasirinkimas jubiliejui. Ieškojome pasaulietinio kūrinio. Prisiminiau J.Haydno „Metų laikus“: kadaise pats dainavau juos diskantu „Ąžuoliuko“ chore, diriguojant Jonui Aleksai; iki šiol gabalais atsimenu vokišką oratorijos tekstą. Po to koncerto išdrįsau prieiti prie maestro – paprašiau pasirašyti ant programėlės. Turiu ją išsaugojęs. „Mielam Alfonsui – su viltimi dar ne kartą pasidžiaugti muzika“, – man užrašė J.Aleksa. Manau, pats metas vėl pasidžiaugti būtent šiuo kūriniu. Jį repetavome kartu su Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“, kuris pavasarį švęs 40-metį – tuomet oratoriją atliksime Šiauliuose ir, tikimės, vėl diriguojami Dantės.

 

Rūta Vildžiūnienė

Muzikologė

Buvau iš tų, kurie 1994-aisiais skubėjo į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą stebėti legendinės D.Anzolini statytos „Traviatos“. Iš tiesų, tokio spektaklio neturėjo net Vilnius: opera virto gyvu, pulsuojančiu organizmu, kūrinys sužėrėjo visomis briaunomis. Žinoma, bendradarbiavimo su D.Anzolini patirtis buvo nepaprastai svarbi miesto muzikantams. Anot jų, šiam temperamentingam dirigentui būdingas neprilygstamas takto jausmas. Mokėdamas dėmesingai, nuoširdžiai pagirti, jis sugeba kartu pareikalauti daugiau: šlifuoti detales, keisti nusistovėjusias interpretavimo klišes, praturtinti kūrinį naujais dramaturgijos niuansais. Taigi į festivalio „Salve Musica“ atidarymo koncertą ėjau iš anksto tikėdamasi ypatingos muzikos šventės. Ir vėl patyriau neišdildomų įspūdžių. Didinga Haydno oratorija D.Anzolini dėka tarsi tapo epine opera, sudėta į didžiules polifonines struktūras, solistų rečitatyvus ir arijas su įvairiaspalviais charakteriais, perteikiančiais metų ciklo įvykius, kasdienius darbus, šventes, žmogiškus tarpusavio santykius ir pan. Labai temperamentinga ir originali D.Anzolini interpretacija atskleidžia, kokios svarbios yra smulkmenos, artikuliacijos niuansai, muzikiniai štrichai, kokią lemtingą reikšmę gali turėti visų atlikėjų susitelkimas. Žinoma, orkestrui koncerte teko didžiausias krūvis, o choristai turėjo galimybių drauge su klausytojais pasigrožėti soliniais numeriais, ansambliais ir pačiu D.Anzolini – žmogumi, kuris meistriškai, jautriai, įžvalgiai suvaldo didžiulį būrį atlikėjų ir sudėtingą partitūrą. Viena apmaudu – kad uostamiesčio publika sunkiai atpažįsta vertybes, nesiveržia ten, kur privalėtų apsilankyti mažų mažiausiai kiekvienas muzikos pasaulio žmogus.

 

Vladimiras Konstantinovas

Dirigentas, kompozitorius, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis chormeisteris

Su D.Anzolini susipažinau pirmosios jo viešnagės Klaipėdoje metu, statant „Traviatą“. Tai buvo 1994-ieji, geležinės uždangos griūties euforija dar neišblėsusi, galimybė bendradarbiauti (ir bendrauti!) su Vakarų pasaulio žmonėmis žadino neribotų galimybių ir perspektyvų viziją. Dante’s atveju skirtingų dalykų nulemtas džiaugsmas buvo susiliejęs į tokį efektingą paveikslą, kad daugelis uostamiesčio muzikantų ir muzikos mėgėjų jį regi iki šiol. Atsimenu, vakarinės repeticijos, kurios prasidėdavo 18 val., baigdavosi apie vidurnaktį… Po to nusileisdavome į teatro bufetą ir ten aptarinėdavome, kalbėdavomės iki trečios ryto. Šiais laikais būtų sudėtinga tai įsivaizduoti. D.Anzolini yra fenomenalus dirigentas, turintis savitą bendravimo su muzikantais filosofiją, kuriai visiškai svetimas dirigento diktatoriaus modelis. Pamenate istoriją apie vieną labai garsų dirigentą, kuris lazdele išdūrė neįtikusiam orkestro muzikantui akį? D.Anzolini yra visiška tokio vadovo priešingybė, kitas polis. Jis niekuomet neprimeta savo valios, regis, nė neturi tokių intencijų; niekuomet neplūsta muzikantų, tačiau generuoja pagalbą visiems ir kiekvienam. D.Anzolini išskirtinis muzikalumas ir profesinis gebėjimas įsiskverbti į pačią muzikinės medžiagos esmę, ją perteikti, yra žinomas keturių kontinentų muzikantams ir klausytojams. Klaipėdos koncertų salėje atlikta J.Haydno oratorija „Metų laikai“ yra didžiulės apimties kūrinys. Šių dienų koncertinio gyvenimo standartai, regis, nebelabai priima tokį „metražą“, tad panašūs kūriniai atliekami tik išskirtiniais atvejais išskirtinėse vietose. Tačiau D.Anzolini ne tik jo nekupiūravo, bet ir per ekstremaliai trumpą laiką sugebėjo šiame grandioziniame muzikiniame tekste išryškinti visas detales, sujungdamas jas į darnų, logišką ir kartu nepaprastai emocingą skambesį. Rankų darbo kaip kokybės garanto alegorija čia puikiausiai tinka. Stebėjau, kaip jis dirbo Klaipėdoje, ką ten dirbo – arė. Daugybės laiko reikia, kad bent vienąkart atliktum visą oratoriją nuo pradžios iki galo. Lankiausi repeticijoje koncerto išvakarėse. Skirtumą tarp repeticijos skambėjimo ir finalinio varianto koncerte galėčiau prilyginti stebuklui. Man tai didžiulė mokykla. Na, ir žinoma, malonu girdėti Dantę sakant, kad pasaulyje yra dvi darbo vietos, kur jis mielai grįžta: „Metropolitan Opera“ Niujorke ir Klaipėda. Manau, esmė slypi bendravime su čia gyvenančiais kolegomis, kurie juo labai džiaugiasi.

by admin