D.Bielskytė: skaitymas ir rašymas – intymus procesas

Trys klausimai rašytojui

Vilniuje gimusi, Klaipėdoje studijavusi edukologiją ir teatrologiją, išleidusi dvi eilėraščių knygas poetė Dalia Bielskytė dabar gyvena uostamiestyje, o dirba sostinėje – vadovauja Onkohematologinių ligonių bendrijai „Kraujas“. Dalia rūpinasi sergančiaisiais kraujo vėžiu: teikia informaciją pacientams apie ligą, sveikųjų visuomenei – apie pacientus, domisi medicinos naujovėmis ir siekia, kad jos būtų prieinamos Lietuvos žmonėms, kariauja už kiekvieną gyvybę, kasdien įrodinėja, kad ligoniai – tai ne skaičiai ir procentai ataskaitose bei suvestinėse, o gyvi žmonės, kurių gyvenimą reikia ir būtina pratęsti kuo ilgiau – kiekviena diena yra meilės stebuklas.

„Tai – labai įdomi veikla, reikalaujanti daug jėgų ir energijos, bet grąžinanti investicijas su kaupu. Didelės visuomeninės akcijos, kuriose pajunti žmonių vienybę, atjautą, gerumą, mažos pergalės mirties ir gyvybės fronte, aplink idėją besitelkiantys kūrybingi, šviesūs žmonės – visa tai sutvirtina tikėjimą, kad gyventi verta ir kad metas Tvanui dar neatėjo“, – šypsojosi ji.

2006-aisiais pasirodęs D. Bielskytės eilėraščių rinkinys „Raudona“ pelnė respublikinę literatūrinę Zigmo Gėlės premiją už geriausią metų debiutinę poezijos knygą. Antroji jos eilėraščių knyga „Vėduoklė“ 2009-aisiais išleista kaip poezijos ir grafikos albumas, kurio bendraautorė – klaipėdietė grafikė Danutė Žalnieriūtė. Pernai D.Bielskytė inicijavo ir sudarė „Laiškų (iš)gyvenimo“ albumą, iliustruotą Lietuvos grafikų kūriniais. Poetės kūryba publikuota almanachuose „Baltija“, „Baltika“, „Paralelės“, šalies literatūrinėje spaudoje.

– Ką šiuo metu rašote?

– Kaip visada, rašau žodžius. Kartais jie sugula į eilėraštį, kartais – į novelę. Vis dažniau – į esė. Matyt, veikia gyvenimo proza. Ar jie kada nors įgaus knygos formą – nežinau. Neplanuoju. Gal vieną dieną įsijungsiu kompiuterį, pamatysiu: „O! Knyga!“ Ir paskambinsiu į leidyklą.

– Kaip pati vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežta kritikė ar atlaidi?

– Sau esu griežta ir rūsti. Myliu savo tekstus, bet neskubu jais dalytis. Prieš parodydama žmonėms, ilgai brandinu, čiupinėju, grūdinu. Paprastai parašau ir nieko nebekeičiu, bet turiu su jais apsiprasti, savotiškai užauginti, kad nebebijotų dienos šviesos ir nuožmaus pasaulio. Tada parodau tiems, kuriais tikiu. Tada – paleidžiu į eterį. Arba ne. Klausau ne tik savo nuojautų, bet ir nepakeičiamos redaktorės bei teisėjos Eglės Bielskytės. Sesuo gali nukirsti galvą kiekvienam mano žodžiui, bet gali užauginti sparnus – tai žmogus, turintis ypatingą poetinę klausą. Pati savo tekstų skaityti nemėgstu. Ir klausytis, kaip skaito kiti – nepatinka. Skaitymas ir rašymas man – intymus procesas, tad visokie ten striptizai su pasikasymais ir apdūsavimais mane, geriausiu atveju, trikdo.

– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?

– Esu spontaniškai ir nesistemingai rašantis žmogus, savo tekstų niekam nededikuoju (tai yra – rašydama nieko neturiu omeny) – tiesiog gimdau, kai išnešioju. Man rūpi, ar tekstai patinka kitiems. Jeigu jie atsiliepia skaitytojų širdyse, jeigu atsispindi ir atspindi – tai gerai. Tiesa, aš menkai galiu paveikti šį procesą – tekstai yra pakankamai savarankiški, nemoku jų pritaikyti vienam ar kitam skoniui, progai, požiūriui. Todėl yra kritikų, kurie mane bara, yra – kurie giria. Labai gerbiu kritikus, jų prisibijau, bet ne visais tikiu. Didžiuojuosi kiekvienu žodžiu, kurį išgirstu iš literatūrologo Marijaus Šidlausko. Lenkiu galvą prieš Rimantą Černiauską, kuris ne vieną iš mūsų, rašančiųjų klaipėdiškių, tiesiog už ausies atvedė į rašytojų rūmą. Man labai svarbu, kai sako: „Skaitau taip, lyg pats būčiau parašęs“, arba klausia: „Iš kur žinai, ką aš jaučiu?“. Tai refleksija, kurios aš pati ieškau skaitydama visokią literatūrą. Juk rašytoju tampi tik tada, kai turi skaitytoją. Aš – rašytoja, nes dukros skaito mano eilėraščius, manau, kad tai – didžiausias įvertinimas.