D.Molytė-Lukauskienė:
„Geriau mažiau, bet geriau“
Pamaryje įsikūrusi poetė ir dailininkė Daiva Molytė-Lukauskienė išleido ir pati iliustravo tris poezijos rinkinius: „Natiurmortas su gudobelės šaka“ (2002), „Baltas kvadratas juodame fone“ (2006) ir „Persodintos gėlės“ (2007). Už pirmąjį autorei paskirta Z.Gėlės premija, jis pelnė apdovanojimą knygos meno konkurse „Vilnius – 2002“. Dabar Daiva – Lietuvos rašytojų sąjungos narė, jos eilėraščiai versti į lenkų, rusų, baltarusių, vokiečių kalbas.
Labiau žinoma kaip poetė D.Molytė-Lukauskienė pastaruoju metu randa daugiau laiko ir tapybai. Pasak jos, tai tik dar vienas mėginimas atsigręžti į save, bandymas perteikti supantį pasaulį ne tik žodžiais, bet ir spalvomis. Ji niekada nepamiršo, kad mokėsi dailės. Todėl yra dažna ne tik literatūrinių projektų, bet ir dailės plenerų, bendrų ekspozicijų bei tarptautinių meno simpoziumų dalyvė. Autorinės Daivos paveikslų parodos pastaraisiais metais apkeliavo ne vieną šalies miestą, paprastai – visuomet susipindamos su poezija.
– Ką šiuo metu rašote?
– Eilėraščius, nors maniau, kad šią vasarą nerašysiu, nieko nerašysiu. Tačiau stichijos, vandenys, perkūnija, vėjai… Kai atidarai langus, o gluosnių šakos linksta iki pat žemės, kai lietaus šniūrai diagonalėmis vanoja žemę, negali nerašyti. Neseniai Nidoje buvau sutikusi poetą Algimantą Baltakį. Jis tik nusijuokė, prisiminęs, kaip daugybę kartų bandė nerašyti, tačiau rašo kaip rašęs.
Svarbu užrašyti mintis, pats procesas. Patys geriausi eilėraščiai atkeliauja prieš užmiegant, vėlyvą vakarą. Neužrašai ir nelieka. Esu šiek tiek išsiblaškiusi, tad sunkesnis darbas – sudėlioti, sutalpinti viską į vieną leidinį. Tikėjausi, kad įsigijusi kompiuterį visus tekstus sudėliosiu teisingai, nepamesiu, tačiau, kai pradanginau vieną naujos eilėraščių knygos failą, suvokiau, kad nėra lengva paišyti, rašyti, iliustruoti ir nepasimesti visoje toje informacijos gausoje, ypač savosios kūrybos. Dabar visa tai vėl teks surankioti iš naujo.
– Kaip pati vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežta kritikė ar atlaidi?
– Esu reikli. Ilgai maniau, kad geriau nerašyti, netapyti, nei tai daryti blogai. Tačiau metams bėgant ėmiau suvokti kitus dalykus, kitas prasmes. Nekurdamas gali sustoti ir likti pradinėje arba pabaigos taško pozicijoje – nieko neparašęs, nieko nenupaišęs, nors ir turi rankose Dailės akademijos diplomą, Rašytojų sąjungos bilietą, tau suteiktą meno kūrėjo statusą. Tačiau lieku ištikima vienai tiesai: geriau mažiau, bet geriau. Ir kai žodžiai ar spalvos ima lietis patys, kai negali sulaikyti viso to savyje, imi į rankas teptuką, pieštuką, rašiklį ir artiniesi prie balto lapo ar drobės. Negaliu pakęsti pigaus „popso“ ir pigių mėgdžiotojų, neturinčių naujų idėjų ir sumanymų, gebančių tik netobulai plagijuoti. Kurdama visada prisimenu šviesaus atminimo kaligrafo Algio Kliševičiaus žodžius: „Reikia dirbti taip, kad tavęs negalėtų pakartoti, kopijuoti“. Tai apie kūrybą. Kitas regėjimo rakursas atsiveria tada, kai reikia parašyti leidiniams ar internetiniam portalui.
– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?
– Galiu tik pasidžiaugti, kad gyvenime sutikau, o ir buvau šalia didelių žmonių, kurių pamokos, pastabos arba paprastos, tačiau jokiuose universitetuose negaunamos žinios turėjo įtakos mano kūrybai. Ir dabar surandu Onės Baliukonės, Sigito Gedos, Martyno Vainilaičio laiškus, ir, kas kartą skaitydama, atrandu begales naujų spalvų ir atspalvių, praktiškų patarimų, kurie įgyjami nukeliavus ilgą pažinimo kelią. Nerašau tik sau, rašau ir skaitytojui. Nors turėčiau prisipažinti, kad mano kūrybiniame kelyje buvo toks laikotarpis, kada po pirmojo debiuto „Poezijos pavasario“ almanache tylėjau berods dešimt metų – rašiau tik sau arba į stalčių. Ir labai nustebau, kada šiais metais Vilniuje, Rašytojų klube, „Varpų“ prizų iteikimo vakare, poetas Albinas Bernotas manęs paklausė, kur aš buvau dingusi visus tuos metus…
Taigi, galima teigti, kad išspausdinęs nors keletą eilėraščių, pasilieki ir kitų žmonių mintyse.
Manau, kad kiekvienas poetas, rašytojas turi nors vieną skaitytoją ar jo kūrybos gerbėją, mokinį ar pasekėją. Negalėčiau sakyti, kad man nėra svarbi kitų nuomonė, tačiau žinodama tai, ką darau, galiu drąsiai žvelgti kritikui į akis ir išsakyti savo nuomonę. O jeigu toji kritika yra tik paviršutiniška, be objektyvių įžvalgų, analizės, tai tėra tik paprastas „papezėjimas“. Tačiau už teisingas ir protingas pastabas galiu tik padėkoti.
Klausinėjo Rita Bočiulytė
