Trys klausimai rašytojui
D.Sobeckis: poetas – kaip trečias brolis
Klaipėdoje gimęs, augęs, studijavęs religijos mokslus, dešimtmetį vaidinęs jaunimo teatre „Be durų“ ir prieš dešimtmetį parašęs savo pirmąją knygą, 33-ejų poetas Dainius Sobeckis nuo praėjusio rudens su žmona ir dviem sūnumis apsigyveno Plungėje. Sako, ten gana įdomu, bet Baltijos jūros trūksta… Tik ne veiklos. Jis – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, nuo 2006-ųjų Palangos kultūros skyriaus vyresnysis specialistas. Dabar jam nemokamos tėvystės atostogos, kol pirmajam sūnui sueis treji, beveik iki vasaros galo, bet taip pat jis turi keletą pamokų Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijoje ir eina kultūros savaitraščio „Žemaičių saulutė“ redaktoriaus pavaduotojo pareigas.
Išleidęs du poezijos rinkinius D.Sobeckis nuo 2007-ųjų yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Jo eilėraščiai publikuoti „Baltijos“, „Varpų“, „Poezijos pavasario“ almanachuose, kitoje kultūrinėje spaudoje, rusų kalba dviem knygomis išleisti Kaliningrade, taip pat išversti į anglų, baltarusių, lenkų ir ukrainiečių kalbas.
Šįsyk poetas ilgai nekėlė telefono ragelio, o kai atsiliepė, paaiškėjo, kad jis – Švedijoje. Visbyje, Gotlando saloje. Reziduoja Baltijos šalių rašytojų ir vertėjų centre.
– Ką šiuo metu rašote?
– Čia rašau monografiją apie lietuvių išeivijos poetą, vienuolį, kunigą, visuomenės bei kultūros veikėją Leonardą Andriekų. Manau, kad dar yra žmonių, nežinančių apie šią asmenybę. Gana greitai – 2014 m. liepos 15-ąją minėsime jo 100-ąsias gimimo metines. L.Andriekus mirė 2003 m. gegužės 19 d. Niujorke. Jis per savo gyvenimą išleido 10 eilėraščių rinkinių, tačiau visuomeninėje-kultūrinėje veikloje nuveikė daugiau nei literatūrinėje: 1964–1970 m. buvo Šv. Antano pranciškonų gimnazijos rektorius, 1970–1980 m. – Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, o 1980–1991 m. – žurnalo „Aidai“ vyriausiasis redaktorius. Bandau apie visa tai parašyti.
Visbyje esu nuo sausio 28-osios ir būsiu iki vasario 25-osios. Beje, čia lankausi jau trečią kartą. Kai 2008-aisiais buvau antrąsyk, parašiau savo trečiąją eilėraščių knygą, kurią pavadinau „homo religiosus“. Bet jos finansiškai niekas neparėmė, kad būtų išleista 2009-aisiais, tai dabar laukiu atsakymo iš fondų, gal šiemet ji išeis lietuvių kalba, nes rusiškai jau pasirodė Kaliningrade baigiantis 2010-iesiems. O Visbyje labai malonu pavaikštinėti senamiesčiu, nueiti prie jūros, įkvėpti gryno oro, o paskui – vėl rašyti…
Be minėtos monografijos, taip pat bandau sau pačiam lyg ir naują literatūrinį žanrą – eseistiką. Norėčiau parašyti eseistinių straipsnių ciklą tikėjimo ir netikėjimo klausimu. Tai labai glaudžiai susiję su mano buvusiomis studijomis Klaipėdos universitete, kur baigiau teologiją ir religijotyrą. Galbūt tai būtų galima pavadinti profesine liga. Juk jeigu šešerius metus studijuoji religinius dalykus, tai kūryboje to išvengti yra labai sunku arba net neįmanoma. Jeigu pavyksta sukurti kokį kūrinį, niekaip nesusijusį su religija, tai pats būnu nuostabos ištiktas. Tačiau minėtas esė straipsnių ciklas yra tik idėjinio gyvavimo pradžioje, kas iš tikrųjų išeis, dar nežinau.
– Kaip pats vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežtas kritikas ar atlaidus?
– Dar nelabai daug ką turiu vertinti: dvi eilėraščių knygos lietuvių kalba, dvi – rusų kalba ir vienas sudarytas fotoalbumas apie Palangos kultūros paveldą. Su savo kūrybos vertinimu yra taip pat, kaip su studijų baigiamaisiais darbais. Kai parašai bakalauro arba magistro darbą, tai manai, kad jis beveik tobulas ir vertas paties geriausio įvertinimo. Tačiau praėjus laikui – metams, dvejiems ar trejiems – ateina suvokimas arba nušvitimas, kad iš tiesų ten nieko gero nebuvo. Dėstytojai ir vertintojai buvo teisūs, bet gerai, kad nesugadino gyvenimo įvertindami teigiamai. Taip ir su knygomis. Kai parašai knygą, imi galvoti, kad tai, ką sukūrei, yra rimčiausias ir geriausias dalykas, jei ne pasaulyje, tai bent Lietuvoje. Jei kas nors atsiliepia apie tavo knygą spaudoje ir dar nepalankiai, iškart imi nesutikti su priešinga pozicija. Tačiau praėjus keleriems metams kritiškai peržvelgi savo ankstesnę kūrybą ir pamatai, kad kritikai bent iš dalies buvo teisūs. Tikrai, tai, kas buvo parašyta ir išleista, atrodo kiek naivoka ir nerimta. Tačiau tuo metu, kai knyga buvo parašyta, nieko geriau parašyti negalėjau. Išmintis ateina su metais. Jeigu ateina. Jei žvelgtume iš tokios pozicijos, kaip iš laiko perspektyvos, tuomet galėtume prieiti išvadą, kad apskritai neverta ir nereikia leisti knygų, nes po kurio laiko pats autorius suvoks, jog tai nereikalingas popieriaus švaistymas. Tačiau tuomet neturėtume kūrėjų ir negalėtume įvertinti jų kūrybinio progreso arba regreso. Kiekviena parašyta ir išleista knyga skatina tobulėti, atsižvelgti į pastabas ir nebekartoti tų pačių kūrybinių klaidų, galbūt net eksperimentuoti ir siekti kažko naujo literatūroje, nors, anot išminčiaus Saliamono, nieko nėra nauja po saule, visa, kas atsiranda nauja, yra tik pamiršta sena, tik gal kitokiomis formomis.
– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?
– Kritika skatina tobulėti. Literatūros kritikai yra savo srities specialistai, tačiau svarbiausias yra skaitytojas, kuriam ir turi būti rašomos knygos. Ar knygos rašomos išskirtinai tik literatūros kritikams? Nors pastaruoju metu gali susidaryti tokia nuomonė, nes tiražai jau senokai nedideli, o literatūros kritikai, sekdami šiuolaikinės literatūros tendenciją, labai daug skaito, nors turbūt ne viską. Tad yra tikimybė, kad parašytą knygą perskaitys pusė skaitytojų ir tiek pat literatūros kritikų. Buvo kažkada laikas, kuomet buvo rašoma sau. Apskritai ir dabar kiekvienas rašytojas pirmiausia rašo sau, į savo kompiuterį, sąsiuvinį, užrašų knygutę, ir tik paskiau jo kūrybą perskaito kažkas kitas. Bet šis rašymas yra orientuotas į skaitytoją. Galbūt poezijoje kryptingai rašyti kažkokiai konkrečiai auditorijai yra neįmanoma. Tą kategoriją ir galime pavadinti tiesiog poezijos mėgėjais. Prozoje lengviau, nes gali orientuotis į meilės romanų, detektyvų, fantastikos ar kitokio žanro gerbėjus. Todėl prozininkas jau iš karto gali pasirinkti kryptį, o poetas, kaip trečias brolis, plūduriuoja tam tikroje nežinioje.
Klausinėjo Rita Bočiulytė
