D.Vaičekausko „Dekonstrukcijos“: (su)naikinimas ar (su)kūrimas?

D.Vaičekausko „Dekonstrukcijos“: (su)naikinimas ar (su)kūrimas?

 


Rugsėjo pabaigoje Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje buvo pristatyti naujausi Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus primininko fotomenininko Dariaus Vaičekausko darbai, pavadinti „Dekonstrukcijomis“. Beveik keturias savaites veikusioje parodoje – autorinės replikos Lietuvos fotografų kūrybai ir pačiai fotografijai.


Danguolė Ruškienė


Fotografijos dekonstrukcija – vaizdo išstruktūrinimas, kuriant naujus, dažniausiai ne tiek daug ką bendro turinčius vaizdus su užfiksuotaisiais. Tai – realaus vaizdo iškonstravimas, vizualinių dėmenų perrikiavimas taip, kad jie būtų paslankūs autoriaus minčių vingiams ir susidėliotų į kaip įmanoma taiklesnes jo intencijų atodangas.
Dekonstrukcija – savotiška vaizdo interpretacija, talpinanti du savo prigimtimi prieštaringus pradus: pirmą – griaunantį / neigiantį ir antrą – kuriantį / teigiantį. Tokia minčių raizgalynė nesunkiai gali privesti prie išankstinės negatyvios nuostatos ar skepticizmo, abejojimo pasąmoninių srautų galimumu, čia pat pasiūlant žymiai paprastesnes iracionalaus vaizdo suvokimo galimybes. Galima tai priimti kaip sąlygą, būtiną tokių darbų „perskaitymui“, bet taip pat galima priimti ir kaip iššūkį, ne tik suvokėjui, bet ir pačiam kūrėjui, siekiant aptikti vientisą priėjimą prie visų naujai sukurto kūrinio sluoksnių.


Kaip rebusas pažengusiems

Daugiau nei prieš dešimtmetį pradėjęs pjaustyti fotografijas, Darius iš pradžių gilinosi į savo paties užfiksuotų vaizdų perkūrimo galimybes.
Jau tada fotografijos plokštumoje įamžintos realybės atkarpos buvo perkonstruojamos į subjektyvizuotas autoriaus istorijas, turinčias stiprų atotrūkį nuo realistinio pagrindo ir akivaizdžių užuominų į psichodelinio pasaulio sąrangą. Čia dar nebuvo vieningo būdo, ar kitaip – vienos vaizdo manipuliavimo taktikos, kuri suvienodintų patį (per)kūrimo procesą. Autorius išbandydavo įvairiausias konstravimo manieras, ardydamas užfiksuotus vaizdus ir vėl iš naujo dėliodamas juos į asmenines vizijas įkūnijančias plokštumas. Jo darbuose nuogi kūnai deformuodavosi, „sukrisdavo“ į keistus, fantasmagoriškus ornamentus, tik epizodiškai išlaikančius ryšį su materija. Klaidūs vaizdiniai, trūkinėjantys siužetai, realybės fragmentai konstruodavo daugiau ar mažiau painias ir tikrai (ne)vienprasmiškas (ne)tikrovės citatas.
Dariaus fotografijų originalai paprastai likdavo nežinomi, o suvokėjo dėmesiui buvo pateikiami jau stipriai pakitę ir realybėje atitikmens neturintys vaizdai. Šių darbų „perskaitymas“ buvo panašus į rebusą pažengusiems. Ne tik dėl to, kad vaizdų / minčių vingiai turėdavo sunkiai apčiuopiamą išeities tašką, bet ir dėl to, kad jie retai užsibaigdavo autoriaus minčių demaskavimu.
Tuometės D.Vaičekausko dekonstrukcijos turėjo ir keletą bendrų bruožų. Bene ryškiausias jų – vaizdo konstravimas mozaikos principu, t. y. užfiksuota fotografija buvo supjaustoma į taisyklingus vienodus kvadratėlius, iš kurių galutiniame etape susiformuodavo „apsauginis“ tinklas, suteikiantis vaizdui tam tikrą įmanomo atsiribojimo efektą. Taigi, viena vertus, galima užsiimti perkonstruotų vaizdų šifravimu dėliojant juos kaip mozaikas, kita vertus – lygiai taip pat nesunkiai galima nuo jo atsiriboti ir stebėti jį tarsi pro tam tikrą niveliuojančią uždangą.


„Skolinasi“ svetimas fotografijas


Ilgainiui D.Vaičekausko vaizdų perkonstravimo principas keitėsi. Kaip teigė pats autorius, dabartinių „Dekonstrukcijų“ sprendimo atspirties tašku tapo prieš trejus metus Klaipėdoje vykęs projektas „(Non) stop 90,66“, analizavęs šiandienos ir praeities pajūrio vaizdų fiksavimo santykį. Tada pasirinkęs jau kitokią taktiką, autorius ja vadovaujasi ir šiandien.
Pirmiausia pasikeitė tai, kad Darius savo autorinėms intencijoms išreikšti pradėjo „skolintis“ svetimas fotografijas. Gavęs fotomenininko sutikimą, susmulkina jo fotografiją ir panaudoja ją kaip medžiagą naujam, jau savo, kūriniui. Neabejotinai čia labai svarbus tampa abiejų autorių susitarimo momentas. Ne mažiau reikšmingas ir pats svetimo kūrinio perkonstravimo procesas, kuris D.Vaičekauskui tampa savotišku naikinimo ritualu, pagrindu, būtinybe naujam kūriniui rastis.
Kuriant šiandienines „Dekonstrukcijas“ šiek tiek modifikavosi ir autoriaus pasirenkami perkonstravimo būdai. Iš pradžių nuotraukas smulkinęs kvadratinio centimetro gabaliukais, dabar autorius pereina prie horizontalių juostų ir naujus vaizdus / prasmes montuoja vadovaudamasis jau tik vienu principu. Fotomenininkų darbai supjaustomi vienodomis atraižomis, o atgal į plokštumą sudedami kiekvieną vaizdą apverčiant iš viršaus į apačią ir iš kairės į dešinę. Visuomet laikantis tos pačios eigos. Todėl autorius iš anksto negali numatyti baigtinio kūrinio varianto ir prasminės kūrinio korekcijos daugiausia tampa atsitiktinėmis. Tokiame kūrinyje turinys pereina į formą, o akcentai susikeičia vietomis tarsi savaime.

Analizuoja ir klastoja


Lietuvos fotografijos istorijoje.Nors ir atsisakydamas įprastos vaizdo fiksavimo technikos bei tradicinės fotografijos kūrimo taktikos, Darius pasilieka teisę autoriaus-nuotraukos atrankai. Jo, kaip fotografo, vaidmuo anuliuojamas, tačiau čia pat praplečiama kūrėjo / menininko sąvoka. Šio autoriaus kūrybinis procesas prasideda ne nuo vaizdų, bet nuo kitų autorių-menininkų atrankos. Kita vertus, nemažai jo pasirinkimą lemia ir medžiagiškumas. Fotografija (ar originalas, ar kopija) – popieriuje atspaustas fotografinis vaizdas, tik toks yra tinkamas pasirinktai dekonstravimo technikai.
D.Vaičekausko „Dekonstrukcijose“ vienu iš svarbiausių akcentų tampa nuoroda į pradinio kūrinio (nuotraukos) autorystę, kuri figūruoja visuose jo darbų pavadinimuose. Nurodydamas kitą autorių, Darius jo kūrinį pasirenka kaip prasminę ašį, nuo kurios prasideda jo paties darbas. Nors D.Vaičekauskas autentišką fotografiją naudoja kaip medžiagą savoms intencijoms išreikšti, galiausiai ją sunaikina tik iš dalies. Toks sprendimas veikiau yra svetimo kūrinio perfrazavimas, suteikiant jam pašalinių / gretutinių prasmių, nei jo keitimas iš esmės. Atsiradę du kūrinio klodai transliuoja užuominas ir apie dvigubą autorystę. Viena jų išlieka kaip ženklas, kartu užprogramuojantis tam tiktą (ne)kokybę, kita – legalizuojanti teisę į naują kūrinio išraišką.   
Svarbus yra dar ir tas momentas, kad „medžiagą“ savo kūriniams D.Vaičekauskas atsirenka vadovaudamasis asmeninių simpatijų-antipatijų būdu. Anot jo, jis renkasi tuos autorius ir jų darbus, kurių kūryba jam asmeniškai yra įdomi, bet jo pasirinkimą gali nulemti ir toks faktorius, kaip autoriaus svarba Lietuvos fotografijai ar fotografijos menui apskritai. Todėl, kaip pastebėjo fotomenininkas Gytis Skudžinskas, D.Vaičekauskas ne tik dirba kaip Lietuvos fotografijos analitikas, bet ir tampa savotišku jos istorijos klastotoju – „naikindamas fotografinį archyvą kartu sukuria ir naują hie-rarchiją“. Šiame procese dalyvauja ne tik skirtingų kartų, stilistikų, raiškos būdų autoriai, bet ir turintys skirtingą „svorį“ meno lauke, kartu ir užimantys skirtingas vietas

Visas procesas – rankomis


Stebina ir tai, jog Darius perkonstruoja svetimus darbus naudodamas tiesioginį (fizinį) veiksmą.
Anksčiau, nors ir kitais tikslais, lietuvių fotografijoje taip elgėsi fotografas montažistas Vitalijus Butyrinas, pramintas žirklininku. Tada tai nestebino nieko, nes kitos galimybės ir nebuvo. Bet šiandien daugiausia vaizdo manipuliacijų atliekama kompiuterinėmis programomis. Todėl Dariaus pasirinkimas atlikti visą dekonstravimo procesą savo rankomis prilygsta archajiškam amatininko darbui, kai kiekviena detalė, kiekvienas judesys yra kruopščiai apgalvoti ir suplanuoti iš anksto. Anot autoriaus, tai jam labai svarbu. Jis sąmoningai pasilieka sau gryno fizinio kontakto su svetimu kūriniu malonumą, kartu užaugindamas dar vieną savo darbo vertybinį sluoksnį, nužymėtą autoriaus rankų lytėjimo.
Įvertinus visas daugmaž aptartas aplinkybes, tenka pripažinti, kad D.Vaičekausko „Dekonstrukcijos“ yra labiau ne griaunančios / neigiančios, bet kuriančios / teigiančios prigimties. Šis fotografijų ciklas dar labiau įtvirtina autoriaus poziciją ir užtikrina kitas (ne)fotografijos suvokimo galimybes. Gal ir ne tokias naujas pasaulinės fotografijos kontekste, bet pakankamai gajas, kad išjudintų nusistovėjusias Lietuvos fotografijos nuostatas.


 

by admin