Daiktai, kurie primena

Daiktai, kurie primena

Gintaras Grajauskas

Skutimosi mašinėlė

Ja jau daugybę metų niekas nesiskuta. Kažkada buvęs gelsvas, toks atseit dramblio kaulo spalvos korpusas dabar įrudęs tarsi seno rūkoriaus pirštai. Išliko ir metalinis ženklelis su firmos pavadinimu – „Charkov“. Stebėtina, bet ji vis dar veikia – nors peiliukai sudilę tiek, kad nebesiekia tinklelio, variklis tebesisuka.

Tas senas vyriškos kosmetikos įnagis guli giliai stalčiuje, nenaudojamas ir nenaudingas: visas jo funkcijas švariai nudilino laikas. Kadaise mašinėlė priklausė mano seneliui, ir tai vienintelis jo daiktas, išlikęs iki šiol. Dar, tiesa, keletas barzdos plaukelių po tinkleliu.

Kurią dieną gal ir aš pabandysiu pagremžti ja savo žylančią barzdą, bent jau simboliškai, iš solidarumo.

Kai buvau mažas, senelis man pripūsdavo cigaretės dūmų į tuščią alaus butelį, ir aš žaisdavau, jog auginu namuose savo nuosavą debesį.

Televizorius

Na žinoma, o kaipgi be televizoriaus. Turiu ir aš tokį, labai naudingas daiktas.

Tik televizijos aš jau kaip ir nebežiūriu, senokai jau. Turiu grotuvą, įsisukau į visokias kolekcininkų bendruomenes – keičiamės filmais ir žiūrim sau. Kartais dar į kokias žinias akį užmetu, kai adrenalino pritrūksta.

O kai apima neįveikiamas egzistencinis nykulys, slapčia įsijungiu tokią rusų laidą, „Okna“ vadinasi. Laida klaiki, ir tie personažai, vaidinami bedarbių Penzos teatro aktorių, man nekelia nė menkiausio susidomėjimo – jau nekalbant apie beviltiškai surežisuotas skandalingas situacijas, atseit „kaip gyvenime“. Atseit, „labai pamokoma“. „Kaip gyvenime“ ir „labai pamokoma“ ten tėra vienas vienintelis dalykas – patsai laidos vedėjas, populiarus rusų aktorius Nagijevas.

Gerai įsižiūrėkite į Nagijevą. Nieko neprimena? Koks jis šaunuolis. Koks drąsus ir principingas. Koksai sąmojingas, o kai reikia – griežtas ir išmintingas tarsi tėvas. Koks patyręs, koks visko matęs, ir kaip sukrėstas purto galvą. Koks madingas ir seksualus, bet kartu niekad neišsižadantis savo vulgariosios „gatvinės“ praeities, tikrosios gyvenimo mokyklos. Koks populiarus, ir koks visiškai tuo nesipuikuojantis, spjaut jam į savo populiarumą. Koks savas vaikinas, koks prigimtinis aristokratas. Koks bedieviškai įžūlus ir kokios geros širdies. Išmanantis klasiką, bet puikiai įvaldęs ir padugnių slengą. Koks negailestingai taiklus ir švelniai autoironiškas. Koks vyriškas ir koks vaikiškai bejėgis, kai akivaizdžiai sutrikęs valosi akinius. Koks laimės kūdikis, koks nugalėtojas – ir koks vienišas tame savo kosminiame žvaigždžių šaltyje. Koks talentingas – ir koks Self-Made Man.

Jis net atsisveikina, bjaurybė, visai taip, kaip aš kadaise baiginėdavau laiškus – „sėkmės ir kantrybės“.

Gerai žinau: jei nors akimirkai pasiduočiau, jei nors kartą žengčiau vos vieną žingsnį į šalį, kaip mat pavirsčiau Nagijevu.

Va tas tylus siaubas mane ir palaiko, kaip kažin ką.

Ašmenys

Dabar galvoju: ta manoji trauka visokiems aštrumynams prasidėjo visai ne nuo peilių. Greičiausiai anuomet, vaikystėje, kai aš, gal kokių penkerių, pilkoje pelenų krūvoje, supiltoje mūsų gatvelės šalikelėje, netyčia pastebėjau kažką nemūsiškai ryškaus ir spalvoto. Tai buvo mažyčiai nuostabūs vokeliai – su kupranugariais ir piramidėmis, su besišypsančiais baltadančiais vyriškiais ir – svarbiausia – paslaptingais svetimos kalbos užrašais.

Atidaręs tą nykštukų pašto voką, viduje radau tobulos formos metalinę plokštelę, skirtą, be abejonės, nežinomam ritualui. Tėvas skusdavosi elektrine mašinėle, ir aš labai nusivyliau, kai jis man išaiškino tikrąją tų įnagių paskirtį. Gal ne tiek nusivyliau, kiek nepatikėjau: ten gi akivaizdžių akivaizdžiausiai buvo laiškai – tie ašmenys nuostabiuose vokeliuose, kuriuos aš ilgai tyrinėjau, ieškodamas mažyčio pašto ženklo. Laiškuose buvo Žinia – kuriai perprasti gal teks paaukoti ir visą savo gyvenimą.

Tėvas sakė, kad tuos visiškai atšipintus skutimosi peiliukus veikiausiai bus išmetęs mūsų kaimynas – miestelio gražuolis, puošeiva ir lovelasas. Aš nesakiau nieko, nes jau žinojau, kad ginčytis su suaugusiais yra visiškai beviltiška.

Keisčiausia, kad tuos peiliukus betyrinėdamas sugebėjau nėkart neįsipjauti – arba mane saugojo tolimos dievybės, pasiuntusios žinią, arba peiliukai iš tiesų buvo beviltiškai atšipę.

Visgi tie ašmenys mane sužeidė: po kurio laiko man staiga pakilo temperatūra – nedaug, keletu laipsnių, bet laikėsi pakilusi įnirtingai ir nepermaldaujamai, nereaguodama į jokius vaistus. Miestelio gydytoja nustatė: man tuberkuliozė. Čia galbūt prisidėjo ir dailieji peiliukai – mat išaiškėjo, kad tas miestelio gražuolis, nuolat kenčiantis nuo orgiastinio išsekimo, toks hiperseksualus ne šiaip iš prigimties, o dėl savo ligos – įsisenėjusios tuberkuliozės. Klasikinis aistringasai džiovininkas – sakoma, jog jie geriausi meilužiai pasaulyje, nes puikiai išmano visus slėpiningus eros ir tanatos ryšius.

Štai taip aš tapau įšventintas į šitą garbingą Žinančiųjų ložę (o, Mokytojau, kur tu dabar?..) ir išvažiavau pusmečiui tobulintis į mažųjų džiovininkų sanatoriją.

Sanatorijoje buvo daug man nesuprantamų dalykų. Buvo ūsuota auklė, kuri klupdydavo mus į kampą ir liepdavo klūpėti, iškėlus rankas. Buvo kasdieniai privalomi pasivaikščiojimai pušyne, susirikiavus poromis. Ir sausainiai su limonadu pavakariams, ir injekcijos, ir saldžiarūgščiai vaistukai iš mažyčių plastmasinių taurelių, dalijami visiems, gražiai sustojusiems į eilutę. Net ir šventės buvo – valstybinės, su vietiniais mikroparadais, vėliavėlėmis ir balionėliais, o Naujieji metai – su raudonveidžiu Diedu Morozu. Kartais buvo organizuojamos ir „Tėvelių dienos“, kurių metu mažieji džiovininkai turėjo šokti, dainuoti ir kitaip linksminti savo nuliūdusius gimdytojus. Visiems reikėjo suktis ratu, iškėlus rankas į dangų, o paskui tomis rankomis glostytis pilvus ir dainuoti „skani bus daržovių sriuba. Tai va!” – ir aš, šešiametis, kaip tik tuo metu kažkodėl pasijusdavau beviltiškai senas. Kitą mūsų numerį atlikdavome poroje su tokia mergaite, visi kiti būdavo kordebaletu, ir toje bendroje kančioje, toje viešoje gėdoje, kurią kentėme dviese, buvo dalis kažkokios slaptos saldybės, kažkokia svaiginanti seksualinė užuomina. Ką dainavau aš – nebeprisimenu, o štai savo partnerės tekstą moku iki šiol: „būsiu aš žvaigždžių valdove – kosmonaute Tereškova“. Paskui savo partiją dainuodavau aš, irgi pasižadėdamas kažkuo tokiu būti, gal Gagarinu, o ant mūsų galvų buvo užmaukšlintos aukštos popierinės karūnos, išpuoštos žaliomis žvaigždėmis iš kefyro dangtelių folijos, kaip juokdariams arba eretikams.

Po pusmečio mane išleido namo, nors ta nelaiminga temperatūra vis dar tebesilaikė pakilusi. Beje, ji sėkmingai laikėsi ir toliau, gal kokį penketą metų – kol galų gale jau visai kiti gydytojai, jau kitame mieste, išsiaiškino: temperatūra man pakilusi nuo silpno lėtinio kasos uždegimo, itin retai pasitaikančio vaikams – o tuberkuliozė ką, ogi nieko, nėr man jos ir nebuvo, ji čia tiesiog niekuo dėta. Kaip ir tie peiliukai – mažyčiai laiškai, kadaise atnešę man Žinią, kurią pasižadėjau įminti.

by admin