Dailininkai gaivina atmintį apie dievišką Orvidų misteriją

Dailininkai gaivina atmintį apie dievišką Orvidų misteriją

Rita BOČIULYTĖ

Tu esi tylinti amžina išmintis – aš triukšmingas nežinojimas.

Vilius ORVIDAS

Toji nepaprasta vieta yra vos 40 kilometrų nuo Klaipėdos, Kretingos rajone, netoli Salantų miestelio, dešinėje greitkelio Plungė – Skuodas pusėje, Imbarės seniūnijoje. Didžiuliais akmenimis pažymėtas keliukas rodo kryptį į atokiau stūksančią Orvidų sodybą, dar muziejumi vadinamą. Iš tolo matyti akmenimis apkaišyta, medžio sausuolių piramidėmis ir kryžiais į dangų besistiebianti mistiška gamtos ir žmogaus kūrybos oazė – iš akmentašio, savamokslio menininko, filosofo Viliaus Orvido vizijų gimęs, anot jo, „paminklas Dievo ir Tėvynės labui“. Čia atvedė pirmasis dailininkų pleneras, šiemet birželio 15-25 dienomis klaipėdiečių surengtas šio muziejaus-misterijos kūrėjo Viliaus Orvido (1952-1992) atminimui.

Plaukė minios…

Pirmojo dailininkų plenero Orvidų sodyboje-muziejuje kuratorius Borisas Jokubauskis savo paveikslą pakabino ant vasarnamio, kuriame gyveno, sienos, o grafikės Irena ir Felicija Kačenauskaitės čia užsukantiems smalsuoliams savo piešinius išdėliojo tiesiog ant žolės.

Muziejus privatus. Jį įkūrė Kazimieras Orvidas (1905-1989), iš savo tėvo, Orvidų dinastijos pradininko Jono Orvido išmokęs akmentašio amato, daugelį metų, ypač melioracijos laikotarpiu, iš Salantų ir miestelio apylinkių kartu su sūnumis į savo sodybą vežęs įdomesnių formų akmenis, medžius ir kūręs iš jų paminklus bei įvairias skulptūras. Tuometiniai sovietiniai valdininkai Orvidų sodybą ignoravo ir kuriamą muziejų keletą kartų buvo sunaikinę, tačiau Orvidai savo sumanymo neatsisakė, ir apie 1990 metus ši sodyba jau buvo gerai žinoma Lietuvoje bei už jos ribų. Sodybos šeimininkui mirus, muziejumi rūpinosi jo sūnus Kazimieras, Viliumi vadintas…

Tuomet čia traukdavo minios lankytojų. Įvairių kultūrų simboliais paženklinti akmenys, tvartuose, rūsiuose dulkančios šventųjų skulptūros ir paveikslai, iš po melioracijos traktorių vikšrų ištraukti pakelių smūtkeliai ir koplytėlės, prie įėjimo į sodybą ant postamento užkeltas traktorius „Stalinec“, vėliau jo vietoje atsiradęs tankas žmonėms sukeldavo kontroversiškus įspūdžius. Savamokslių kaimo akmentašių sukurtą šį simbolių ir abstrakcijų „chaosą“ vieni vertino skeptiškai. Kiti juo žavėjosi, jautė nepaprastą aurą ir iš visos Lietuvos plūdo čia, veikiami nesuprantamos jos traukos. Vėliau sodybą apgulė dvasiškai rezistavęs jaunimas, čia rado priebėgą kitaip mąstantieji, rinkdavosi tie, kam įprastas gyvenimas buvo nepakeliama našta. Pranciškonų vienuolio abitą užsivilkęs Vilius Orvidas tapo broliu Gabrieliumi…

Savitumo stebuklas

„Sveiku protu tiesiog nesuvokiama, kaip ypatingų mokslų neragavęs kaimo „akmenorius“ sugebėjo atskleisti tragišką „apversto“ pasaulio vaizdą. Sodyboje viskas neišbaigta, lyg ir nereikalinga šiandieninės civilizacijos žmogui. Nepritapęs prie gyvenimo, Vilius Orvidas pats nuolat keitėsi, nepaniekindamas ankstesnių paieškos etapų. Jo pasaulis, sukonstruotas iš civilizacijos atliekų, atstumtiesiems buvo skaistykla, kurioje norima keistis, yra sakęs filosofas Krescencijus Stoškus.

Dabar turbūt retas nėra girdėjęs apie Žemaitijos laukuose esančią Orvidų sodybą ir apie Vilių Orvidą – žmogų, kuris gelbėjo akmenis bei milžiniškus medžius ir taip nejučia pats kūrė ne tik priebėgą kitaip mąstantiems, bet ir dievišką misteriją, kurioje akmenys virsdavo žmonėmis. Apie šį „vieną iš trijų ar keturių, ar penkių didžiausių XX amžiaus meno kūrinių“ (taip Jonas Mekas kalbėjo apie Orvidų sodybą) yra pasirodę keletas straipsnių, V.Žuko knyga „Vilius Orvidas“ – unikalus darbas, išmargintas sodybos fotografijomis, taip pat puiki knyga „Kitoks: Vilius Orvidas“ bei keletas filmų (Vytauto V.Landsbergio „Vilius Orvidas“, A.Maciulevičiaus „Akmenorius“ ir kt.).

„Taip, aš nieko niekur panašaus nesu matęs, – rašė J.Mekas 1995-aisiais. – Tu stovi tarp tų akmenų ir jauti tokią didelę žmogaus jėgą, tokį neapsakomą atsispyrimą prieš visas totalitarines jėgas. Orvido sodyba yra paminklas, himnas, odė individualizmui, žmogaus sielai; manifestas prieš viską, kas nori užgniaužti žmogaus individualumą. Ateis laikas, kai pasaulio meno studentai iš Japonijos, Amerikos ir Paryžiaus plauks į Salantus, kaip jie plaukia į St. Michel, Taj Machal ar Stohenge“. Išties jau atvažiuodavo ir skatindavo savo bičiulius atvykti ir pamatyti didįjį Lietuvos savitumo stebuklą.

„Čia viskas pažįstama, miela“, – sakė vilnietis dailininkas Jonas Daniliauskas. Plenero organizatorė Regina Donbrauskaitė jame liejo akvareles.

Gerų norų maža

Tačiau po V.Orvido mirties ši vieta buvo gerokai apleista. Žmonės ją lankė net dilgėlėmis ir usnimis apžėlusią… Vieni dvasios atgaivos trokšdami, kiti akmenų, skulptūrų, paveikslų pasivogti norėdami ar neva Viliaus paslėpto aukso ieškodami. Sparčiai nykstanti aplinka mažai teikė vilčių, kad įmanoma išsaugoti sodybos autentiškumą. Juolab kad valstybei ji niekuomet nerūpėjo. Lietuvos kultūros elitas kartais išreikšdavo susirūpinimą šios unikalios vietos likimu, bet nė vienas jos gelbėjimo planas nebuvo įgyvendintas. Kitiems atrodo, kad tai bergždžias reikalas, laikui bėgant Orvidų sodyba pasmerkta virsti bereikšme medžių ir akmenų krūva…

Dabar sodyba-muziejumi, kiek išgali, rūpinasi Viliaus sesuo Palmyra Beniušienė su vyru, atsikraustę čia prieš kelerius metus ir susirentę nedidelį medinį namuką. 4 litus suaugusiam, 2 litus vaikui kainuojantys bilietai, ypač vasarą gausiai plūstančios ekskursijos duoda šiek tiek pajamų, kurios padeda palaikyti sodyboje-muziejuje šiokią tokią tvarką. Tik palaikyti… Akmenys griūva, smenga į žemę, medinės skulptūros nyksta, pūva po atviru dangumi. Skulptūroms restauruoti, sodybai sutvarkyti prireiktų nemažų investicijų. Tokių lėšų sodyboje tebegyvenanti senutė Viliaus motina ir jo sesuo neturi. Bet turi didelių gerų norų ir labai stengiasi, kad žmonės neužmirštų šios vietos. Atvežė ir pastatė kelis nedidelius medinius namukus, kuriuose vasarą gali apsistoti į sodybą-muziejų užklystantys keliautojai, V.Orvidą menantys, vienumos, sielos ramybės išsiilgę žmonės. P.Beniušienė sako, kad norinčiųjų sodyboje ilgiau pabūti, pagyventi atsiranda nuolat. Tiesa, ne tiek daug, kaip tuomet, kai Vilius buvo gyvas. Iš jų ir dabartiniai sodybos šeimininkai jokio mokesčio neima, dar ir vakariene pasidalina…

Suomis Hanu Latinenas rūkė pypkę, klausėsi paukščių ir tapė sodybos šeimininkų namo balkone. Skulptorius Domas Čepas iš granito kalė sparnuotą kiaušinį.

Sukvietė į plenerą

Dešimt šio birželio dienų Orvidų sodyboje-muziejuje gyveno ir kūrė vienuolika dailininkų iš Vilniaus, Klaipėdos, Kretingos, Šiaulių, Druskininkų, vienas atvyko net iš Suomijos. Juos visus čia sukvietė Klaipėdos dailės klubas „Guboja“ ir jo direktorė tapytoja akvarelistė Regina Donbrauskaitė. Sodybos šeimininkai menininkams su džiaugsmu suteikė pastogę, o maistu svečiai apsirūpino patys. Padėjo ir pirmojo plenero rėmėjai – Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Kretingos ir Plungės rajonų savivaldybės bei Imbarės seniūnija.

Plenero kuratoriaus klaipėdiečio tapytojo Boriso Jokubauskio teigimu, pleneras neatsitiktinai surengtas šiame Žemaitijos kampelyje, būtent šioje legendinėje jo vietoje. „Jis skirtas Viliaus Orvido atminimui, jo šviesių minčių, kilnių darbų ir užmojų, begalinės meilės ir išminties, beribio kūrybiškumo, kurio pagrindinis tikslas – dvasingumas, tęstinumui“, – sakė B.Jokubauskis. Anot jo, Viliui gyvam esant, be plačios ir širdingos, pasiaukojančios jo dvasinės veiklos, čia nuolat buvo kuriama. Čia kiekvienas užklydėlis rasdavo šiltą žodį, gilią dvasinę paramą, užuojautą, pastiprinimą, padrąsinimą ir gyvą tikėjimą kūrybine žmogaus galia. „Viliaus kūryba nebuvo menas dėl meno. Vilius visus įtraukdavo į ją, nes siekė, kad kurdamas žmogus atsigautų. Jis puoselėjo bendrą dvasingumo aurą“, – prisiminimais dalinosi tapytojas B.Jokubauskis. Jo teigimu, todėl ir plenero intencija – tęsti V.Orvido dvasinės misijos tradicijas, prisimenant pagrindinį jo gyvenimo tikslą ir atsidavimą, tarnaujant žmonėms ir Kūrėjui.

Žemaitijos laukuose Vilius Orvidas sovietmečiu sukūrė ne tik priebėgą kitaip mąstantiems, bet ir dievišką misteriją, kurioje akmenys virsdavo žmonėmis…

Dvasia liko

„Kiekvienas plenero dalyvis turi galimybę pabūti čia, pajusti tą dvasią… Daugelis pažinojom Vilių Orvidą, domėjomės jo veikla, lankėmės pas jį anksčiau ir visi dabar labai norėjom atvykti ir kurti būtent čia“, – tikino renginio kuratorius, pats jau ne kartą čia tapęs savo paveikslus.

Vilnietis tapytojas Jonas Daniliauskas anksčiau į Orvidų sodybą atvažiuodavo kaip turistas. „O dabar – kaip plenero dalyvis, – džiaugėsi jis, sakydamas, kad tai ir nauja, ir įdomu. – Dabar gal įspūdis ne toks stiprus, kaip tada, kai pirmąkart čia buvau. Dabar jau viską žinau: čia – kryžius, ten – baublys, o už to žemo praėjimo tarp akmenų – šulinys… Matau, šeimininkai tvarkosi… Kai prieš penkerius metus paskutinįsyk buvau, pastebėjau apsileidimo požymių. O dabar ši vieta virsta kultūros centru…“

J.Daniliausko nuomone, susitelkti kūrybai pleneras – gal ir ne pati tinkamiausia proga, bet čia – ypatinga vieta, su labai stipri dvasingumo aura. Be to, jam pleneras – puiki galimybė šiek tiek atsigauti, pamatyti, pajusti aplinką, gamtą, pasišnekėti su kolegomis ir apylinkės žmonėmis, „užmesti“ ant popieriaus kokios nors sodybos eskizą arba nufotografuoti ją…

Tapytojas Andrius Miežis iš Kretingos, rodydamas plenere jau nutapytą savo paveikslą, komentavo: „Tai aliuzija į šitą sodybą – taip jaukiai sulipdytą, sudėliotą tarsi iš gabalėlių…“ Dailininkas jau bene penktąkart čia atvažiuoja. Bet tapyti čia pabandė pirmąsyk. Sako, čia gera kūrybinė atmosfera. „Tie akmenys skleidžia kažkokią dvasią… Ir komanda gera, nekonfliktinė, visi nusiteikę kūrybai. Alkoholio nevartojam. Svaiginamės ne vynu, o varlių kvarkimais. Taigi bohema mirė, – juokėsi dailininkas, jau visai rimtai pridurdamas: – ši vieta – ne lėbavimui. Neoficialus tabu. Nors mums niekas to nedraudžia. Patiems kažkaip nesinori… Ir Vilius Orvidas tam nepritardavo…“

„Iš šios eskizų krūvos du paveikslai tikrai bus. O gal ir trys…“ – džiaugėsi įkvėpimo pagautas Danas Andriulionis. Tapytojas Andrius Miežis savo plenerinius įspūdžius įamžino naujame paveiksle, kuris, anot jo, yra aliuzija į Orvidų sodybą – taip jaukiai sulipdytą, sudėliotą tarsi iš gabalėlių… AUTORĖS nuotraukos

Tęstinumo idėjos

„Tuose akmenyse tarsi įmintos Viliaus pėdos, juntamas jis pats, jo dvasia“, – dairydamasi aplinkui pratarė grafikė Felicija Kačenauskaitė. Ji į plenerą atvyko kartu su seserimi Irena, kuri irgi grafikė, irgi klaipėdietė. Abi savo kambarėlyje ir kur nors po medžiu ar ant akmens prisėdusios šiureno popieriumi ir pieštukais, fiksuodamos įspūdžius, kurie dar ilgai ir po plenero sugrįš į jų grafikos kūrinius.

„Čia tik idėjų apmatai, minčių šuorai, – tikino dar vienas klaipėdietis tapytojas Danas Andriulionis, po kelių plenero dienų ant didžiulio rąsto paskleisdamas visą šūsnį eskizų. – Iš šios krūvos du paveikslai jau tikrai bus. O gal ir trys…“ Anot jo, čia – labai tinkama vieta kūrybai. „Atmosfera ypatinga. Gal ir oras prisideda“, – mostelėjo dailininkas ranka, rodydamas į giedrą, saulėtą, aukštą dangų. D.Andriulionis džiaugėsi geriau susipažinęs su kone kaimynystėje, Kretingoje, gyvenančiu kolega A.Miežiu, kurio paveikslai jau seniai patraukė jo dėmesį uostamiesčio parodų salėse. Dabar abu bandys pratęsti pažintį bendroje parodoje.

Vilnietį skulptorių Domą Čepą Orvidų sodybos akmenys įkvėpė naujai skulptūrai. Sodybos šeimininkas padėjo atsiridenti paties menininko kažkur laukuose užtiktą didelį akmenį, iš kurio jis išpjovė, iškalė… paukščio kiaušinį su sparnais. Ši skulptūra pasiliks sodyboje. Prisiglaus muziejaus ekspozicijoje, kažkur netoliese druskininkiečio Modesto Grigaliūno medinių skulptūrų ir kryžių, kuriuos jis išdrožė šioje sodyboje anksčiau, dar V.Orvidui gyvam esant, ir dabar, būdamas plenero dalyvis.

Paroda keliaus

Iš Helsinkio į plenerą atvykęs suomis tapytojas Hanu Latinenas Orvidų sodybai-muziejui paliks savo abstrakciją, kurioje jau pirmomis dienomis spėjo nutapyti savo begalinį susižavėjimą šia dvasinga vieta, jos paukščių čiulbesiu… Jis Lietuvoje lankosi antrą kartą, 1998-aisiais yra buvęs plenere Nidoje, paišė jos vėtrunges, kopas. Po Kuršių nerijos Orvidų sodyba jam – dar vienas stebuklas. Čia galėjo atsiduoti ne tik tapybai, bet ir kitai savo aistrai – stebėti paukščius. Taigi keldavosi penktą valandą ryto, pasiimdavo žiūronus ir klajodavo paukščių giesmių vedamas. Grižęs užsiropšdavo mediniais laiptukais į savo apartamentus (šeimininkai garbų svečią apgyvendino savo namo antrame aukšte) ir tapydavo tiesiog balkone, iš kurio atsiveria sodybos ir jos apylinkių peizažo erdvės.

Plenero organizatorę R.Donbrauskaitę sutikome begrįžtančią „iš etiudų“. Ji liejo akvareles. Su šiauliete tapytoja Birute Kuiciene kartu eidavo piešti gamtą ir joje išnyrančius Orvidų akmenis. „Man artimos šios sodybos įkūrėjo idėjos, – sakė R.Donbrauskaitė, rodydama neseniai nulietą akvarelę. – Norėjosi pasižiūrėti, kas čia pasikeitė po septynerių metų, kai buvau. Viliaus laikais čia buvo asketiškai dvasinga atmosfera, dabar – laisvesnė, ir jaukumo daugiau su paaugusiais medžiais. Gal ir muziejui taip lemta… Norėtume padėti gaivinti tą dvasią, palaikyti ją. Borisas artimai pažinojo Vilių. Norėtume bendromis jėgomis tęsti plenero idėją, ateityje į jį kviesti daugiau skulptorių…“

Visi pirmojo plenero dalyviai Orvidų sodybai-muziejui padovanojo po vieną čia sukurtą darbą. Iš kitų atrinko geriausius bendrai parodai. Ji birželio 25-ąją atidaryta Salantų kultūros namuose, kur eksponuojama per dvi dešimtis tapybos ir grafikos kūrinių, gimusių šiąvasar Orvidų sodybos prieglobstyje. Jų paroda po dviejų savaičių keliaus į Paberžę, vėliau – į kitus Lietuvos miestus ir miestelius, o rudenį, apsukusi ratą, pasieks Klaipėdą.

Plenero rengėjai nusiteikę optimistiškai. Jie tikisi, kad tapybos, grafikos, skulptūros darbai, sukurti plenero dalyvių, paskatins visuomenę prisiminti Orvidų sodybos-muziejaus kūrėjus, vėl naujai pamatyti Vilių Orvidą, jo dvasinį kultūrinį palikimą ir nelikti abejingais jo ateičiai.

by admin