Dailininkų įspūdžiai iš „Šiaurės Sacharos“

Dailininkų įspūdžiai iš „Šiaurės Sacharos“

 

Ievos Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje iki kovo veikia jau trečioji paroda iš ciklo „Mažosios Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba“. Joje eksponuojami Kuršių nerijos peizažai.

Irmantė Šarakauskienė

Žavėjo įstabios kopos

Parodoje pristatomi VšĮ Rytprūsių mylėtojų draugijos „Nidden“ rinkinyje sukaupti Nidos dailininkų kolonijos atstovų kūriniai.

XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje gyvavusi Nidos dailininkų kolonija Lietuvos kultūriniame kontekste – unikalus reiškinys, europiniame – gana dažnas. Mat XIX a. vis spartėjanti industrializacijos plėtra skatino menininkus bėgti iš miestų į ramesnes, anot jų, kūrybai labiau tinkamas gražaus kraštovaizdžio vietas. Juolab kad nuo 1830 m. vis labiau populiarėjo plenerinė tapyba, kai tapoma ne studijoje, bet gryname ore.

Į Kuršių neriją XIX a. antroje pusėje menininkus, be abejo, taip pat traukė įstabaus grožio, civilizacijos beveik nepaliestas kraštovaizdis, savitas vietinių gyventojų – žvejų tipažas ir gana archajiškas jų gyvenimo būdas. Išvardyti aspektai ir tapo pagrindiniais Nidos dailininkų kolonijos atstovų kūrybos motyvais.

Kuršių nerijos kraštovaizdžio tapatinimas su „smėlio kalnais“, „dykuma“, anot istorikės N.Strakauskaitės, rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas nuo pat XVI a. Dar ir XIX a. pradžioje balta smėlio juosta driekėsi vos ne ištisai visas Kuršių marias. Tad ne veltui Kuršių nerijai prigijo „Sacharos“, „prūsiškosios Sacharos“, ar „šiaurės Sacharos“ pavadinimai. Ir nors XIX a. vykę kopų sutvirtinimo bei apželdinimo darbai vėjo pustomų smėlio kalvų plotą gerokai sumažino, dar ir dabar dažnas iš apsilankiusiųjų Kuršių nerijoje išsiveža dykumos įspūdį.

Įstabaus grožio ir dydžio kopos stebino ir žavėjo ir čia atvykusius dailininkus, jos tapo dažno jų kūrybos objektu. Jas regime įamžintas ir parodoje eksponuojamuose H.Lindloffo ir M.M.Kieferio nutapytuose paveiksluose.

Įamžino kurėnus

Tuo tarpu B.Bielefeldo drobėje „Kuršių nerija su Didžiąja kopa ir kurėnu“ bei I.Wolfermann-Lindenau paveiksle „Kurėnai Kuršių nerijoje“ įamžinta dar viena svarbi dailininkų labai pamėgta Kuršių nerijos kraštovaizdžio dominantė – kurėnai. Jų atvaizdai – pavienių ar grupėmis, plaukiančių mariose ar stovinčių prie kranto, nutapytų tikroviškai ar gana apibendrintai ir dominuoja šioje parodoje.

Kaip rašė XIX a. viduryje Kuršių nerijoje apsilankęs L.Passarge, vien nidiškiai kurėnų turėjo daugiau nei 60, tad kaimo siluete vyravo namų stogai ir laivų stiebai, ant kurių žvejai ištempdavo džiūti tinklus. Bedžiūstantis kurėno stiebe tinklas, vadintas kiudeliu, aiškiausiai matyti F.Luttke’s nutapytoje drobėje „Žvejo žmona“.

Čia pat galime pereiti prie dar vieno dailininkų pamėgto vaizdavimo objekto – vietinių gyventojų. Jie yra neatsiejama Kuršių nerijos kraštovaizdžio dalis. Vietinius gyventojus, dažniausiai žvejus bei jų žmonas dailininkai mėgo vaizduoti ir dirbančius, kaip E.Bischoffo-Culmo grafikos darbe „Moteris su nešuliu“, kuriame greičiausiai įamžinti kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai, ir poilsiaujančius, kaip to paties menininko nutapytoje drobėje „Skaitytojas. Nida“. Jie kūrė ir realistiškus ar apibendrintus ir kiek romantizuotus neringiškių portretus, kaip H.J.B.Kallmeyerio „Marių mergaitė“. Parodoje eksponuojami darbai byloja, kad Kuršių nerijoje apsilankiusius dailininkus žavėjo ir jos miškuose besiganantys briedžiai, didingos ar vėjo ir pustomo smėlio suformuotos keistos pušys, vietiniai namai, paplūdimiai.

Tapo traukos objektu

Kuršių neriją atrado ir jos užburiantį grožį savo kūriniuose pirmiausia įamžino iš Rytprūsių kilę menininkai, Karaliaučiaus dailės akademijos dėstytojai ir studentai. Vėliau jų kviečiami ar parodose pamatę jų darbus, kuriuose užfiksuotas įstabaus grožio kraštovaizdis, į Kuršių neriją pradėjo vykti dailininkai ir iš tolimesnių Vokietijos kampelių.

XX a. pradžioje ji tapo visuotinės traukos objektu. Juolab kad tuo metu susisiekimą su nuošaliais žvejų kaimeliais gerokai palengvino Kuršių mariose pradėję kursuoti garlaiviai. Vienas iš jų įamžintas ir čia eksponuojamame H.K.Rottgerio darbe „Grįžtantis į Rasytės uostą garlaivis. 1930“.

Per Nidos dailininkų kolonijos gyvavimo laikotarpį (nuo XIX a. pabaigos iki 1945 m.) Kuršių nerijoje apsilankė beveik 300 menininkų. Ten sukurtuose jų darbuose atsispindi ne tik savito grožio kraštovaizdis, bet ir tuo metu Europos mene vyravusios pagrindinės stilistinės tendencijos: realizmas, impresionizmas, ekspresionizmas, naujasis daiktiškumas bei kitų moderniojo meno išraiškos priemonių paieškos.

Gal būtų Vokietijos menininkai į Kuršių neriją vykę ir toliau, jei ne po Antrojo pasaulinio karo pasikeitusios geopolitinės aplinkybės. Negalėdami atvykti į savo pamėgtą kraštą, jie kūrė bent jau vadinamuosius „prisiminimų paveikslus“, kuriuose atgydavo į atmintį įsirėžę vaizdai, kaip 1956 m. A.Teichmanno nutapytoje drobėje „Grįžtantys į įlanką žvejai“.

by admin