Daiva Molytė- Lukauskienė
 |
| Ričardo Šileikos nuotrauka |
Džiūstančių augalų laistymas
Dar užpilsiu vandens
ant leisgyvių ramunių.
Rūta, ta žalioji,
skaudžiai nudegina,
palikdama savąjį
veidą ant odos.
-Laiminga esi, palytėtoji, –
kužda mama,
vaistais tepdama
žydintį delną.
Vėjuoti skabenimai
Ledinis Baltijos vėjas
sulaužys medinį lango rėmą
iš daugybės mažų gabalėlių
sudėlios mozaiką ant grindų
šviečiančios šukės susmigs į
kraujuojančius mano pirštus
raudonio lašai paįvairins
akademiškai sudėliotą eskizą
iškerojusį tarsi purpurinė
gimūra
sausėjančiomis lapijos
viršūnėlėmis.
Žuvienės virimas
kaičiu žuvienę
į verdantį vandenį
krinta galvos
uodegos pelekai ir
šiaip minkštimai
išskrostuose pilvuose
daug jūrinių
kriauklių begėdiškai
pasidauginusių
erotiškų spalvų
moteriškos ir
vyriškos lyties
laižau lūpas pirštus
apčiulpiu kaulelius
pipirėjantis skonis.
Atviras pokalbis prie pietų stalo
Dienų dienas kalbėti
be atokvėpio
Jos neprasideda ir
nesibaigia
Aukštai ore pakibusios-
romantiškos ir kūniškos
sumišusios su
žemėmis juodų akių
didybės ir tuštybių
tuštumos
tarytum čežantis
meilužės nuometas
ar puokštė kičo
atvirukui
tik tobula apgaulė
plastikinis dėklas
sidabro šaukštui
stiklo taurei aukso
žiedui
kasdieniškiausioms
išdavystės apeigoms.
***
Keisti virpesiai virš vandens
Subraižo stiklinį
paviršių
Dienas nutaškydami
skirtingais
Mėlynumo atspalviais
Pakeisdami
blankėjančius kontūrus.
Vakarėjant tik
tiek temačiau
Nenorėjau kad pažintum
Keistai virpančią.
Neįrodytos hipotezės arba
enterovirusinė infekcija
paprasčiausios spėlionės
baltojoje palatoje
nuo pagalvės krinta
ryškus šešėlis ant
gelsvos buko sienelės
plastinė kompozicija
miegų monumentas
nykstantis kintant
šviesai
už stiklo sienos
bilda metalinis liftas
aukštyn žemyn ant
storų plieno lynų
vėžinasi moteriškė
lyg rudeninė gegutė
iš kaimyno laikrodžio
kiekvieną kartą
stabtelėdama
išlenda sukukuoti.
Pro vakarėjančią Juodkrantę
Oranžiniai šviesos atšvaitai
Ant liaunų pušų kamienų
Brendančių per sausas
samanas
Į vakarėjančias Kuršių marias
Pro Raganų kalną, pro
ąžuolyną,
Sudegusio namo
beviltiškai nuogus griaučius.
Juodgalviai baikeriai
lyg kormoranai nuplasnoja.
Įkliuvę žieduoti paukščiai
Šlamėdami vėduokliniais
sapnais
Susipainioja tinklų akyse.
***
Skuodas
L.Adomausko 14
Malakauskaitei Ilonai
rašydavau laiškus
ketvirtoje klasėje
apie viską tiek ir
teprisimenu
iš balto popieriaus lapo
stovėjo medinis namas
dažytas geltonai
saulėta spalva
jame gyveno niekada
nesutikta mergaitė
kuri kiekvieną dieną
eidavo i mokyklą
sugrįžusi kruopščiai
ruošdavo pamokas
tris kartus
perskaitydavo istoriją
ir literatūrą
matematiką
paslėpdavo kuo giliau
po knygomis
sąsiuviniais ir
neparuoštais darbais
į kasytes supintomis
svajonėmis
važinėdavo dviračiu
siaurutėmis
miestelio gatvelėmis
ir priemiesčio miškais
per laibą pušyną
keliaudavo pas poetą
suvėrusi raudonas
ilgesio žemuoges
ant smilgos
skindavo
dūzgiančius viržius
driežai kirmėlynės
ir nepažįstami paukščiai
buvo jos geriausi
draugai kabantys
ant nenupaišytų
laiko voratinklių
tokia ji niekada
nesutikta mano draugė
galbūt šiandien ji
žvelgia nuo populiaraus
žurnalo viršelio
demonstruodama
tobulas
kūno formas ir
stilingus drabužius
o gal augina sūnų
ir dukrą bažnytkaimyje
kas rytą
pasisveikindama
su įkyriais kaimynais
gal būt ji jaučia kad
yra ne tokia
bet kokia kokia kokia
kaip visos…
Baigiamasis koncertas
palytėtas laikas
suteka į rudeninį
divertismentą d-dur
klastingi voro nėriniai
apraizgo akis
sulipusios blakstienos
neleidžia išsivaduoti
iš bjaurių glamonių
kokono
zurziantys lašalai
tylančiais akordais
paženklina
priešmirtinę vasaros
dieną.
