„Daktaras Aiskauda“ neišgydė vaikų noro triukšmauti

„Daktaras Aiskauda“ neišgydė vaikų noro triukšmauti

Premjerinis baletas „Daktaras Aiskauda“ Klaipėdos muzikiniame teatre ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų akis traukia artistų kostiumų ir dekoracijų spalvingumu.

Violeta Milvydienė
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto
Choreografijos katedros lektorė

Teatro kūrinių (šokio spektaklių, baletų ar kitų veikalų), skirtų vaikų auditorijai, nėra tiek daug, kiek jaunimui ar suaugusiems. Ir štai netikėtai pradžiugino ir kiek suglumino užrašas mūsų Muzikinio teatro premjerinio spektaklio afišoje: „Daktaras Aiskauda. Baletas vaikams ir visai šeimai” (argi vaikai – ne šeimos dalis?). Bandysiu pasamprotauti, kas turėta omeny, kadangi vidury savaitės, trečiadienio vidudienį, patekau būtent į gausų vaikų šurmulį teatre. Tai sukėlė daug ir gana prieštaringų minčių…

Statomas pusę amžiaus

Pradžiai – truputis įdomių šio spektaklio gimimo bei istorijos faktų.

Pirmą kartą 4 veiksmų ir 8 paveikslų kompozitoriaus I.Morozovo baletas pagal K.Čiukovskio pasaką „Daktaras Aiskauda“ pasirodė dar praėjusio amžiaus viduryje – 1947-aisiais Novosibirsko teatre jį pastatė M.Moisejevas. Po metų gavęs Valstybinę premiją ir apkeliavęs daugelį tuometinės TSRS miestų, statytas įvairių baletmeisterių, populiarusis baletas pasiekė ir Lietuvos sostinę. Vilniaus scenoje jį 1954-aisiais įgyvendino tas pats M.Moisejevas. Beje, už tai rusų baletmeisteris gavo Lietuvos nusipelniusio artisto vardą.

Kiek vėliau (1971 m.) pasirodė filmas-baletas tuo pačiu pavadinimu.

Pristigo originalumo

Dar studijuojant teko matyti vieną iš klasikinių variantų, pastatytų 1981-aisiais Sankt Peterburge. Jis paliko neišdildomą įspūdį. Prabėgo beveik ketvirtis amžiaus, tad prisipažinsiu, dabar tikėjausi išvysti šiuolaikinę, labiau sumodernintą spektaklio versiją, o ne a la klasikos kopiją. Tiesa, esama nežymių pokyčių: padaryta muzikos kupiūra, sulietuvinti vaikų vardai, Afrikoje gydomos ne beždžionėlės, bet ir vaikučiai ir kt.

Reikėtų pabrėžti dar vienos viešnios iš Latvijos – dailininkės Anitos Znutinos spektakliui sukurtų kostiumų, dekoracijų spalvingumą, išraiškos priemonių funkcionalumą. Didžiausias pagyras skirčiau trupės artistams už ypatingas pastangas ir gerą techninį atlikimą. Tačiau savito režisūrinio sprendimo, žaismingesnių vaidybos elementų bei originalesnės šokio leksikos, deja, pasigedau.

Plėšikų gaujos ir jos vado-merginos (I.Briazkalovaitė) siautėjimo metu salė tiesiog nuščiuvo, o kiek vėliau visiškoje tyloje stebėjo ,,šešėlių” žaismą už apšviestos priekinės uždangos. Nerijaus Jankausko nuotraukos

„Išaugo“ stilistiką

„Daktaras Aiskauda” nėra latvių choreografės, buvusios Rygos operos primabalerinos Litos Beiris debiutas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Pamenu 2002-ųjų pastatymą „Baletinė Čaplino ir Dolskio korta”, kurio antrosios dalies kompozicijos pagal D.Dolskio dainas kartais priminė silpniausius studentiškus etiudus.

Be to, mūsų baleto trupė jau seniai „išaugusi” panašią stilistiką, o jos solistai pajėgūs atlikti įvairesnės plastikos vaidmenis.

Galbūt tai ne esminiai dalykai, turint omenyje vaikišką spektaklį (kaip žinia, dažnai genialumas slypi būtent paprastume), ir čia svarbūs kiti komponentai. Tad stengiausi į visa žiūrėti ne tiek šokio specialisto akimis, kiek stebėti mažųjų žiūrovų reakciją: juk vaikai šiuo atveju – patys geriausi ir nuoširdžiausi vertintojai.

Gelbsti rekvizitas

Pradžia atrodė gana intriguojanti, bet kiek vėliau užsitęsė – per daug betikslio vaikščiojimo, „negyvų”, pasikartojančių scenų (mažieji žiūrovai, neišlaikę dėmesio, ima kalbėtis apie pašalinius dalykus, spardyti į kėdes…).

Naminių gyvūnų, paukščių bei žvėrelių prisistatymuose, manau, pritrūko individualesnių charakteristikų, toliau – dinamiškesnės įvykių eigos. Ar nevertėjo du pirmuosius kiek sutrumpintus veiksmus sujungti į vieną, sudarytą iš kelių paveikslų, kaip trečiasis veiksmas?..

Masinį chaotišką judėjimą ir statiškus vaidybinius epizodus gelbėjo įvairaus rekvizito – dviračio, šokdynės, kamuolių, telefono laido, lovos ant ratukų – panaudojimas (tuomet salėje vėl jaučiamas susidomėjimas).

Pasijuto veiksmo dalyviais

Ypatingą pagyvėjimą, publikos pasitenkinimo šūksnius sukėlė plėšikų gaudymas ir gyvūnėlių vadavimas iš dresuotojo (A.Liškauskas) gniaužtų. Šiose scenose vaikai, pasijutę veiksmo dalyviais, net atsistojo.

Taip pat teigiamai vertintini, nors ir seni, dramaturgijos „triukai” – herojų kreipimasis į žiūrovus (čia vaikų atsakymai į artistų klausimus nuskambėdavo žaibiškai) ir lakstymas po salę (jei neigiamo personažo – klykiama, jei teigiamo – norima paliesti). Visai banalu, tačiau vaikams atrodė įdomu ir aplodismentų audrą iššaukdavo atlikėjų „fotografija” beveik kiekvienos dalies pabaigoje.

O štai dirigento pasirodymas scenoje ir jo susiejimas su veiksmu nesukėlė jokios publikos reakcijos. Kaip, beje, ir solinis šokis su puantais (po partijos – jokių plojimų). Užtat koks šokiruojantis buvo šaudymas tiesiai į žiūrovų salę!..

„Kodėl jie nekalba?“

Labiausiai vykusiu laikyčiau ir išskirčiau iš kitų pirmąjį trečiosios dalies paveikslą, kuriame vyrauja energija, šokio dinamika, reiškiama turtingiausia šiame spektaklyje judesių leksika. Čia plėšikų gaujos ir jos vado-merginos (I.Briazkalovaitė) siautėjimo metu salė tiesiog nuščiuvo, o kiek vėliau visiškoje tyloje stebėjo ,,šešėlių” žaismą už apšviestos priekinės uždangos.

Reikėtų džiaugtis, jog vaikai teisingai suvokia prasmingus dalykus, audringai reaguoja į įdomiausius spektaklio momentus, gal intuityviai, bet tiksliai jaučia minėtas spragas. Kita vertus, nemaloniai stebino replikos: „man neįdomu” arba „kodėl jie nekalba?”. Tarsi ištisas klases į teatrą atvedę mokytojai savo auklėtiniams nebūtų pateikę kad ir pačios paprasčiausios informacijos – kas yra šokis, muzika, baleto spektaklis ir kitos.

Teko tramdyti

Daugelyje uostamiesčio mokyklų vyksta šokio pamokos, kai kur gyvuoja gilesnės choreografijos tradicijos. Galbūt vertėtų iš anksto, dar prieš vedantis į teatrą mokinius supažindinti su literatūriniu kūriniu, paanalizuoti veikėjų poelgius – tai būtų tikslingiau, nei nuolat tramdyti vaikus spektaklio metu. Pagaliau, kur dingo elementarios elgesio normos? Ar nebeskiepijamos estetinės vertybės, neugdomas meninis skonis?..

Pasak teatro vadovo pavaduotojos D.Žičkuvienės, sekmadieninės premjeros dieną buvusi visai kita atmosfera. Mat vaikai, atėję į teatrą su tėveliais ir seneliais, elgėsi ramiau, veiksmą scenoje stebėjo įdėmiai, o kažko nesupratę pertraukėlių metu kartu su mamomis bei močiutėmis skaitė programėles, aiškinosi (beje, trečiadienį tokių nebuvo).

Taigi „Daktaras Aiskauda” – spalvingas baleto spektaklis visai šeimai. O pirmiausia, žinoma, vaikams – judriems, žaismingiems, nuoširdiems, bet kartu gerai išauklėtiems ir nors truputį susipažinusiems su šokio meno bei muzikos pasauliu.

by admin