Dalia Bielskytė
***
Esu kaltas aš kaltas, aš kaltas aš kaltas…
Varpai muša rykštėmis balstantį mano buvimą.
Prie sukrypusių vartų liūdnumas sulysęs prikaltas –
Esu kaltas aš kaltas, aš kaltas aš kaltas –
Cypia rūdis pažįstantys ir išpažįstantys vyriai.
Mano kojos baltoms kelio dulkėms eiles deklamuoja.
Mano dulkės ant kelio baltoms pėdoms patalą kloja.
Mano dukros ant suolo sėdėdamos tyliai dainuoja –
Esu kaltas aš kaltas, aš kaltas aš kaltas…
—
Ir nei vyrių, nei dulkių, nei dukrų – ledinis asfaltas.
Ir buvimas seniai jau nei liūdnas, nei cypia, nei baltas…
13. ***
Apie ką tu rašai?
Išdidžiai apie nieką.
Apie nieką aš ir gyvenu.
Ir niekam nedėkui, kad
Niekas
Nesiklauso dienų ir dainų.
Apie ką tu verki?
Apie nieką.
Apie nieką ir neverkiu čia.
Ir niekam o niekam
Nedėkui,
Kad gimiau ir akla, ir kurčia.
Apie ką tu kalbi?
Apie nieką.
Apie nieką, žinok, ir tyliu.
Ir niekam o niekam nedėkui,
Kad norėčiau,
Bet nebegaliu.
***
Balti debesys debesys
Brukasi vienas per kitą,
Žiūri į žemę, stebisi –
Buvo sakyta,
Kad išaušo
Pasaulio galas,
O čia – begalinis pasaulis!
Debesys brukasi, barasi –
Lyja su saule…
***
Aš vis dar atveriu duris,
Kai pasibeldžia
Šaka ar vėjas,
Ar baugus praeivis.
Bet jau
Nebekuriu ugniakure
Ugnies,
Taigi tavęs
Jau niekas nepakvies
Prie karšto vyno
Dilgčiojančios taurės.
Lig ašaros
Sumažinau pasaulį.
Lig trupinio,
Lig sniegenos,
Lig taško,
Lig svetimo velionio
Žvakės vaško
Ant mano delno –
Šalto kaip
Naktis,
Kurioj nuskendo
Kekšė praeitis,
Ant žirgo
Svetimo
Užmetus balną.
***
Dievas,
Gražus kaip žvaigždė
Burnoje
Jauno mėnesio
Liepą,
Per žydrynę
Prabridęs palieka
Baltą brydę
Virš tavo sapnų.
…
Man ant kelių prigulęs
šypsaisi –
Lūpas smilgos
Kutu kutenu.
***
Verkti
Reikia gražiai.
Negali bet kaip
Sriūbauti
Šniurkšti
Gokčioti
Juolab baubti.
Nieks tavęs nepaguos –
Stačiai.
———
Verkti
Reikia gražiai.
***
Kur tu,
Mano žuvie mėlynoji?
Kur tinklą užmest?
Kur
Tavo žvynuota gyvybė?
Anei uodega plakt,
Nei žibėti.
Žiaunom dumblėtom
Žiovauju žiopčioju žiojuosi –
Nebyli,
Žodžius išžarsčiusi
Vėjais.
***
Manot, kad Dievui rūpi
Jūsų sapnai?
Jūsų katės?
Jūsų slapti mylimieji?
Dievas vaikšto pajūriu,
Mėto
Plokščius akmenukus,
Galvoja:
– Žydėjime mano!
–
***
Mane naktim aplanko nemiga,
Juoda viešnia, kurios nelaukia niekas.
Juodos viešnios puošni juoda suknia
Gyvatės pėdsaką palangėje palieka
Lyg ženklą,
Kad gerai jau nebebus –
Nes pilnatis, nes lapkritis, nes lyja,
Nes laipo juodos katės po medžius
Ir juodos gegužės
Sukūkčioja krūtinėje.
***
Geltonas žiedas, stagaruos paklydęs,
Neranda saulės paliktos jam brydės,
Ir ašaros voratinklyje stringa,
Ir pirmą kartą šiemet sninga
Ant žiedo, saulės spindulio spalvos –
Stagaruose paklydusios galvos.
***
Ir ateis nelauktai valanda,
Kai vanduo bus skanesnis už vyną,
Skleisis vėjyje liepa balta
Ir žydės išprotėję vėdrynai…
Bučiniais globsiu tavo akis,
Saulei ratą padangėje sukant,
Ir voliosis žolyne širdis
Lyg nuo virvės paleistas šuniukas.
***
Raudoną moterį, jurginą, rudenį
Lietus pamerks į debesies ąsotį,
Tik geltoni klevai, šalnų užgrūdinti,
Vienutėj spalio nesiliaus šypsotis
Žmonėms ir gervėms, skrendantiems į pietus,
Kur saulė maudos raudonojoj jūroj,
O aš stovėsiu nugarą išrietusi
Ir kniauksiu ilgesį. Storai ir niūriai.
***
Jau saulė slepias po naktim skylėta
Ir uždegu aš baltą žvakę, nes
Vienatvę pranašauja tartum lietų
Sinoptikai per vakaro žinias.
***
Laimė trumpa
Ir blyški, vos įžiūrima –
Žalčio liežuvio žymė
Mėnesienoj.
Rinksi gintaro trupinius,
Jūros akis
Saulės kraujui užliejus.
Tavo žaltys jau
Seniai užkapotas,
Tavo vaikai
Renkas lietų ir vėją.
Niūriai tylėdami
Velkasi tunikas
Budeliai broliai,
Sesės teisėjos.
***
… Ir ilgesys –
Lyg karuselės
Senos graudokas girgždesys
Tuštėjančiam rugsėjo parke…
Vos tik atmerkusi akis,
Jas vėl skubėdama užmerkiu –
Nakties sparnuoti angelai
Iliuziją šilkinę verpia
Ir sausą širdį į sapnus,
Kaip duoną vandenin,
Pamerkia.
