Dalia Kasperiūnaitė

Dalia Kasperiūnaitė

viena iš tų

taip,
kartais aš irgi –

tik klebenanti rankeną vėpla
su vienu juokingu eilėraščiu
trimis rimtais egzemplioriais

nirštu,
bandau jus įtikint, 
bandau,
ir bandau patikėti

žiema

ošimas prietaisų,
antenų nepalenkiamas
transliavimas,
                      žiemos
dangus virš  šv. Jurgio
viešbučio.
                o į mane
staiga suplūsta lietūs –

šilti ir šviesūs tirpdo
šerkšno medukus.


išbandymas
(vandeniu)

šlamantis džinsas
pablyškęs indigas
žvelgiant iš pietų pusės

džiovintos kriaušaitės
šiurkštas gintaras
žvelgiant iš šiaurės

vandens kvėpavimas
žvelgiant iš mėnesio

t y l u t ė l i s

Klimtas

labiausiai
iš jos kojų pirštų
vaškinių ilgų
supratau
ji – ne ta
kuri myli ir žiūri į žemę
tai jos mylimasis
ir jis iš tikrųjų išeina

 

***

kai veža virinti baltinius –
miltukai, žirniukai, vanduo

kai vėžiose suboluoja saulutės –
žirniukai, virinti baltiniai

kai, į trečią mėnesį,
tik saulės balti malūnėliai,
ir tie lyg pro vandenį

kai vis miltukai, žirniukai, saulutės,
kai jau privirina prie baltinių

– išvežkit.

žinia

buvo nuomario metai, atsimeni:
brolis įbėgo į kambarį, žemėtoj jo saujoj –
paukštis, gyvas raudonas gražus!
po viskam jis vėl suko ratus virš keliuko,
ir saulė pylės į kambarį. ir taip viskas mirgėjo,
taip mainėsi, kad pakėlei rankas prie akių.

kokie tai buvo metai?
kodėl dabar juos prisimeni,
šiandien?

jei tai vėjas, tik vėjas už lango, tik dulkia.
ir jei tai – ne žinia, tiktai nuojauta, jei
negirdėjai,
kodėl tad klausaisi apmiręs, dildini klausą?

stingsta ranka, kylanti prie akių. ir jei lūpos,
jei tik lūpos nebūtų medinės, o,
kaip šauktumeis brolio!
kur dabar tavo brolis?

                                    paukštis raudonas,
                                    prie dangaus
                                    prisegtas.


Lapkritis

mainus varis
sugydantis gintaras
plytos raudonis
akytas
sergančio lapo
atsiskyrimas
nuo medėjančio
sąnario
iš rūko išnyrantis
lapkritis mano


Tiesus

neskubėk, gerbiamasis,
pievos žalios,
o minkštos
ir čia,
tarp statybinių blokų,
kokių dar
materijų
mudviem dairytis?

aš mums suradau
tokią terpę…
na, tarpą
tarp dviejų
geltonų barakų,
tai kas. 
pasitiesim striukes.

ar nenori?

Juokas

Man tavo juokas –
    kai juokeis
    turgaus aikštėj
    tuščioj
    pats sau
    vienas,
    dabar juk
    niekas
    taip nebedaro –
atėmė kvapą.

Kai aikštėje
gliaudau žirnius…

Kai aikštėje gliaudau žirnius
ir traukias vanduo nuo suolelio.
Nuo žemo smėlėto kai traukias,
bematant po kojų turiu štai
gerbėjų, kiek dar neturėjus.

Kaklus patiklūs ištiesia,
sijono kraščiuką paliečia,
kukliai linkčioja,
šen ten puldinėja,
tūpt – tūpčioja,
burku – burkuoja.

Ir staiga vidur visko jau stovi
raudona mergaitė. Raudona!
Štai stovi nuščiuvus ir spokso,
kaip ankštys patiems apsukriausiems
į dangišką  maną subyra.

Ak, veltui stebiesi, mažoji,
tai tu čia stebuklas, paukšteli.

Neturiu veidrodėlio.

 

Toliau

Ištremsiu save į minkštas lygumas,
į rago ir geležies vėsą,
į dilgėlės kalbą ant odos įtaigią.
Toliau.

Kur mudviejų pėdos takelių nemynė
lygių, gretimų, lyg provėžos.
Kur neturiu to atspindžio mūro blokely.
Toliau.

Tik kodėl liepai tyškant
ir skeliant pakaušį į titnago šuolį aikštingą,
jo galvos sunkio jausmas ant kelių
toks tikras?

Ir delnai pažįstamų bruožų vingiais išlinksta,
daubom, kalvom, ištvinusiais pilkais ežerais…
čiuopia kelią atgal – pasiklystą,
gniaužias tušti.

O skauda lyg širdį kas skobtų.
Atšipusiu kirtikliu,
kalveli, kalveli…
Krentu į dugną save apkabinus,
pati sau upė, luotas ir smilkstantis ajeras.

Prasideda raudos. Toliau.

Kaimynui

O vardą tau davė kilmingą. Girdi?
Vos pamatė, dūrė pirštu – va, tai jis.
Tai jis? Tai juk tu.

Bet kai turkiškai sėdi ant žemės
aš matau tavo nuogas blauzdas.
Nuogas tavo alkūnes ir riešus gumbuotus,
net randą matau ant peties,
blyškų ir lygų matau.
O juk tavo oda tikrai nepažįsta
Nei pieno, nei rožių vandens.

Tik kad kartą jau pavadino,
tai aikčioja, alpsta iš mandagumo.
O tu? Tu atsuki nugarą.
Plačią ir tamsią, ten – aiškiai matau –
didžiausias gotiškas kryžius ir kardas
ir kraujas plakas raudonas, net dūmas
ant pirštų tavų mėlynesnis.

Tai imk dabar ir pats pasakyk,
kokio tu ordino riteris ir kam tu meldies.

Gandrų diena

et paukšti, stverčiaus
už tavo kojų
raudonų turėklų
stoviu, kur kertasi erčios
klekėtuoju
rėkauju

Graviūra
su grybautojais (vylus)

ant mano odos bučinių žymės –
tavo ir skruzdžių –
degančios.

ant tavo odos šliūžės žalčiukų –
marškinių siūlės
išvirkščios.

taip vaikei mano žiovulį
brėkštant viržynuose,

taip saugojau tavo sapnus
žvynabūdžius lig vakaro.

pilnas panages žemių namo parsinešėm,
daugiau tai nieko neradom.

Gobelenas

– Man liūtą,
Man vienаragį!

Ir uždėk delną ant nugaros,
Kaip trauklapį. Taip,
Tarp menčių.

Atlaso klostėse mano pėdos –
Du balti žvėrys – 
Saulutes skabo neramūs.

– Man kelią,
Man tarp vaismedžių!

Ir nuleisk vokus.
Nežiūrėk, kaip alkanas vejamas.
Nežvilgčiok.

(o dabar paprastai)

– Susek man plaukus,
Neturiu veidrodėlio.

by admin