Dar vienas žvilgsnis į prekių galaktiką
Zygmunt Bauman. Vartojamas gyvenimas.
Apostrofa, Vilnius, 2011. 336 p.
Dainius Vanagas
Viešojoje erdvėje galima pastebėti tendenciją: aktualūs humanitariniai diskursai – net ir dažnai eskaluojami įvairių informavimo priemonių – greičiau įgrįsta, tampa banalūs, „savaime suprantami“, nei yra visavertiškai įsisąmoninami ir įtraukiami į gyvojo mąstymo kategorijas. Panašu, taip nutiko ir su „vartotojų visuomenės“ fenomenu. Kalbėti šia tema pasidarė lyg ir paika. Juk viskas, rodos, akivaizdu, negana to, patiriama kasdien: žmonių virtimas prekėmis, solidarumo, kolektyvinės atsakomybės stoka, autoritetų, pastovumo, tvirtos pozicijos devalvacija. Jei iškyla reikalas nurodyti kaltininką, tiesiog bedama pirštu į kapitalizmo slibiną, kuris, nutukęs nuo produktų pertekliaus, bjauriai atsirūgsta visuotiniu dekadansu, ir kriminalas, regis, išspręstas. Telieka pabarti neklaužadas… A, tiesa! Juk nėra jokios galios, kuri įstengtų tai padaryti. Kapitalistiniai besočiai nepažabojami. Ką čia mažas žmogelis… Be abejo, užuot bambėjus, racionaliau yra tyliai ir ramiai pasidžiaugti dar likusia gyvenimo atkarpėle. Susvetimėjimas, abejingumas artimui, prekyba žmogiškaisiais santykiais, žinoma, dalykas rimtas; lieka tikėtis, kad problemas išspręs jas sukėlusieji. Mat ką nors keisti, t.y. patiems imtis aktyvaus maištininko vaidmens, yra bergždžia ir, rodos, netgi nekorektiška suvešėjusio ir totalitarinę diktatūrą įvedusio pliuralizmo akivaizdoje.
Tokioje tariamo akivaizdumo pelkėje atsiduria ir tik ką į lietuvių kalbą išverstas žymaus lenkų sociologo Zygmunto Baumano veikalas „Vartojamas gyvenimas“, meistriškai analizuojantis XXI a. būvį per žmonių santykių komercializacijos prizmę. Nors ši tema jau ilgokai gvildenama įvairių sričių mokslininkų, manyti, kad ji išsemta, yra trumparegiškumo požymis. Antai vienoje iš savo esė Sigitas Parulskis rašo: „Perskaičiau „lryte“ Zygmunto Baumano paskaitą apie blogą situaciją šioje planetoje. Banalybių rinkinys. Viskas, be abejo, teisinga, bet nė vienos naujos idėjos“. Toks požiūris puikiai iliustruoja rinkos ekonomikos principus (arba skaitymą pro pirštus): jau žinomas idėjas – net jei jos teisingos ir vertingos – privalu keisti naujomis; kitaip nebus įdomu, smagu.
Visgi Z.Baumanui iki banalybių rinkinio toli. Naujajame jo veikale apstu taiklių įžvalgų ir pavyzdžių, koncentruojamasi į dažnai iš akių pametamus vartotojiškos kultūros niuansus, ypač akcentuojama, kad šiuolaikinis žmogus vis dar stokoja atidos ir gilesnio suvokimo, jog kiekviena mintis „aš perpratau sistemą; dalykai akivaizdūs; aš regiu kiaurai, bet geriau tyliai ir iš šalies stebėsiu šį groteskišką vartotojiškumo paradą kaip nieko bendra su manimi neturinčią fiestą“ yra ne maištas globalių reiškinių atžvilgiu, bet šių reiškinių triumfo išraiška. Paradoksalu, tačiau faktas, kad situacija gali pasirodyti akivaizdi ir lengvai suprantama, daro vartotojišką kultūrą itin pavojinga. Ši užliūliuoja savo žaidimo dalyvius (vartotojus), leidžia jiems jaustis protingiems ir įžvalgiems, gerai informuotiems ir aprūpintiems įrankiais bei gidais, reikalingais atskirti tariamus grūdus nuo tariamų pelų. Vartotojiškas pasaulis taip išbučiuoja mūsų pačių skonį ir nuomonę, kad apsalę nuo pasyvaus įsitikinimo savo teisumu tampame abejingi savo aplinkai, vadinasi, patenkinti ir nukenksminti, be jokių maišto galimybių – taigi sistema apsaugo save nepriekaištingai. Tokiu būdu net laikantys save didžiais šiuolaikinio pasaulio kritikais tampa esminiais jo šalininkais.
„Vartojamas gyvenimas“ stengiasi atskleisti šiuos adaptacijos ir legitimacijos aspektus, paaiškinti, kaip veikia šis magiškas ir stulbinantis mechanizmas, kuomet žmogus, būdamas sąmoningas ir bent jau jo paties požiūriu laisvas, džiūgauja net tada, kai yra apiplėšinėjamas, menkinamas ir galų gale – įkalinamas socialinės tvarkos gniaužtuose. Nors Z.Baumanas kartais neišvengia perdėm abstrakčių, kol kas dar sunkiai patikrinamų įžvalgų, daugelis jo minčių krypsta į elementarią, kasdieninę žmogaus patirtį. Nė vienas mūsų nėra nuošalyje. Nė vienas, įnikęs į malonumų vartojimą, neišvengs kartais labai skausmingo tuštinimosi.
Išlepinti subjektyvumo pergalės, po ranka turėdami tūkstančius galimybių sukurti bet kokį malonumo ir savęs protegavimo modelį, susiduriame su laisvės ir atsakomybės sampratų slinktimis, kurios, pasak Z.Baumano, atveria gilias žaizdas: „Naktimis po prievartinės rutinos dienų sapnuojama laisvė nuo suvaržymų. Naktimis po prievartinių pasirinkimų dienų sapnuojama laisvė nuo atsakomybės“ (160 p.). Kaltės už savo nesėkmes nebėra kam perleisti. Nebegalima apkaltinti nieko, išskyrus savo paties neteisingus (neekonomiškus) pasirinkimus. Orientyrų, autoritetų atsisakymas iš žmonių atėmė atpirkimo ožį, kuris dažnai apvalydavo sąžinę.
Be abejo, dažnai girdime akcentuojant laisvę rinktis. Ši laisvė, pateikianti nors ir ribotą, bet gan platų asortimentą įvairiose gyvenimo srityse, yra maloni akiai. Užtat už galimybę nesirinkti sumokama socialine tremtimi. Jei nesirenku, vadinasi, manęs nėra, tiksliau, nėra ten, kur žmogus dar matomas. Vartojimui netinkamas gyvenimas yra nepaslepiamas randas. Tokiu būdu už išmuštruotos bendruomenės ribų lieka ekonomiškai ir produkavimo požiūriu neefektyvūs asmenys: elgetos, (psichiniai) ligoniai, troškimų, tokių, kaip alkoholis ar narkotikai, sukaustyti žmonės, imigrantai (jei netenkina tiesioginių valstybės poreikių).
Jautriai ir įžvalgiai dėstydamas savo požiūrį, Z.Baumanas niekuomet nepasiduoda pagundai moralizuoti. Priešingai, atrodo, kad jis netgi mėgaujasi visu šiuo postmodernybės spektakliu, jos teikiama įvairove ir problematika, kartu pripažindamas tiek vartotojiškos kultūros privalumus, tiek minusus. Visgi svarbiausias – bent jau etiniu požiūriu – atsakas į postmodernybės dehumanizaciją (vis daugiau žmogaus gyvenimo aspektų įtraukiami į rinkos ekonomikos galaktiką), pasak Z.Baumano, yra besąlygiška pagarba kito žmogaus orumui. Žmogaus vertės svarba, tvirtų, pastovių santykių palaikymas yra šios knygos leit-
motyvas.
Verta pažymėti, kad Z.Baumanas turi grakštų dėstymo stilių, kuris socialinius reiškinius leidžia nagrinėti sklandžia, įtaigia ir netgi meniška kalba: „Žūtbūtinėje kovoje dėl labiausiai riboto iš ribotų resursų – potencialių vartotojų dėmesio – potencialūs prekių tiekėjai, taip pat ir informacijos teikėjai desperatiškai ieško dar likusių trupinėlių vartotojų laiko, mažiausių plyšelių tarp vartojimo momentų, į kuriuos dar būtų galima prikimšti informacijos“ (78 p.).
Knygoje „Vartojamas gyvenimas“ publikuojama Leonido Donskio esė „Modernybės krizė ir nejautros epocha, arba Gyvenimas pagal Zygmuntą Baumaną“ taip pat įneša savito šarmo, leisdama susipažinti su kitais garsiojo sociologo veikalais ir idėjomis.
Vartotojų visuomenė, bent jau istoriniu požiūriu, vis dar yra naujas ir menkai pažįstamas reiškinys. Tariamas akivaizdumas, kuris kartais pasitelkiamas kaip argumentas, kodėl neverta toliau šnekučiuotis šia „banalia“ tema, yra apgaulingai pavojingas: bet kuri kokybiška mūsų gyvenamo laiko studija yra ne tik intelektualinė pramoga džiūgauti ką nors supratus, bet ir žingsnis į priekį aktualizuojant įtampos, grėsmės ir pavojaus šaltinius žmonių santykiuose bei sprendžiant (mažų mažiausiai asmeniniu lygmeniu) aktualias tapatybės, savivertės ir socialinių konstrukcijų problemas.
