Dardėjo grafikos geležinkeliu

Dardėjo grafikos geležinkeliu

Ilzė Abika (Latvija) instaliacinio charakterio personalinėje parodoje “Bendra būtis” gretino sausa adata ir oforto technika atliktus suabstraktintus gyvūnų, daiktų piešinius ir dėželėse išeksponuotus juos reflektuojančius objektus.

Goda Giedraitytė

Gegužės pradžioje per Lietuvą geležinkeliais nuvilnijęs trijų Baltijos šalių grafikos vagonas, be kitų miestelių, reikšmingai stabtelėjo ir dar trijose meno stotyse – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Pastarosios stoties – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro ir Dailės parodų rūmų – meno eismo reguliuotojai, aršiai mosuodami raudonomis kultūros įspėjimo lazdelėmis, buvo paskutinieji, pasveikinę grafikos triumfą. Tad kuo įdomus buvo sustojimas Klaipėdoje?..

Kuo arčiau žmogaus

Visų pirma – skirtingomis ekspozicinėmis erdvėmis. Klaipėdos dailės parodų rūmus okupavo jungtinės Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų pajėgos, o Kultūrų komunikacijų centre (KKC) burkavo darnus LT-LV duetas. KKC salėje įsikūrė latvių menininkės Ilzės Abikos instaliacinio charakterio personalinė paroda “Bendra būtis”, kurioje autorė gretina sausa adata ir oforto technika atliktus suabstraktintus gyvūnų piešinius ir dėželėse išeksponuotus juos reflektuojančius objektus. Greta, kiemelyje, bolavo Ryčio Naglio Baltušniko specialiai šiam projektui sukurtos, metalo paviršiaus grafiškumą išryškinančios planšetės.

Toks erdvių pasidalinimas buvo būdingas ir kitiems miestams (Vilniuje grafika buvo pristatoma traukinio vagone ir Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje, Kaune – Grafikos bei “Meno parko” galerijose, Rotušės aikštėje) ir, be abejonės, liudijo parodos kuratorių – menotyrininko Igno Kazakevičiaus ir grafikės Jūratės Rekevičiūtės – siekį kiek įmanoma labiau priartinti meną prie žmogaus.

Darėm, darėm… Didžiausią linoraižinį sukūrė trys dailininkės, o jį atspaudė visi į vernisažą Klaipėdos dailės parodų rūmuose suplūdę žiūrovai. Nagi, išvyniokim, pažiūrėkim, ką padarėm… Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Migravo iki paribių

Antra – charakteris. Eksponuoti darbai pasižymėjo individualiu estampo suvokimu ir interpretavimu. Aiškių riboženklių, kiek galima plėsti estampo ribas, nusakyta nebuvo. Todėl pastarosios migravo net iki metalo bei tekstilės paribių.

Kita vertus, įdomu buvo pastebėti, jog visų trijų Baltijos šalių atstovų darbai pasižymėjo konceptualiosios meno krypties pabrėžtimi. Teminis ratas balansavo nuo gyvenimo būties ir prasmės paieškų, postmodernistinės visuomenės ydų ir banalumo išviešinimo iki klasikinio meno reiškinių metamorfozės, dialogo tarp dabarties ir istorijos.

Nepaisant idėjinio prado emfazės, techninė ir (arba) medžiaginė kūrinių pusė svariai demonstravo savo privalumus. Daugumos autorių darbai akcentavo novatoriškas technologines galimybes.

Ypač ryškiai parodoje buvo eksploatuojama skaitmeninės spaudos žaliava. Tarp pastarosios gerbėjų paminėtini Janis Murovskis (LV), Inga Heamagi (EE), Mall Nuke (EE). Tačiau skaitmeninė fotografija šių autorių darbuose tik atskaitos taškas, priemonė norimam rezultatui išgauti. Virš jos klojasi menininko vizijų, jausmų ir minčių pasauliai. Vienam tai – smėlėtų pėdų ir rato padangų atspaudai, Andy Varholo ar klasikinės tapybos atvaizdų parafrazės (M. Nuke), kitam – pamatas tradicinių grafikos priemonių autentiškumui išryškinti (J. Murovskis), dar kitam – santykio tarp pirminės ir šiuolaikinės grafikos paieškos (I. Heamagi).

Varijavo atspaudais

“Grynosios” grafikos priemone parodoje smaginosi tik Lidija Dubauskienė, pristačiusi mozaikinę linoraižinio dėlionę. Laikui užmušti iš atskirų žmogaus veidelių, kuriuose vienu atveju akcentuojama akių, kitu – burnos įdubos, menininkė sukūrė “Žaidimų sąsiuvinį”, iš tolo susiliejantį į savotišką vizualų elektros rozečių multiplį.

Kęstutis Grigaliūnas, kaip visada, buvo ištikimas autorinei kūrybinei raiškai. Ir šįkart, pasitelkdamas trafaretinę spaudą, autorius manipuliavo ne tik mėgiamais pop-art motyvais, bet ir kandžia ironija, reklaminių šūkių ar saviįtaigos kursų reminiscencijomis (“Žiemą šlapintis į kelnes malonu, tačiau nerekomenduotina”).

Visiškai tiesiogiai atspaudu varijavo Rasa Žmuidienė, estampui panaudojusi savo pačios kūną. Raudonų pėdų ženklai keturių popieriaus lakštų paviršiuje, persisunkę nuo mėlynos spalvos kūno pėdsakų, apeliavo į kūną, kaip įrankį perteikti mintims, jausmams ir idėjoms.

Kūno ir sielos santykį analizuoja ir menininkė iš Latvijos Liena Bondarė. Priešpastatydama šilkografinius “miegančios” ir “svajojančios moters” atvaizdus bei pro fotoatspaudus ant stiklo prasimušančias videoprojekcijas, autorė kvestionuoja vienatvės ir nesugebėjimo suprasti kitą paraleles.

Gyvenimo ratu…

…keliauja ir klaipėdietis Romas Klimavičius, iki minimalumo nugludintomis priemonėmis – juoda linija ant baltos drobės – brėžiantis simbolinę laiko ir begalybės perspektyvą. Baltą drobulės spindesį išryškina greta eksponuojami menininko metalo plastikos objektai – surūdiję paviršiai ir nuo jų palengva lašantis vanduo simboliškai primena gyvenimo trapumą ir laikinumą.

Tiesioginį rūdžių pakąstą paviršių, ekshibicionistiškai deklaruodama metalo ir vandens sąlyčio rezultatus, eksponuoja ir estė Aili Vahtrapuu.

Pasitelkdama anaiptol ne grafikos, bet tekstilės techniką, gyvenimo rato bei santykio tarp dabarties ir praeities temą tęsia ir menininkė Siiri Tammsaar (EE). Fotoatspaudus ant drobės eksploatuoja ir Eglė Vertelkaitė, kaip visuomet ironiškai ir atvirai žvelgdama į šiandieninio gyvenimo aplinką ir būtį.

Sumušė rekordą

Trečia, kuo įdomus buvo grafikos traukinio atvykimas į Klaipėdą, tai – didžiausias grafikos kūrinys, sukurtas Lietuvoje. 16 m² linoraižinį, kuriame vaizduojamas visas projekto vyksmas (kelionė šiapus Baltijos į Lietuvą, turas per Lietuvą autostrada ir geležinkeliais, visi organizatoriai, partneriai, rėmėjai bei galiausiai Latvijos, Lietuvos ir Estijos tautų draugystė), sukūrė trys Lietuvos grafikės: E. Vertelkaitė, L. Dubauskienė ir J. Rekevičiūtė, o atspaudė visi parodoje dalyvavę žiūrovai. Inicijuota grafikos kūrinio gimimo akcija “užkabino” ne tik vaikus; noras bent trumpam pabūti menininku buvo stipresnis už nedrąsą ar nejaukumą.

Apibendrinant – projektas pavyko. Idėja – verta dešimtuko, o rezultatas – malonumas žiūrovams, komunikacijos džiaugsmas dalyviams. Jau vien todėl, jog po gana ilgos kaimyninių valstybių tylos jos vėl kartu eksponuoja savo menininkų kūrybą ir diskutuoja apie grafikos meno situaciją šiandien bei ateitį rytoj.

Kita vertus, deklaruotas menininkų protestas prieš institucijas ir siekis būti čia ir dabar, nelaukiant premijų ar pripažinimo, gal ir nebuvo ypač drastiškas, daugiau nuosaikus. Tačiau juk svarbiausia, anot kuratoriaus I. Kazakevičiaus, kad kūrinys keltų kuo daugiau asociacijų ir kuo platesniam meno vartotojų ratui – tuomet jis tampa socialiai aktyvesnis, o pristatomas reiškinys susilaukia daugiau dėmesio, vadinasi, – ir didesnio žiūrovo, meno vartotojo atoveiksmio.

by admin