Laura Švedaitė
Debesų vanduo
Į tą sutrešusį kiemą šalia turgaus gatvės vėjas, atrodo, sunešė visą rudenį. Pakampiuose merdintys vaismedžiai raudojo kritusių lapų. Kritę lapai, iki paskutinio pageltę į senatvę, sukinėjosi gaujomis palei kuklių namelių tarpdurius.
Tądien kieme, kaip ir visada, vyko veiksmas: jaunos ir kiek pagyvenusios prekeivių šeimos dirbo išvien – artinosi turgaus valanda. Sūnūs pasibardami tampė drobinius bulvių maišus, moterys, juokingai linguodamos savo pasturgaliais, šliaužiojo keturiomis po tamsius namų prieangius. Vyrai pigiais laikrodžiais skaičiavo pigų laiką. Jiems vis negana nurodinėti, kur eiti, kur neiti, ką daryti, ko nedaryti. Visas kiemas girgždėjo. Gergžt – surūdijusiems karučiams, gergžt – mėlyniems sunkvežimiams, gergžt – kiniškiems sandalams ir basoms vaiko kojoms.
– – – – – – –
Marija – trečioji prekeivio Ovidijaus dukra – mergaitė, raudono atlaso suknele. Ji norėjo būti panaši į vakar vakare matytą moterį.
Marija atsargiai darinėjo spintos stalčius ir sklaidė drabužius. Ji ieškojo mažo plastmasinio veidrodėlio. Toji moteris Marijai nusišypsojo. Ak, štai kur jis – įvyniotas į juodąją suknelę. Marija atsisėdo ant lovos krašto (trumpos kojytės nesiekė žemės) ir mamos lūpdažiu braukė per putlias savo lūpytes. Tos moters lūpos buvo raudonos, o rankos baltos ir švarios. Marija nusišypsojo veidrodėliui. Dabar ji žinojo, kuri yra gražiausia pasaulyje. Marija net pagalvojo, kad taip atrodydama, ji galėtų būti tos moters dukra. Dviese vaikštinėtų sau, niekur neskubėdamos, o tada grįžtų į jaukius namus, pilnus neregėtų grožybių.
Marijos mama turguje pardavinėjo pintus krepšelius. Rudenio metu niekas jų nepirkdavo. Nepirkdavo ir kitais metų laikais. Gal todėl mama dažniausiai atrodė liūdna ir tyli. Marija dar nematė turgaus ir nepažinojo nė vieno žmogaus iš kito kiemo. Anksčiau ji manė, kad kito kiemo ir nėra, bet kartą vaikai pripasakojo, kad pasaulis milžiniškas, kad tokių mergaičių ir berniukų, kaip jie, gal koks milijonas, kad tokių kiemų, kaip šis, pilna kiekvienoje purvinoje gatvėje, kad ruduo būna tik kartą per metus, o ir lietus toks pat vanduo, kaip iš čiaupo.
Mama tik vargiai nusišypsojo, o tėtis neatsakė, ar vaikų tiesa, ar ne. Jis tik ragino dar kartą išsižioti ir suvalgyti dar nors kąsnį košės ( kad burna būtų pilna, o liežuvis apsivėlęs, vangus ir be jokių klausimų.) Ar vaikų tiesa, ar ne, Mariją maitino košėmis, kaip ir visus vaikus.
– – – – – – – –
Tas kiemas buvo gerokai pagyvenęs: patvory mėtėsi surūdiję gelžgaliai, namelių stogai pamažu trupėjo žemėn, o lietvamzdžiai kraipėsi į šalis. Tądien kiemo vidurys buvo apstatytas senais baldais. Marija raudonomis lūpomis stovėjo atsirėmusi į vieną iš fotelių. Paskutiniai saulės spinduliai paišė ant jos skruostų mažas duobutes, dėliojo ant žvyro jos rankų šešėlius: susikaupusi Marija krapštė purvą iš panagių ir tyliais žodžiais kvietė lietų. Ji norėjo sužinoti lietaus skonį. Vėjas vis didesniu greičiu gainiojo žmones po kiemą. Vis didesniu greičiu žmonės tampė daiktus į savo irštvas – slėpė viską: ir tuos baldus, ir metalinius įrankius, senus laikraščius, lauke išdžiaustytus drabužius. Slėpė nuo (taip kantriai laukiamo) lietaus.
Kapt. Lašas – numeris vienas į tą kiemą. Kapt. Lašas – numeris du. Visi jie pradėjo kristi žemėn su savo reikalais: pamaitinti piktžolės sėklą, nutekėti srovele nuo stogo, įkristi į kokios pagyvenusios moters šukuoseną. Milijonas laisvo kritimo be jokių parašiutų į tą kiemą šalia turgaus gatvės ir visur aplinkui. Mergaitės raudono atlaso suknute pasaulis taškėsi balomis. Jos delniukais tekėjo debesų vanduo, o ji pati, pasruvusi tuo vandeniu, bandė dar labiau atlošti galvą. Kiti tuo tarpu jau slėpėsi po savo stogais, jau gal net pamiršę tą niekingą lietų. Vogtuose arbatinukuose kaitė vandenį iš čiaupo juodajai arbatai plikyti ir ant kėdžių atlošų džiaustė kiek sudrėkusius drabužius.
Marijos kol kas nepasigedo, nors ji ir stovėjo pačiame kiemo vidury. Tiesa, dabar jau šiek tiek išsišiepus. Jai patiko: kapt. Lašas – numeris apytiksliai keturi milijonai trys šimtai tūkstančių. Tada tyla. Lašas be numerio: nukrito be garso. Tiesiai ant ištiesto liežuvio galo.
– Marija, ką sau galvoji? Marš namo! – pasigirdo pravertam lange.
– O kodėl negalima?
– Tai ką tu čia darai?
– Gaudau dangų.
– Kokį dar dangų? Negalima – susirgsi.
– O žinai, tėti, lietus daug skanesnis už vandenį iš čiaupo.
Tėtis uždarė langą ir tekinas leidosi į lauką savo jauniausios dukros kūnelio. Piktai žingsniuodamas su naminėmis šlepetėmis per kiemo žvyrą, jis kelis kartus suklupo ir po kiekvieno suklupimo jis vis pikčiau žingsniavo. Dukra tuo metu pradėjo spjaudytis. Ji, gink Dieve, nenorėjo praryti nė vieno gabalėlio dangaus – tik paragauti. Raudonai varvančiomis lūpomis spjaudė ten, iš kur sugavo, o seilės lengvai tiško kiemo vidury ir maišėsi su kitais lašais. Prisiartinęs tėvas čiupo mergaitę už dešinės rankos ir nusitempė į namelį, lyg ji būtų buvus koks netyčia užsilikęs daiktas, neapsaugotas nuo lietaus.
– – – – – – – –
Namiškiai pyko: tai buvo maištavimas pačiame kiemo vidury.
– Gal ir smulkmė, bet kito karto nebus, – pasakė tėtis ir pažiūrėjo į mamą.
– Gal ir smulkmė, bet kito karto nebus,- nuolankiai pakartojo mama.
Tądien lietus nepasakė nieko. Kaip ir kitomis dienomis, jis liovėsi pamažu barbendamas į skardines palanges. Galiausiai kieme liko tik pažeme paskleistas drėgmės gandas. O Marija liko nuoga laukti savo lovoje, kol bus aprengta kita sausa atlasine suknele. Gerklėje ji jautė neišspjautus deginančius dangaus gabalėlius. Bandė iškosėti juos ant pagalvės. Tikriausiai tėtis buvo teisus: „Negalima – susirgsi.“ Mama vis delsė atnešti kitą suknelę. O Marija niekaip neįstengė prisiminti, kur padėjo lūpdažį.
Negalima ragauti to, kas aukščiau ir didingiau už tave – susirgsi. Tokia buvo to kiemo paprasta taisyklė. Viena iš daugelio to kiemo paprastų taisyklių. Ir tegul tai lieka tik tarp mūsų: Marija laukė kito debesų vandens. Pažiūrėti, kaip šiurpiai jis krenta už lango ir daužosi į skardines palanges.
