Deheroizacijos ir sakralumo sankirtoje

Deheroizacijos ir sakralumo sankirtoje

Rimantas Černiauskas. Miestelio istorijos. Novelės.

Versus aureus, Vilnius, 2012, 160 psl.

Sigita Bartkutė

Kitą kartą, pasakojama, mano gimtojo kaimo davatkėlės pas garsų gretimo sodžiaus medžio drožinėtoją užsakė šventojo Jackaus skulptūrą. Bet meistras darbo kažkodėl taip ir neatliko, o mato, kad tirščiausias debesis baltų skarelių jau ritasi nuo kalno sutarto daikto pasiimti. Ir ką vargšui daryt?.. Juk ir dėl mažesnių savo nusižengimų patirto davatkų piktumo bijojo net prisimint… Tik netikėtai jam tarp kojų pasipynęs kažkoks piemenukas. Tai ir stvėręs tą vaikelį, išrengęs nuogai ir įstatęs į spintą šalia kitų savo išdrožtų dievuliukų. Žinoma, kad prigrasęs šį ne tik tylėti, bet ir nesumirksėti. Tai, sako, pamačiusios savo šventąjį net gyvą anos davatkėlės nuo tokio stebuklo ir nualpusios… Tačiau, kaip žinome, viską gerai padaro tik tas, kas nieko nedaro. Tad ir mūsų dabar prisimenamam meistreliui kažkaip neatėję į galvą, kad vien šventąja dvasia gyvenančioms mūsų krašto nekaltosioms mergelėms užklius vienas jo „gyvojo paveikslo“ elementas, kuris šiame mano krašto šmaikštuolių pra(si)manyme skambėdavo tik kaip bìmbas… Betgi ir šiuo atveju mano iš numirusiųjų dabar keliamas dievdirbys, kurio vardo, deja, aš jau neprisimenu, pasirodo, visai nesutrikęs. Griebęs pirmą po ranka pasitaikiusį peilį ir jau rėš tą niekam tikusį „švento Jackaus“ kūno elementą… Tačiau, aišku, kad tuomet jau piemenuko nervai neišlaikę… Tad kaip šovęs tas iš spintos lauk… O anos davatkėlės, patyrusios jau visai nežemišką būseną, irgi nugriuvusios per dirvonėlius šiam iš paskos, dar ir savo angeliškai aukštais balsais nugiedodamos:

– Nebėk, Jackau stebuklingas! Oi tu, Jackau stebuklingas, tegu karo tavo bimbas!..

Panašiai įvyksta ir su Rimanto Černiausko knygos „Miestelio istorijos“ visiems laikams (p.15) užrašytais personažais, didžiojoje knygos dalyje itin garbingai apginant ir išgrynintą istorijos žanro definiciją. Itin konkrečių vietų, itin konkrečius įvykius ir asmenis desakralizuojantys ir deheroizuojantys pasakojimai folklorinio bendruomeninio gyvenimo atmintyje niekada nebuvo tapatinami nei su pasakomis, nei su sakmėmis, nei su legendomis. Bent mano gimtajame krašte tai buvo vien istorijos arba dar – atsitikimai, pra(si)manymai (pramanai). Aišku tik, kad šis kontroversiškas ir perversiškas bendruomeninio būvio žanras realiai kintant gyvenimo situacijoms galėjo maksimaliai priartėti prie buitinių apkalbų ar anekdoto ir net komedijos („cirko“, „spektaklio“, „kino be pinigų“). Bet jų branduolį visada lėmė tikri faktai, o formą – komiškai šiuos deformuojančios fabulos, kurios, nors ir begal paprastutės, visgi dažnai buvo ir pakankamai išplėtotos. Tad akivaizdu, kad rašytinės literatūros kontekste jos yra žymiai artimesnės novelei. Tačiau (post)moderniame literatūros diskurse – absoliutaus žanrų ir stilių niveliavimosi laikais – bet kurie teksto modeliai ir apskritai menininkams yra tapę vien itin patogiais kokio nors afektinio tikrovės įvykio (fakto) regeneravimo sinonimais. Ar ne todėl ir „Miestelio istorijose“ mes randame ir „Novelę ne į temą“ (p.74), ir „Nebaigtą pasaką“ (76), ir „Paprastus nutikimus“ (p.82) arba esame priversti konstatuoti, kai atkreipiame dėmesį į skyriaus „Aš ją mačiau“ paantraštę „Visų žymių žmonių gimimo ir mirties metinėms“, kad ir be dedikacijos apibrėžimo čia nelabai išsiversime… Be to, kiek užbėgdama sau pačiai už akių, turiu pastebėti, jog šios knygos skyrius groteskiniu pavadinimu „Girtas laivas“ – tai tipiškos esė, o baigiamoji rinkinio dalis – „Poetai – paukčiai“ – ir akivaizdi proginių kalbų iliustracija. Beje, jeigu šiuo požiūriu dar atidžiau žvilgtelėsime į šio rinkinio tekstus, tai rasime ir kur kas įdomesnius jų apibūdinimus: pvz., pasiaiškinimus (p.18), bylas (p. 33, 34) ir netgi košę (p.43). Taigi kad istorijos yra tik istorijos… Tačiau, jeigu ši definicija šiuolaikinės literatūrologijos konvencijoms tebėra svetima, tai šią R.Černiausko knygą aš drįstu apibendrinti ir groteskinių esė sąvoka. Ir tai darau remdamasi tuo, kad daugumai aptariamo rinkinio tekstų būdingas itin akivaizdus kompozicinis ir stilistinis laisvumas (net iki absoliutaus fragmentiškumo), ir tuo, kad šioje knygoje su rašto kultūros dalyvio, apžvalgininko ir kritiko kontroversišku reaktyvumu reflektuojami (arba, pvz., tekste „Meilė“ (p.101) tik replikuojami) labai konkretūs ne vien Klaipėdos ir Lietuvos, bet ir asmeniškai suvokti tarptautinio literatūrinio gyvenimo įvykiai. O ar šie mano argumentai telpa į esė apibrėžimą, galima pasitikrinti atsivertus bet kurį „Tarptautinių žodžių žodyną“. Bet dabar jau tikrai pats laikas pasiaiškinti, kuo šis R.Černiausko knygos „Miestelio istorijos“ diskursas yra komiškas.

Svarbiausia bet kurios komizmo formos atsiradimo priežastis – kontroversiškas ar net ir perversiškas bet kurio tikrovės reiškinio pamatymas, nes normalus homo sapiens jau be galo seniai pastebėjo, kad vienaplanis žmogaus būvio traktavimas yra tiesiog neįmanomas, kadangi net ir pačiai idealiausiai (švenčiausiai, gražiausiai, teisingiausiai etc.) būties versijai beveik visada galima surasti ir kontroversiją. Ypač jeigu idealybės siekimas praranda bet kokį sąlytį su realybe ir taip iš esmės pažeidžiama natūrali gyvenimo pusiausvyra, kas ir įvyksta nuo savo iškreipto religingumo apakusioms davatkėlėms toje iš mano gimtojo krašto į pirmąją šio rašinio pastraipą linksmai (deja, bet tą vien nemokšiškai perteikus) atklydusioje istorijoje. Ne tik tas šventumo iliuzijų užliūliuotas moterėles pastačiusioje „ant žemės“, bet drauge desakralizavusioje ir šių liguistai įtikėtą, jeigu tai jau supinsime su „Miestelio istorijų“ mintimis, „Jėzaus mūkelę“ (p.47) arba tikriau – šv. Jackaus balvoną (p.78). Tad gal R.Černiausko knyga nieko naujo ir nepateikia? Pateikia. Juk čia, kol kas visai nekreipiant dėmesio į individualų autoriaus stilių, yra pakitusios ir pasakojimų situacijos, ir personažai, ir erdvės parametrai, ir net laikas. Nors šis „Miestelio istorijose“ irgi pakankamai mitologizuotas, betgi čia lengvai atpažinsime ir sovietmetį, ir net itin konkrečią „naujųjų laikų“ datą surasime (žr.p.110), o ir kitus įvykius šiuo aspektu mikliai rekonstruosime, jeigu bent kiek orientuojamės Lietuvos literatūriniame kontekste. O juk jis čia visai neplatus – faktiškai sutampa su itin buitiškai vegetuojančiu kaimu, kuriame Černiauskas apkalba Šikšnelį, Šikšnelis Černiauską (p.16)… Bet tai tik vienas iš R.Černiausko ironiškojo požiūrio į Klaipėdos literatūrinį bendrabūvį taškų. Kadangi „Miestelio istorijų“ objektas – ne šiaip sau paskalos, o literatūrinė kūrybos (auto)refleksija, tai skaitytojui tiesiog būtina pasiruošti patiems netikėčiausiems komiškos pasakotojo išmonės viražams. Pvz., man užteko perskaityti vien ką tik cituotos frazės pabaigą, kad net aiktelėčiau iš juoko, nes tikrai nesitikėjau rasti tą, kad Šikšnelis deda ant Šikšnelio, Černiauskas ant Černiausko. Ir smagiausia, kad čia absoliučiai nesumeluojama, nes tiems, kuriems nors kiek patinka šių autorių kūryba, tuoj pat iš atminties išnyra bent bravūriškasis Juozo Šikšnelio „Turėti ir neturėti“, o jau kaip tuomet išsiverst ir be R.Černiausko Gusto, Jokūbo Raugčio ar net Zigmučio (juk ne veltui Klaipėdos menininkai šiam sliekui paminklą sukūrė)? Be to, intertekstualiai komiška (auto)refleksija yra ir pati stipriausia, subjektyviu mano požiūriu, „Miestelio istorijų“ ypatybė, nes ji gerokai sušvelnina ir tas šių pasakojimų vietas, kurios knygoje primena tik itin nejaukų svetimos galvos utinėjimą ar kažkokių, skaitytojui visai nesuprantamų, asmeninių sąskaitų suvedinėjimą. Šiuo aspektu to ryškiausias pavyzdys man – „Tesėtas pažadas“ (p.105). Juk bet ką diskredituojant visgi privalomi ir tabu. Ir svarbiausi iš jų – tai žmogaus liga ir mirtis. Bet ką tik – įvardytame tekste, mano nuomone, antroji lyg ir pamiršta. Tačiau dabar jau aš privalau į šią atsižvelgti – jeigu R.Černiauskas būtų gyvas, apie kai kuriuos „Miestelio istorijų“ tekstus tikrai atsiliepčiau gana griežtai. Bet nūnai stengiuosi (kiek gebu) išryškinti vien neginčytinus jų privalumus. Juolab kad šios knygos intencija iš tikrųjų be galo šviesi.

Iš ko gimsta R.Černiausko tekstų šviesa? Žinoma, šią mįslę apskritai įspėti galbūt yra gryna utopija, nors man rodosi, kad tai kyla ir iš itin racionaliai sveikai agrarinės kultūros paveikto žmogaus etinių pažiūrų, ir iš šio rašytojo bent pirmąją gyvenimo pusę itin stipriai inspiravusių (neo)romantinės literatūros (ypač poezijos – tą ir asmeniškai galėčiau paliudyti) estetinių idealų. Tad ir „Miestelio istorijose“, nors iš prakeiktos lyrikų tautos vien linksmai šaipomasi ar lietuvio lyrizmo samprata deformuojama ir groteskiškai – su duona, meile ir šautuvu (p.46), vis dėlto aišku, jog ir šios knygos pasakotojui daug smagiau, kad tarp skaitytojų populiarūs tik lyrikai – Salomėja Nėris, Brazdžionis, Šikšnelis. O Raidas Dubrė – ne (p.48). Ir visai akivaizdu, kad per tokį komišką kontrastą ne tik itin intensyviai yra ginamos klasikinės grožinės literatūros vertybės, bet ir siekiama atskleisti, kokios iš tikrųjų gali būti jų atsisakymo socialinės pasekmės. Todėl skaitant „Miestelio istorijas“ yra pakankamai aišku, dėl ko čia diskretiduojama ne tik grafomanija ir perversiškas plunksnos kankinių (p.120) susireikšminimas ar impotentiškas meno kritikos angažuotumas bei absoliutus daugumos literatūrinių sambūrių (konsiliumų – p.37) bergždumas, bet ir kultūros politikos samprata apskritai. Kuo tik ši reikštųsi. Ar Didžiąja Tiesa (p.52) įtikėjusioje Raido Dubrės valstybėje (žr. p.44 ir kt.) suteikiamais liaudies rašytojų vardais (p.95 ir kt), ar jau „kapitalistiniame rojuje“ iškerojusia žodžių samplaika meniškas biznis, kuri tikrai skamba gražiau (p.119) už naivų kokio nors peckelio pasiryžimą numirti dėl apsakymo eilutės (p.24). Tam pasitelkus ir daugybę kitų komiško vaizdavimo priemonių – tiek žaidimus garsais (p.87-88), tiek vaikų kalbą ir tarmybes bei kitas (auto)biografines detales, nes įsitikinta, jog rašytojai niekada neišauga savo vaikystės ir yra vos ne prakeikti knistis (…) niekam kitam nenaudinguose atminties skuduruose (p.90), tiek faktų iškraipymus („Vilius Kurmelis“) ir itin tikslius enciklopedinius duomenis (geriausias to pavyzdys – 5 skyrius), tiek kalambūrus ir gana kandžią ironiją, tiek meninį išdidinimą (pvz., remiantis J.Šikšnelio pomėgiu į savo knygas įkomponuoti valgių receptus) ir net šaržavimą, tiek parodijavimą ir parafrazavimą ar tik individualaus kūrėjų stiliaus imitavimą (čia vėlgi geriausiai sekasi su J.Šikšnelio kūryba), tiek poetų pavardžių ir paukščių pavadinimų sutapimus ar kitas leksines dviprasmybes ir apskritai žemąją leksiką, tiek literatūros citatas (čia galima atkreipti dėmesį jau vien į poskyrių pavadinimus „Kulinarinės istorijos“, „Kas dainon nesudėta“ ir „Lietuvos pakrašty“), kurios naujame kontekste savaime tampa tik perversijomis, arba net ir šių kompiliacijas etc. Beje, visa tai papildžius dar ir iš pasakojamosios tautosakos perimtomis formulinėmis konstrukcijomis arba ir publicistinėmis klišėmis meninis vaizdas kartais išauginamas ne tik iki grotesko, bet ir iki atviros fantasmagorijos (žr. bent p.48). Tačiau bet kuriuo atveju tai visada paverčiama tik itin atlaidžia šypsena, ypač gražiai išsiskleidžiančia per netikėtus finalus, kartais sutampančius net ir su itn smagiomis sentencijomis (pvz., p. 55, 69 ar kt). Todėl net ir kandžiausiai deheroizuoti R.Černiausko tekstuose personažai dažniausiai yra išimtinai pozityvūs. Be to, ši dominantė leido autoriui gana konstruktyviai akumuliavus tiek gyvenimišką, tiek kūrybinį, tiek kritinį diskursus sukurti, sakyčiau, netgi literatūrinį performansą. O šio grožis man ypatingai atsiskleidė prieš porą metų prie (ant) Biržos tilto – per aktoriaus Sigučio Jačėno su saksofonininku Pranu Narušiu ką tik Anapilin pasitraukusio R.Černiausko atminimui skirtą kelių „Miestelio istorijų“ interpretaciją. Kadangi anie tekstai tuomet taip organiškai susiliejo su judriai gyva ir drauge ypatingos rimties prisipildžiusia Klaipėdos senamiesčio panorama, kad absoliuti dauguma to vyksmo dalyvių savaime pajuto ir jų spiritistinę galią – tarsi Velionis irgi būtų smagiai krizenęs arba tik mąsliai tylėjęs (sklindant bliuzo garsams) šalia. Ir čia, tiesiog papildant šią pastraipą, man norisi stabtelėti prie dar vienos R.Černiausko „Miestelio istorijų“ ypatybės…

Tikrai būtų labai neteisinga nepastebėti to, kaip stipriai aptariamasis rinkinys, lai, rodos, pasirinkęs tik meninį tikrovės desakralizavimo kelią, angažuojamas ir į sakralumo dimensijas. Kaip jau minėta, tą liudija jau ir poros skyrių dedikacinis / adoracinis pobūdis. Tad „Miestelio istorijų“ literatūriniai vardai į skaitytojų atmintį tikrai įrašomi, kaip vėl jau minėta, ar ne visiems laikams. Juk bet kuriam menininkui yra svarbiausia – didelis garsas (p.22), o, be to, jų kiekvienas viliasi, kad bent jau jis kada nors būtinai nusiraus Nobelio premiją. Nesutikau rašytojo, kuris galvotų kitaip (p. 120). Ir tai teigiama visai nejuokaujant (vėl liudiju, jog ir gyvenime R.Černiauskas ne kartą viešai ištarė, kad jeigu jis būtų nemanęs, jog rašęs geriau už kitus, tai tikrai būtų nerašęs). Užtat šioje knygoje ir nerasime nė vienos pavardės iš literatūrinio vyksmo paraščių. Ar tos pavardės (pseudonimai) būtų rašytojų, ar ir kritikų. O jeigu čia dėmesys ir atkreiptas į marginalus, tai jie geriausiu atveju jau įvardyti tik vardais (pvz., Vytukas iš skyriaus „Aš ją mačiau“). Arba pasitenkinta vien kai kurių jų kūrybinių pretenzijų nominavimu – pvz., „Rašytojas“, „Vaikų rašytojas“, „Tobulas poetas“ ar kt. Lygiai kaip pasielgta ir tuomet, kai literatūrinės kritikos yra akivaizdžiai užgautos ir paties R.Černiausko ambicijos. Šiuo aspektu itin išsiskiria „Tokia Baltija“ (p.63). Tačiau dar kartą akcentuoju, jog sakraliai dominuojančią padėtį „Miestelio istorijose“ užima tik tie literatūrinio vyksmo dalyviai, kuriuos jau tikrai verta įkelti dandun (žr. p.39), o visai nejuokaujant – įtraukti į nusipelniusių kultūros vardų katalogus. Kaip kad buvo įtrauktas į mano atmintį ir tas mūsų krašto medžio meistras, kurio vardą aš, deja, taip neatleistinai pamiršau. Ir net jo itin meniškai pagamintų mamos kraitinių skrynios bei spintos taip pat neišsaugojau… Tačiau vilkimės, kad bent su R.Černiausko kūryba niekam taip neatsitiks. Juk tikrai mokėjo rašyt šis žmogus.

by admin