Delfinų tylėjimas

Delfinų tylėjimas

Aivaras Dočkus

„Aš labai norėčiau pasakyti, kad bandėme šį filmą kurti legaliai“, – tokiais režisieriaus Louie Psihoyos žodžiais prasideda šiemet „Oskaru“ apdovanota dokumentinė drama „Įlanka“, pasakojanti apie Japonijos įstatymais palaimintas masines delfinų skerdynes Taidži pakrantėje: 23 tūkst. beprasmiškai nužudytų bejėgių gyvūnų, kurie, savo nelaimei, jaučia nepaaiškinamą ryšį su žmonėmis.

Aš taip pat norėčiau pasakyti, jog ketinau parašyti būtent apie „Įlanką“. Ne. Nutiko kaip Klarisai Starling iš „Avinėlių tylėjimo“. Žudomų delfinų aimanos naktimis daužo galvą. Gal po paskutiniojo sakinio galėsiu ramiai užgesinti šviesą ir išplaukti į taikius oranžinių sapnų vandenynus. O rytą prie darbo stalo, pripildytas Kalėdų dvasios, rašysiu įkvepiančius šventinius anonsus televizijai. Prieš porą dienų, pažvelgęs į sklidiną kavos puodelį, teleportavausi į kruvinus Japonijos vandenis.

Bet gal tie delfinai mano mintyse kada nors nutils. Kai būsiu atlikęs žmogiškąją – rašeiviškąją pa-reigą.

Geri ketinimai virto kančia

„Įlankos“ nebūtų be delfinų teisių gynėjo Rico O‘Barry’o, kuris kaltina save dėl septintajame dešimtmetyje kilusios delfinomanijos. Ji prasidėjo nuo gražių ketinimų suartinti sausumos ir vandens pasaulius. Ricas pats pagavo penkis delfinus, kurie tapo televizijos serialo „Fliperis“ aktoriais (dabar O‘Barry pasakytų – priverstinai buvo filmuojami). Po to delfinai jau nebegalėjo atsiginti žmonių dėmesio, o vėliau – apsiginti nuo dvikojų grobuonių kraugeriškumo.

Galbūt Ricas visą gyvenimą būtų dirbęs delfinų treneriu, jei ne aktorė Kathy. Ši delfino patelė nusižudė jam tiesiog ant rankų. Tai buvo jos protestas prieš nelaisvę ir stulbinantis atradimas, kad delfinų laimingos išraiškos yra apgaulingos. Dar viena siaubinga tiesa, kurią atskleidė „Įlankos“ kūrėjai, – jūrų muziejuose vaikus linksminantys delfinai iš tiesų patiria stresą, todėl kasdien yra vaišinami specialių vaistų injekcija.

Kathy savižudybės akivaizdoje R.O‘Barry’s pajuto sielos trakštelėjimą, kuris virto svarbiausiu gyvenimo lūžiu. Jau keturi dešimtmečiai jis yra didžiausias delfinų žudikų priešas. Jam pateikti šimtų milijonų dolerių vertės ieškiniai už delfinų išlaisvinimą. Stebėtina, kad žmogus, pridaręs žiaurių finansinių nuostolių galingoms valstybinėms ir nevalstybinėms organizacijoms, stipriai pakenkęs mafijos klanams ir apgadinęs JAV bei Japonijos politinius santykius, vis dar gyvas. Du jo kolegos, tarp jų – ir moteris žurnalistė brutaliai nužudyti. Delfinų skerdynės – pelningas verslas, kurio sustabdymas daug kam reikštų finansinį krachą.

Tobulas tiesos atskleidimo planas

„Įlanka“ nebūtų tokia šokiruojanti, jei ne dokumentinio filmo kūrėjų meistrystė.

„National Geographic“ fotografas, licencijuotas naras ir Vandenyno apsaugos draugijos įkūrėjas Louie Psihoyos žinojo, jog sausais faktais ir depresyviais pavirkavimais nieko nepeš. Todėl aplink emocinį vedlį R.O‘Barry subūrė profesionalų komandą, kuri dokumentinę juostą „perlipdė“ į ekologinį trilerį. Čia yra ir žurnalistinis tyrimas. Su skaičiais, statistika, mokslinėmis išvadomis. Čia aptinkame „Oušeno“ trilogijos bei kitų apiplėšimų filmų pėdsakus. Komanda kruopščiai ruošiasi įgyvendinti neįmanomą misiją. Dėlioja taškus, svarsto ėjimus, pasidalija funkcijomis… „Hičkokiška“ įtampa auga.

Ją kursto „šnipų detektyvas“ – vos atvykusi į Taidži miestelį, filmavimo grupė yra akylai stebima. Per viešbučio langą puikiausiai matoma mašina su žmogystomis. Jų užduotis aiški. Demaskuoti svetimšalius. Netrukus pasirodo įkyrūs policininkai. R.O‘Barry’s turi patirties, kaip jais atsikratyti. Šventas melas kartais tobulai apsaugo nuo nemalonumų. Vienas klaidingas judesys, ir tau prireiks JAV ambasados įsikišimo.

Politinio trilerio segmentas „Įlankoje“ – vienas svarbiausių. Japonų klerkai atvirai šaiposi iš likusio pasaulio pastangų sustabdyti delfinų medžioklę. Pirmas pasiteisinimas absurdiškas – tokios japonų tradicijos. Apie kurias… nieko negirdėjo trys ketvirtadaliai Japonijos gyventojų. Antras pasiteisinimas ciniškas – delfinai suryja visą japonų žuvį.

Bet niekas nenorėjo „mirti“, t.y. pyktis su įtakinga Japonijos imperija. „Greenpeace“ gali tik pagrūmoti piršteliu – „niu, niu, niu, negerai“. Į tai delfinų skerdimo pramonės bosai atsako viduriniuoju pirštu. Kruvinoji įlanka aprūpina gyvais eksponatais didžiają dalį planetos delfinariumų. Be to, pumpuoja milijonus eurų už delfinų mėsą, kuri atsiduria pakuotėse. O delfinų mėsa, kaip paiškėjo, nuodinga, mat užteršta gyvsidabriu.

Stebėtina, kaip publicistiniai intarpai nenužudo „Įlankos“ tempo. Atvirkščiai, jie prideda motyvacijos išgyventi dėl pagrindinio operacijos tikslo. Šioje vietoje ranką pridėjo pripažintas scenaristas Markas Monroe, intuityviai jaučiantis situacijos pulsą. Žiūrovas tampa komandos nariu ir dalyvauja slaptų kamerų išdėstymo operacijoje. Tai jau realybės drama, kurioje bet kas bet kada gali pasisukti neprognozuojama linkme. Tai nesumeluotas tiesioginis reportažas iš mūšio lauko. Neslėpsiu, žiūrėdamas tą epizodą sulaikiau kvapą lyg būčiau po vandeniu.

Atskleisdami šiurpią tiesą, „Įlankos“ kūrėjai pasinaudojo visomis įmanomomis kino priemonėmis. Antrojo šanso sugrįžti su kameromis į Taidži jie neturės.

Stiprus emocinis lygmuo

Vis dėlto pasąmonėje giliausias eketes iškerta fizinis akių kontaktas su širdį nukryžiuojančiais delfinų žudymo vaizdais.

Protingu žvilgsniu mirtį pasitinkantis gyvūnas išneria atsisveikinti su nebyliu dangaus ruožu. Nugara sudraskyta žeberklais ir tinklais. Filmavimo komandos narė pravirksta. Žvejai japonai kasdieniškai juokiasi. Pasigirsta klaikus, delfinus į spąstus suvarantis garsas. Žudikų knibždantys laivai gena naujus mirtininkus į pakrantę. Netrukus įlanka nusidažo krauju. O nusikaltėliais japonų valdžia laiko tuos, kurie šią egzekuciją filmuoja. Telieka ironizuoti – broliai Wachowskiai teisūs. Gyvename matricoje. Ryjame piliules, kurias mums sugirdo. O jei slapčia paragaujame kitokios tiesos tabletės, ji tik sujaukia protą, nes jis norėtų bent dalelę šio siaubo pakeisti, bet negali. Suima baisus beviltiškumo jausmas.

Kaip ir „Įlankos“ kūrėjus. „Oskaras“ ir dar 24 prestižiškiausi apdovanojimai? Vieno geriausių visų laikų dokumentinių filmų titulas? O kas Taidži įlankoje nuo to pasikeitė? Kodėl JAV karinių oro pajėgų pulkininkas uždraudė rodyti „Įlanką“ karinėje bazėje netoli Tokijo? Kodėl Japonijoje filmas pristatytas vos dviejuose kino renginiuose, o seansai vyko apytuštėse salėse? Kodėl japonų žiniasklaida elgėsi taip, tarsi toks filmas išvis nebuvo sukurtas? Kodėl Amerikoje „Įlanka“ rodyta tik tam tikruose kino teatruose, seansų skaičius smarkiai apribotas ir juosta nesurinko net milijono dolerių? Ar Barakas Obama vizito Japonijoje metu įteikė Tekančios Saulės šalies valdžios atstovams delfinų gelbėtojų peticiją?

Viskas, ką esu įgalus padaryti, – pranešti apie tai kitiems ir pasidalyti žinojimo našta. Šiek tiek prislopinti mirštančių delfinų aimanas, kaip kad Klarisei Starling pavyko nutildyti avinėlius. Skirtumas toks, kad ji sustabdė žudiką. O ką aš? Keliauju į „Facebooką“ ir spaudžiu „patinka“ ant „Įlankos“ koordinačių. Dalijuosi su draugais. Vis šioks toks drugio efektas. Gal po milijono tokių nors truputėlį įlinks matrica?

by admin